Aplinkos ministerija liepos 3 d. pateikė derinti aplinkos ministro įsakymo projektą, kuriuo keičiamos Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės. Projektas apima platų pakeitimų spektrą — nuo esminio šėrimo ir viliojimo reglamentavimo pertvarkymo afrikinio kiaulių maro prevencijos kontekste iki praktinių medžiotojams svarbių pakeitimų: vienodinami briedžių medžioklės terminai, atsisakoma reikalavimo pristatyti vilkų kaukoles į trofėjų apžiūrą, o varyme dalyvaujantiems medžiotojams numatoma galimybė turėti trumpąjį šaunamąjį ginklą sužeisto žvėries kančioms nutraukti. Svarbu pabrėžti, kad tai kol kas tik projektas — jis skelbiamas Seimo teisės aktų informacinėje sistemoje (TAIS), o suinteresuotos institucijos ir organizacijos, tarp jų ir medžiotojų asociacijos, pastabas gali teikti per 10 darbo dienų.
Bene reikšmingiausias pakeitimų blokas susijęs su medžiojamųjų gyvūnų šėrimu. Projektu siūloma iš Medžioklės taisyklių visiškai išbraukti gyvūnų šėryklos sąvoką ir su ja susijusias nuostatas. Šis žingsnis brendo nuo šių metų vasario 27 d., kai Nacionalinio afrikinio kiaulių maro valdymo veiksmų plano darbo grupės pasitarime nutarta šėryklos ir šėrimo sąvokų atsisakyti, siekiant Lietuvos reglamentavimą suderinti su ES afrikinio kiaulių maro prevencijos, kontrolės ir likvidavimo gairėse vartojama jauko naudojimo apibrėžtimi. Praktinė logika paprasta: taisyklėse liktų viena — viliojimo vietos — sąvoka, apibrėžiama kaip medžioti tykojant ar sėlinant skirta vieta, kurioje gyvūnams privilioti naudojamas natūralios kilmės masalas ar kitos viliojimo priemonės — iškamšos, muliažai, profiliai, viliokliai, vilbynės, feromoniniai jaukai ar krykštės.
Kartu iš apibrėžimo dingtų dabartinė sudėtinga konstrukcija su 100 kilogramų masalo riba, skiriančia viliojimo vietą nuo šėryklos. Vis dėlto kiekybiniai apribojimai visai neišnyksta: išliktų draudimas medžioklės plotų vienete (10 kv. km, arba 1000 ha) įrengti daugiau kaip 10 viliojimo vietų, tik šis limitas būtų taikomas nebe vien šernų, o visoms viliojimo vietoms. Viliojimo vietose, kaip ir dabar, būtų draudžiama naudoti gyvūninės kilmės produktus, šalutinius gyvūninius produktus, maisto atliekas ar gyvūnams neįprastą pašarą, kurio jie negali rasti natūraliomis gamtinėmis sąlygomis — su išimtimi plėšrūnų medžioklei, kai viliojimo vietoje paliekamas sumedžioto ar kitaip žuvusio elninio žvėries ar paukščio kūnas arba plėšrūnų papjauto ūkinio gyvūno kūnas.
Atkreiptinas dėmesys, kad kartu netektų galios ir tiesioginis draudimas šerti šernus visoje Lietuvos teritorijoje bei draudimas medžioti tykojant ar sėlinant gyvūnus, esančius šėrykloje ar arčiau kaip 100 metrų nuo jos. Panašiai koreguojamos ir nuostatos dėl saugomų teritorijų: jose liktų draudimas įrengti viliojimo vietas ar kitaip jaukinti gyvūnus Europos Bendrijos svarbos pievų ir pelkių buveinėse bei arčiau kaip 100 metrų nuo registruotų saugomų rūšių radaviečių, o draudimas jaukinti ir vilioti kanopinius žvėris išliktų ten, kur galiojo iki šiol.
Antras medžiotojams itin aktualus pakeitimas — briedžių medžioklės terminai. Šiuo metu jie skirtingi: patinai medžiojami nuo rugpjūčio 15 d. iki gruodžio 15 d., patelės — nuo spalio 1 d. iki lapkričio 30 d., o jaunikliai — nuo spalio 1 d. iki sausio 31 d. Projektu siūloma patelių ir jauniklių medžioklės pabaigą suvienodinti su patinais — iki gruodžio 15 d. Patelėms tai reikštų dviem savaitėmis ilgesnį sezoną, o jauniklių medžioklė, priešingai, trumpėtų pusantro mėnesio. Ministerija šį pakeitimą grindžia praktine problema: kai terminai skirtingi, teisėtai medžiojant jauniklius per klaidą sumedžiojus gumbaragį, ragus numetusį patiną ar antrametę patelę, tarp medžiotojų ir aplinkos apsaugos pareigūnų kyla ginčų, ar tokia situacija laikytina medžioklės terminų pažeidimu. Suvienodinus terminus, ši ginčytina situacija iš esmės išnyksta, todėl atitinkamai paprastėja ir taisyklių 28.3 papunktis, reglamentuojantis klaidų fiksavimą medžioklės dokumentuose.
Verta atkreipti dėmesį ir į formuluotės pakeitimą nuostatose dėl sumedžiojimo limitų: vietoje bendrinės frazės „kanopinių žvėrių, kurių medžioklė yra limituojama” projekte visur įrašoma konkrečiai „briedžių”. Savivaldybių komisijos ir aplinkos ministro tvirtinamas bendras limitas pagal projektą būtų siejamas tik su briedžiais.
Trečia naujovė palengvins gyvenimą vilkų medžiotojams: siūloma atsisakyti reikalavimo, sumedžiojus vilką, jo kaukolę pasibaigus sezonui pristatyti į medžioklės trofėjų apžiūrą. Ministerijos argumentacija logiška — trofėjų apžiūros tikslas yra tikrinti, ar laikomasi elninių žvėrių atrankinės medžioklės reikalavimų, o vilkams atrankinės medžioklės reikalavimai apskritai nenustatyti. Vilkų genetiniai tyrimai atliekami paimant tam tikras sumedžioto žvėries dalis, o kaukolių, ypač jaunų vilkų, paruošimas apžiūrai neretai reikalauja laiko ir sąnaudų be aiškios praktinės naudos. Elninių žvėrių ragų su kaukole ir apatiniu žandikauliu pristatymo pareiga išlieka nepakitusi.
Ketvirtas pakeitimas atspindi skaitmenizacijos realijas: siūloma patikslinti nuostatą, pagal kurią draudžiama medžioti neturint su savimi galiojančio leidimo laikyti (nešiotis) ginklą. Iš taisyklių braukiami žodžiai „su savimi” — mat Aplinkos apsaugos departamentas tapo Policijos licencijuojamos veiklos informacinės sistemos duomenų tvarkytoju, ir duomenys apie medžiotojų ginklus pareigūnams pasiekiami elektroniškai. Viešojo administravimo įstatymas draudžia reikalauti dokumentų, kurių duomenys jau yra valstybės informacinėse sistemose, be to, tokio reikalavimo nėra ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme. Kitaip tariant, leidimas privalės galioti, bet popieriuko kišenėje nešiotis nebereikės.
Galiausiai — pakeitimas, susijęs su medžioklės etika ir gyvūnų gerove varymuose. Dabar varantiems medžiotojams galioja besąlygiškas draudimas neštis užtaisytus ginklus ir šaudyti į žvėris bei paukščius, o tai apsunkina galimybę nedelsiant nutraukti varymo metu rasto sužeisto gyvūno kančias. Projektu siūloma numatyti išimtį: varantys galėtų neštis B ir C kategorijos trumpuosius šaunamuosius ginklus — privalomai neužtaisytus, — kurie būtų užtaisomi tik suradus sužeistą ar sužalotą gyvūną ir panaudojami jo kančioms nutraukti. Saugumo principas varyme išlieka, tačiau atsiranda humaniškas sprendimas situacijai, kuri praktikoje pasitaiko neretai.
Tarp smulkesnių, bet praktiškai reikšmingų patikslinimų — šunų vedžiojimo taisyklė: nuostata, kad medžioklės plotuose šunys vedžiojami tik su pavadėliais, būtų papildyta žodžiais „ne medžioklės metu”. Taip išsklaidoma dabartinė interpretacinė painiava, ar šunį galima paleisti nuo pavadėlio vykdant medžiokles su šunimis ar ieškant sužeisto žvėries. Taip pat tikslinamas sąvokų šaltinių sąrašas: iš taisyklių braukiama nuoroda į Saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, dėl kurios buvo galima dvejopai traktuoti tamsųjį paros metą (medžioklės taisyklėse tai laikas praėjus pusantros valandos po saulėlydžio ir likus pusantros valandos iki saulėtekio, o saugaus eismo įstatyme — tiesiog nuo saulėlydžio iki saulėtekio), ir įrašomos nuorodos į Gyvūnų gerovės ir apsaugos bei Laukinės gyvūnijos įstatymus.
Projektą parengė Aplinkos ministerijos Gyvūnijos išteklių valdymo politikos grupė, jį pasirašė aplinkos viceministrė Aira Paliukėnaitė. Dokumentas derinimui išsiųstas plačiam adresatų ratui — nuo Žemės ūkio ministerijos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ir Aplinkos apsaugos departamento iki medžiotojų organizacijų: Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos, Lietuvos medžiotojų konfederacijos, Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta”, Sūduvos medžiotojų sąjungos ir Lietuvos medžiotojų draugijos. Papildomų valstybės lėšų projektui įgyvendinti nenumatoma. Kada pakeitimai bus priimti ir įsigalios, paaiškės tik pasibaigus derinimo procedūrai ir įvertinus gautas pastabas — apie tolesnę projekto eigą informuosime.