Vieno varymo istorija

Štai ir priešpaskutinis varymas. Šįkart esu flange – kraštinis medžiotojas, nes kojos jau beveik nebeneša – per visą medžioklę, kaip medžioklės vadovui, teko nueiti daugiausia. Nuo keliuko, kur patogiai įsitaisau ant savo nešiojamosios kėdutės, atsiveria priešingas upelio šlaitas, apaugęs retais medžiais – gali apžvelgti gan toli. Šniokščia vėjas, šniokščia upelis. Vos užgrojo signalas „Varymo pradžia“, žiūriu – nuo priešingo upelio šlaito lėtai leidžiasi lapė. Kad ji prieis prie manęs, tikimybė nedidelė, nes mus skiria bebrų patvenktas upelis – aišku, jog lapė, į jį „atsimušusi“, patrauks palei vagą ir tik prie upelio „prispausta“ varovų, šoks per jį arba, jei spės, išbėgs į lauką. O varovai dar toli – vos girdėti jų klyksmai, todėl neskubu susidėti į šautuvą šovinių, įjungti kolimatoriaus. Tiesiog sėdžiu ir svajoju. Priešais upelio vagos nematau, be to, prie jos prižėlę tankokų krūmų, avietojų bei kitų augalų, kurie užstoja ir nemažą plotą už upelio. Po kelių minučių kažkas rudas šmėsteli jau šioje upelio pusėje. Vos spėju paimti šautuvą, įdėti šovinius, tačiau nesuskumbu įjungti kolimatoriaus – laputė lėtai pravinguruoja per vienintelę proskyną, kurioje jau galėjau šauti. Bet dar niekas neprarasta – ji turi pereiti keliuką, ant kurio aš stoviu. Netrukus lėtai išlenda iš už medžio ir akimirką stabteli (o taip neišgąsdinti žvėrys, priėję keliuką, elgiasi beveik visuomet). Tos akimirkos man užtenka, raudonas kolimatoriaus taškas pasigauna laputę. Šūvis – laputė krenta vietoje net nekrustėjus, o tai būna labai labai retai. Viskas paaiškėja, kai noriu pakeisti iššautą šovinį – iššautasis buvo graižtvavamzdžio šovinys. Varovų almėjimas artėja, medžiotojų linijoje pasipila šūviai. Matau, kaip varovai (o gal daugiau – varovės) šlaitu suka į dešinę ir žingsniuoja link palaukės. Teks jas gaudyti, kad nenueitų į Virbalio miestelį. Prieinu prie upelio ir pasidaro aišku, kodėl lapė atsidūrė prieš mane – skersai upelio guli nuvirtęs medis, kuriuo lapė jį ir įveikė. Eilinį kartą įsitikinau, kad žvėrys labai gerai pažįsta vietoves – juk šis medis nuvirtęs gana neseniai, o laputė jau žinojo, kad jis guli, nes ėjo tiesiai link jo. Dažnai todėl ir varomi žvėrys eina ne ten, kur, medžiotojų manymu, jiems „derėtų“ eiti – kažkas būna pasikeitę aplinkoje. Pavyksta varovus sugrąžinti į teisingą kelią ir nukreipti juos link liepto per upelį, specialiai pastatyto varovams. Netrukus varymas baigiasi – koks yra laimikis, suskaičiuosime po kito varymo, nes medžiotojai lieka savo vietose, tik apsisuka, o varovai užeina ir varo iš kitos pusės.

Autorius: Kęstutis Pėtelis
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!