Liepos 3 d. Aplinkos ministerija pateikė derinti Medžioklės taisyklių pakeitimo projektą, kuriuo, be kitų pakeitimų, siūlyta iš taisyklių visiškai išbraukti gyvūnų šėryklos sąvoką ir palikti tik vieną – viliojimo vietos – apibrėžimą. Dabar paaiškėjo, kaip į šį projektą reaguoja Valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija: urėdija pateikė savo pastabas, ir jos rodo, kad VMU nesutinka su dalimi siūlomų naujovių – ypač tų, kurios liestų šėryklų ir viliojimo vietų sampratą bei gyvūnų jaukinimo draudimus saugomose teritorijose.
Pirmiausia VMU pasisako prieš gyvūnų šėryklos sąvokos naikinimą, kaip buvo siūloma projekte. Vietoje to urėdija prašo palikti šią sąvoką, tik patikslinant pašarų kiekio ribą – nuo dabartinių 100 kilogramų arba 125 litrų iki 200 kilogramų. Argumentas remiasi pačiu Medžioklės įstatymu, kuris biotechninėmis priemonėmis laiko būtent papildomą medžiojamųjų gyvūnų šėrimą, skirtą pagerinti jų gyvenimo sąlygas, paskatinti populiacijos augimą ar atitraukti gyvūnus nuo pasėlių ir jauno miško. VMU primena ir svarbų niuansą – prie šėryklų medžioti draudžiama, nes tai yra gyvūnų ramybės vieta, todėl šėrykla kokybiškai skiriasi nuo viliojimo vietos.
Antra – analogiška logika taikoma ir viliojimo vietos apibrėžimui. VMU siūlo šią sąvoką irgi palikti, keliant leidžiamo masalo kiekį nuo 100 iki 200 kilogramų. Čia urėdija akcentuoja, kad viliojimo vieta iš esmės skiriasi nuo šėryklos savo paskirtimi: tai vieta, kurios tikslas – masalu ar kitomis priemonėmis privilioti gyvūnus, kad juos būtų galima sumedžioti. Medžioklės įstatymas medžiojimą apibrėžia kaip gyvūnų sekimą, tykojimą, persekiojimą, šaudymą ar gaudymą – ir būtent tai vyksta viliojimo vietoje. VMU aiškiai pabrėžia: tai nėra biotechninė priemonė, todėl jos negalima tapatinti su šėrykla.
Trečia – dėl draudimo įrengti šėryklas kanopiniams žvėrims arba kitaip juos jaukinti ir vilioti, VMU siūlo apskritai nieko nekeisti ir palikti šiuo metu galiojančią redakciją. Kol nėra panaikinta gyvūnų šėryklos sąvoka, urėdijos nuomone ir šis draudimas turi likti nepakitęs.
Ketvirta – jautriausia dalis liečia saugomas teritorijas: valstybinių gamtinių rezervatų buferines apsaugos zonas, valstybinius parkus, biosferos rezervatus ir gamtinius draustinius, kur galioja draudimas įrengti medžioklės įrenginius medžiuose, taip pat šėryklas, viliojimo vietas ar kitaip jaukinti gyvūnus Europos Bendrijos svarbos pievų ir pelkių buveinėse bei arti saugomų rūšių radaviečių. VMU siūlo šią nuostatą palikti, tačiau papildyti ją išimtimi – leisti naudoti iškamšas, muliažus, profilius, viliojiklius, vilbynes, feromoninius jaukus ar krykštes. Motyvas: naudojant tokias priemones gyvūnai nėra pripratinami prie konkrečios vietos, todėl saugomoms rūšims žala nedaroma.
Penkta – VMU pasisako už tai, kad liktų nepakitęs ir draudimas šerti medžiojamuosius gyvūnus jiems neįprastu pašaru – gyvūninės kilmės produktais, šalutiniais gyvūniniais produktais ar maisto atliekomis. Šis punktas, urėdijos vertinimu, tiesiogiai susijęs su kitomis medžioklėje draudžiamomis veikomis, todėl keisti jo nėra pagrindo.
Šioje vietoje verta atkreipti dėmesį į kontekstą. Nuo 2026 m. sausio 7 d. galioja atnaujinta Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo metodika, kurios 40.1 punktas numato: žala miškui neskaičiuojama ir neatlyginama, jeigu želdiniai ar žėliniai nebuvo apsaugoti apsaugos priemonėmis ar repelentais – išskyrus atvejį, kai arčiau kaip 250 metrų nuo vertinamo sklypo yra arba einamojo medžioklės sezono metu buvo kanopinių žvėrių viliojimo vieta su natūralios kilmės masalu. Tokiu atveju žala turi būti atlyginama net ir tada, kai patį apsaugos priemonių taikymo pareigą nevykdė miško savininkas. Ši nuostata, kaip žinoma, buvo suformuluota pačios VMU iniciatyva – ir būtent todėl dabartinis VMU nusistatymas Medžioklės taisyklių projekte įgauna aiškesnę prasmę: jei šėryklos ar viliojimo vietos sąvoka Taisyklėse būtų panaikinta, kaip iš pradžių siūlė ministerija, dingtų ir teisinis pagrindas, kuriuo remiantis Metodikos 40.1 punkto išimtis automatiškai perkelia atsakomybę už miško žalą medžiotojams. Kitaip tariant, VMU siekis išsaugoti šėryklos ir viliojimo vietos apibrėžimus Taisyklėse tiesiogiai apsaugo ir jos pačios sukurtą svertą žalos metodikoje.
Vertinant abu atvejus kartu, ryškėja tam tikra tendencija: pastaruoju metu VMU pozicijos vis dažniau pasisako už esamo reguliavimo išlaikymą ar net griežtinimą, o ne už medžiotojų bendruomenei palankesnių sprendimų paiešką – net ir tada, kai keičiamos taisyklės galėtų iš esmės palengvinti medžiotojų kasdienybę.