š keleto medžiotojų girdėta, kad spąstai tėra ištižėlių reikalas, neva gyvūnai medžiojami per atstumą, tiesiogiai nedalyvaujant. Nesą adrenalino, tarp medžiotojo ir žvėries jokio akių kontakto. Vis dėlto spąstai yra vienas seniausių ir efektyviausių medžioklės būdų, kurį žmonės puoselėja nuo senų senovės. Spąstais medžiota dar gerokai prieš išrandant šaunamuosius ginklus. Kai vyrai leisdavosi į didžiulį nuotykį medžioti mamutų, žmonos su spąstais eidavo į mišką, kad aprengtų ir pamaitintų savo šeimas. Spąstais gaudyta jau neolito laikotarpiu, jie naudoti dabartinės Rumunijos ir Ukrainos teritorijose 5 tūkstančiai metų pr. m. e. Kinai šią priemonę irgi naudojo IV amžiuje pr. m. e., spąstais gaudydami lapes ir net leopardus.
Populiariausias pasaulyje spąstininkas, matyt, yra amerikiečių rašytojo Jameso Fenimore’o Cooperio sukurtas personažas Natty Bumppo iš garsiojo romano Paskutinis mohikanas. Anuomet spąstininkai būdavo gerbiami ir net pasiturintys medžiotojai, žiemą gaudantys kailinius žvėris ir paskui kailiais brangiai prekiaujantys. Net tarybiniais laikais jie buvo išrinktieji, turintys teisę gaudyti bebrus ir iš šio amato labai gerai uždirbantys. Mūsų laikais spąstus naudoja tik entuziastai, daugiausia gaudantys bebrus ir kiaunes, nors kai kurie sugeba iš to užsidirbti ir vieną kitą eurą. Lapės ir mangutai paprastai šaudomi, nors kaip tik spąstai yra efektyvesnė šių mažųjų plėšrūnų kontrolės priemonė. Spąstai laikomi vienu geriausių metodų įvairiems kenkėjams išgaudyti, ypač invazinių rūšių, rūpinantis visuomenės saugumu.
IŠ MEDŽIOKLĖS TAISYKLIŲ Medžiojant leidžiama naudoti šiuos įrankius ir priemones: <…> tinklus, graibštus, gaudykles, užtikrinančias gyvo ir nesužeisto gyvūno pagavimą; selektyviuosius spąstus, užtikrinančius staigią pagauto gyvūno žūtį. Asmeniui, neturinčiam teisės medžioti, draudžiama medžioti arba medžioklės plotuose naudoti medžioklės įrankius (šaunamuosius ginklus, spąstus) ar medžioklės priemones (kilnojamus bokštelius, naktinio matymo taikiklius, specialią virvę su vėliavėlėmis).
Reikia paminėti, kad dauguma žaliųjų selektyviuosius spąstus laiko nehumanišku medžioklės būdu ir jau prieš kokius dešimt metų Europoje prasidėjo iniciatyva įvesti specialią spąstams skirtą direktyvą. Laimė, tokią direktyvą rengti buvo atsisakyta, o galioti lieka Susitarimas dėl tarptautinių humaniško gyvūnų gaudymo spąstais standartų (AIHTS), sudarytas tarp ES, Kanados ir Rusijos, draudžiantis naudoti kojų spąstus ir leidžiantis medžioti tik sertifikuotais spąstais. Kadangi, pavyzdžiui, Kanadoje naudojami spąstai yra sertifikuoti, kitose šalyse atskirai ir specialiai jų sertifikuoti paprastai nereikia. Vis dėlto geroji spąstų naudojimo praktika nustato, kad gaudant gyvūnus spąstais reikia daryti viską, kad jie kentėtų kuo mažiau ir būtų užmušti kuo greičiau, o šiems spąstams neskirti gyvūnai į juos nepakliūtų.
Prieš dvejus metus Europos medžioklės ir laukinės faunos apsaugos asociacijų federacija (FACE) išleido Lapių, mangutų ir ondatrų medžioklės spąstais gerosios praktikos gaires. Vis dar ruošiami panašūs su kiaunių ir šermuonėlių gaudymu susiję dokumentai. FACE leidimu naudojamės šiose gairėse pateikta informacija, kad papasakotume, kaip tinkamai ir saugiai medžioti lapes bei mangutus.
SVARBIAUSIA – MEDŽIOJAMASIS GYVŪNAS. Kad ir koks būtų spąstų pobūdis ar gyvūno rūšis, svarbiausia, kad į spąstus pakliūtų tik tos konkrečios rūšies gyvūnas. Puikus pavyzdys yra bebrų gaudymas spąstais, į kuriuos nenumatytais atvejais gali pakliūti ūdrų. Tuomet svarbiausia pasiekti, kad apskritai jos į spąstus nepakliūtų, o ne „legalizuoti“ jų medžioklę po įvykio. Norint, kad į spąstus patektų tik medžiojamieji gyvūnai, svarbiausia yra gerai viską suplanuoti ir dėti spąstus tinkamoje vietoje. Kiekviena rūšis gyvena konkrečioje aplinkoje, kiekviena minta skirtingu maistu, laikosi tam tikrų įpročių. Kaip tik dėl to dėti spąstus yra labai subtilus dalykas, nes medžiotojas turi ne tik tobulai žinoti savo medžioklės plotus, bet ir suprasti gyvūnų įpročius ir gyvenimo ritmą. Bus sunku ką nors sėkmingai sumedžioti, iš anksto neištyrinėjus gyvūnų takų, maitinimosi ir miegojimo vietų. Taigi patariama dar prieš dedant spąstus tinkamaiištyrinėti savo medžioklės apylinkę. Viena svarbiausių saugaus spąstų dėjimo sąlygų – vengti vietų, kur vaikšto daug žmonių su savo augintiniais ir kur dažnai medžiojama su šunimis, kad būtų išvengta nereikalingo sielvarto, nemalonumų ir gal net teisinių procesų. Pasirinkus spąstų dėjimo vietą, reikia pasirinkti tinkamą spąstų dydį ir tipą, nes skirtingų rūšių gyvūnams naudojami skirtingi spąstai. Tai dar vienas svarbus humaniškos ir saugios medžioklės spąstais principas. Be to, kad pasisektų, konkretiems gyvūnams reikia naudoti atitinkamą jauką.
MANGUTAMS – GYVAGAUDŽIAI SPĄSTAI. Į buvusios TSRS teritoriją introdukuotiems nedorėliams mangutams gaudyti rekomenduojami KaNu narvo tipo spąstai, kuriuos praeito amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje išrado medžiotojas Kalevi Nurmentausas (jo vardu ir pavadinti šie spąstai). Geriausios vietos mangutams gaudyti yra upių ar upelių krantai, drėgnos vietos, sausos salos raistuose, taip pat netoli žmonių esančiose vietose, pavyzdžiui, sąvartynuose. Spąstus reikia padėti ramioje vietoje, kur mažai trukdžių, taip, kad juos būtų galima paslėpti ir kasdien patikrinti. Spęskite lygioje vietoje, nes spąstai gana dideli ir nuolydžio vietoje ne visuomet tiksliai užsitrenkia. Spąstų tinklo akys neturėtų būti didesnės kaip 25 × 25 mm, kad gyvūnas nesusižalotų dantų, stengdamasis ištrūkti. Spąstai dedami apie 2 × 1,5 m plote. Medis ar į žemę įkaltas kuolas turi būti 1–2 m už spąstų. Nurinkite medžio gabalus, pagalius, akmenis. Paspendę spąstus įsitikinkite, kad užsitrenkę jie tolygiai priglunda prie žemės. Metalinę vielą pritvirtinkite prie priekinių spąstų kampų taip, kad jie trauktųsi dar bent pusę metro už spąstų ten, kur pritvirtinta paleidžiamoji svirtelė. Vielą pritvirtinkite prie medžio ar kuolo 1,2–1,4 m aukštyje taip, kad atverti spąstai stovėtų apie 30 laipsnių kampu. Šonuose apdėkite spąstus pagaliais ar akmenimis, kad gyvūnas negalėtų ištraukti jauko iš krašto. Galima spęsti ir kitokio pobūdžio spąstus, pavyzdžiui, gyvagaudę dėžę, kuri yra mažesnė ir ne tokia efektyvi kaip KaNu, taip pat galima naudoti mirtinus rėminius spąstus. Gyvagaude dėže galima sėkmingai pagauti konkretų gyvūną, pavyzdžiui, mangutą, apsistojusį po daržine. Gerai veikia ir švelniosios kilpos – naujausio tipo selektyvieji spąstai, sudaryti ne iš aštrių dantų, o padengti švelniu antdėklu. Tokie spąstai gyvūną sulaiko nesužeisdami. Jie sėkmingai naudojami Šiaurės Amerikoje, yra leidžiami pagal AIHTS standartus, bet, deja, Europos Sąjungoje draudžiami.
3. Įėjimas į dirbtinį urvą.
4. Ryškiaspalvis indikatorius rodo, kad lapė į urvą neįlindo ir pagauta nebuvo.
5. Spąstai dirbtiniame urve suveikė. Ryškiaspalvis indikatorius nebematomas.
6. Lapė dirbtinio urvo tunelyje.
TIKSLINIS MANGUTŲ GAUDYMAS. Dauguma plėšrūnų yra labai atsargūs ir vengia žmogaus kvapo. Neseniai Suomijoje ir Švedijoje atliktu tyrimu nustatyta, kad kai kurias gyvūnų rūšis mažiau trikdo žmogaus kvapas. Šiuo atradimu galima pasinaudoti siekiant sumedžioti tik tikslinius gyvūnus. Pavyzdžiui, žmogaus seilės baido lapes, bet mangutai joms abejingi. Taip pat pastebėta, kad pietinėje Suomijos dalyje gyvūnai pradeda prisitaikyti prie įvairių sąlygų greičiausiai dėl didelio medžioklės intensyvumo. Išgyvenimo instinktas visuomet labai stiprus! Taigi konkrečiose vietose reikia išdėlioti spąstus be jokio kvapo, norint sugauti patyrusius individus. Bekvapiais spąstais galima pagauti visokių mažųjų plėšrūnų, o KaNu spąstai geri tuo, kad galima išlaisvinti gyvūnus, kurių gaudyti neplanuota. Kadangi mangutas yra visaėdis, jam skanu ir mėsa, ir kiaušiniai, ir žuvis, ir vaisiai. Geriausias jaukas – žuvis, mėsa ir obuoliai. Viliojant obuoliais į spąstus greičiausiai nepaklius kitokių plėšrūnų. Taip pat galima aplink spąstus padėti pašaro gyvūnams jaukinti.
JAUKINIMAS. Norint gyvūnus pagauti sėkmingiau, konkrečioje vietoje juos reikėtų jaukinti, ypač jeigu nenorima jų medžioti visą sezoną. Kadangi kailinių žvėrių kailis vertingiausias žiemą, norint gaudyti lapkritį, jau rugsėjį galima padėti spąstus, gyvūnus pajaukinti ir įsitikinti, kad niekas į juos nepaklius. Taip gyvūnai prie spąstų pripras ir reguliariai vaikščios tikrinti jaukinimo vietos. Galima naudoti tą patį jauką kaip sezono metu. Jaukui galima naudoti ir, pavyzdžiui, šunų maistą, kurį lengva nuvežti į mišką. Paukščiams jis neįdomus ir puikiai veiks smulkiuosius plėšrūnus. Šunų maistą galima naudoti kartu su pagrindiniu jauku, prie kurio pririšta kilpa spąstams uždaryti. Tokia jaukinimo strategija užtikrins, kad į konkrečią vietą net ne spąstų dėjimo sezonu ateis ir mažylių, ir jie labai gerai prisimins šį išvaikščiotą taką. Kad medžioklė būtų efektyvi, greta galite padėti dvejus spąstus, nes mangutai labai dažnai vaikštinėja po du, taigi abu gyvūnus galėsite pagauti vienu metu. Aišku, vienas svarbiausių veiksnių, į kuriuos atsižvelgtina medžiojant spąstais, yra gyvūnų gerovė, kuri ypač svarbi gaudant gyvagaudžiais spąstais. Patekti į spąstus laukiniam gyvūnui yra be galo didelis stresas, ir kelias dienas išbuvęs nelaisvėje be vandens ir maisto jis labai kankinasi. O juk medžioklės etika numato, kad gyvūnas turi patirti kuo mažiau kančių! Dėl pagauto gyvūno gerovės reikėtų naudoti kokią nors signalizavimo sistemą, suveikiančią tada, kai gyvūnas pagaunamas. Tai neleis gyvūnui susižeisti ir bus galima greitai bei efektyviai jį pribaigti. Tokiose situacijose gali praversti miško kamera, siunčianti informaciją į telefoną ar el. paštą. Spąstus reikėtų užmaskuoti šakomis, kad gyvūnas būtų apsaugotas nuo sniego ir lietaus bei šiek tiek nusiramintų. Pagautus gyvūnus labai greitai ir efektyviai galima nugalabyti .22 LR mažo kalibro ginklu, iššaunant per spąstų tinklą. Kad gyvūną išlaisvintumėte, tiesiog pakelkite spąstus.
LAPIŲ GAUDYMAS SPĄSTAIS. Lapės yra ne tik gražūs ir apsukrūs gyvūnai, bet ir dideli kenkėjai. Jeigu jų atsiranda per daug, gali būti padaryta žalos ne tik kitiems gyvūnams, bet ir žmonėms. Lapės yra didžiausios pasiutligės nešiotojos gamtoje, jos platina ir kaspinuočius, kuriais gali apsikrėsti šunys, katės ir net žmonės bei dėl to patirti labai rimtų sveikatos problemų. Pastebėta, kad šalia lapių urvų gerokai sumažėja netoliese lizdus sukančių paukščių. Taip pat lapės medžioja stirnų jauniklius.
GEROJI PRAKTIKA • Spęskite spąstus ten, kur prie jų negalėtų patekti nekviestų svečių – poilsiautojų ar naminių gyvūnų. • Spąstus tikrinkite reguliariai, ypač jeigu tai gyvagaudžiai spąstai. Tuomet juos reikia patikrinti bent kartą per dieną, kad gyvūnai be reikalo nesikankintų. • Gyvagaudžiais spąstais sumedžiotas gyvūnas turi būti pribaigtas greitai ir efektyviai, galima naudoti mažo kalibro šautuvą. • Spąstus geriau dėti rudens ir žiemos sezonais, nes tada pagautų gyvūnų kailių vertė didžiausia. • Jeigu kailiai nenaudojami, sumedžiotų gyvūnų negalima numesti krūmuose, juos reikia užkasti arba sudeginti.
GYVAGAUDŽIAI SPĄSTAI. Tokie spąstai laikomi efektyviu lapių medžiojimo metodu, nes daugiausia pagaunama jaunų, nepatyrusių lapučių ar jauniklių. Vyresnės į tokią dėžę nelįs. Spąstus gali paspęsti pats medžiotojas, naudodamas 1 m ilgio, 30 cm aukščio ir 30 cm pločio dėžę.
DIRBTINIAI URVAI. Šiuo metodu lapių skaičius kontroliuojamas pastatant dirbtinių urvų sistemą lapės teritorijoje. Paprastai žmonių pastatytuose urvuose lankosi aplinkinėje teritorijoje gyvenančios lapės, nors ne visos vidun įlindusios lapės juose apsigyvens visam laikui. Prie tokių urvų padėjus spąstus įmanoma lapes efektyviai pagauti, todėl šis metodas gana populiarus visoje Europoje. Paprastai tokiems urvams net nereikia jauko, nes juose lapės lankosi poravimosi metu. Sukūrus keletą tokių sistemų galima pagauti lapių, įeinančių į teritoriją, ir sumažinti šių gyvūnų skaičių iki minimumo. Suaugusios lapės taip pagaunamos dar prieš gimstant mažyliams. Tokius urvus galima naudoti ir vietose, kur gana didelis judėjimas, nes juos galima gerai paslėpti. Spąstais pagauto gyvūno stresas tokioje situacijoje yra minimalus. Iš tokio urvo lapę galima išvaryti be šuns pagalbos, užtenka teleskopinio kuolo.
MIRTINIEJI SPĄSTAI. Rėminiai spąstai yra efektyvūs gaudant ne tik bebrus, bet ir lapes bei mangutus. Prie lapių urvų padedamas jaukas. Urvų sistemoje uždaromi visi išėjimai, išskyrus vedantį prie jauko. Rėminiai spąstai tuomet pastatomi prie įėjimo į urvą. Kai lapė įkiša į urvą galvą, spąstai užsitrenkia. Šiuos spąstus reikia paspęsti taip, kad rizika pagauti kokį kitą laukinį ar net naminį gyvūną būtų kuo mažesnė.
JAUKAI IR VILIOJIMO PRIEMONĖS. Medžiotojai dažnai diskutuoja, koks yra geriausias jaukas lapėms. Lapėms pagauti naudojami įvairūs magiški receptai, nors nereikia ilgai postringauti, norint rasti efektyviausią gardėsį lapės skoniui. Lapė tikrai susidomės laukinių kanopinių mėsa – šerniena, elniena, stirniena ir kiškiena. Žinoma, lapes vilioja šių gyvūnų viduriai, bet juos naudoti reikėtų tik rudens ir žiemos sezonais. Prisiminkite, kad dėl afrikinio kiaulių maro reikėtų vengti kaip lapių jauką naudoti šernų vidurius – juos reikia užkasti ar sudeginti. Geras gardumynas lapėms yra žemės ūkio gyvūnų mėsa, bet ją taip pat geriau naudoti rudenį ir žiemą. Taip pat lapei patinka širdis, skrandis ir kepenys, jeigu tik negaila jų atiduoti laukiniams plėšrūnams. Ištisus metus labai efektyvus jaukas yra kiaulių taukai, kurie lapes tikrai privilios.
Yra įvairių lapių viliojimo priemonių. Pavyzdžiui, natūralūs žuvų taukai, kuriuos galima naudoti ištisus metus, taip pat gardūs bus žuvų taukai, sumaišyti su alyvuogių aliejumi. Rudenį efektyvi viliojimo priemonė yra mėsa, sumaišyta su anyžių aliejumi ir cukrumi. Lapių liaukų vilioklis ir lapės šlapimas efektyvūs žiemą ir pavasarį. Ištisus metus lapes domina bebrų liaukų užpilas, aišku, be spirito. Įdomu, kad lapes intriguoja ir lūšies šlapimo kvapas.
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Tekstas: LINDA DOMBROVSKA
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
