Praleisti ir pereiti į turinį Skip to sidebar Skip to footer

Vienuolika metų trukusi draugystė baigėsi išdavyste

Lietuvos šernams ir kiaulėms kilo Afrikinio kiaulių maro grėsmė! Štai tokia išvada buvo priimta, aptikus du užsikrėtimo atvejus. Rodos, Lietuvoje kilo maro psichozė. Man visai nesinori rašyti nei apie psichozę nei apie Aplinkos ministro bei Lietuvos VMVT direktoriaus kas antrą dieną pasirašomus, vienas kitam prieštaraujančius (mat greitai mokosi iš savo klaidų, kai tauta išsišaipo) įsakymus. Šį kartą norisi rašyti apie viso to pasekmes.

Ankstyvą 2003 metų pavasarį, Tauragiškis medžiotojas, vaikščiodamas miške, guolyje aptiko vieną šerniuką. Šalia nebuvo girdėti nei jo motinos nei brolių. Medžiotojas, pagalvojęs, kad vienas šerniukas ankstyvą pavasarį sušals, nutarė jį pasiimti su savimi namo. Paršiukas dar buvo mažas, jį reikėjo maitinti su vaikišku buteliuku.

Medžiotojas gyveno vienkiemyje, todėl šerniukui augti buvo pakankamai daug vietos. Šerniukas augo laisvas, niekur iš vienkiemio nebėgo, kartu su medžiotoju eidavo miškan pasivaikščioti, teritorijos apsižiūrėti. Paaugęs šerniukas ėmė knisti sodą ir krėsti kitas išdaigas, todėl teko jam pastatyti aptvarą. Taip ir gyveno šernas medžiotojo aptvare daugybę metų, kol vieną dieną medžiotojas gavo Teritorinės VMVT tarnybos raštą: Dėl Afrikinio kiaulių maro sunaikinti aptvare gyvenantį šerną. O juk 11 metų kartu pragyventa…
Bet įsakymas yra įsakymas. Pačiam medžiotojui nekilo ranka nušauti ilgametį savo draugą, todėl teko prašyti kolegų medžiotojų talkos. Net ilčių prisiminimui pasilikti nenorėjo, buvo per daug skaudu ir pikta. Dabar dalis nušauto (jokiu būdu ne sumedžioto) šerno organų guli ant mano darbo stalo ir bus naudojami moksliniams tyrimams, kadangi tiksliai žinomas šerno amžius. Šernas jau buvo labai senas, bet visgi pabaiga galėjo būti kitokia.

Kyla klausimas – o kam to reikėjo? O kodėl tada Mikierių Henrikas vertesnis gyventi? Jis yra labiau mylimas?

Ar gerbiami valdžios atstovai susimąsto kokias pasekmes turėtų 90% šernų populiacijos Lietuvoje sunaikinimas jų genofondui ir genetinės įvairovės praradimui? Praėjus maro grėsmei, šernų populiacijai atsikurti daug laiko neprireiktų, jie vislūs gyvūnai. Bet ar kas nors pagalvojo apie genetinės informacijos praradimą? Imbridingo (kraujomaišos – artimos giminystės) tikimybę? Jeigu nieko apie tai neišmanot, tai bent specialistų pasiklauskit prieš skubėdami pasirašyti bet kokį įsakymą, jo tikriausiai net neperskaitę.

Gintare Narauskaite

[yop_poll id=”3″]

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

6 Komentarų

Palikti komentarą

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą