Lietuvos keliuose netrūksta autoįvykių, kuriuos sukelia, tačiau kartu ir skaudžiai nukenčia gyvūnai. Neretai po susidūrimo su automobiliu stambaus žvėries jau neįmanoma išgelbėti. Prekybininkai siūlo „Vokietijos, Suomijos, Švedijos ir Norvegijos vairuotojų“ įvertintą išeitį – ultragarso švilpukus-daviklius gyvūnams atbaidyti. Tačiau labai lengva manipuliuoti tuo, ko negirdi žmogaus ausis: 20 000 Hz ir didesnio dažnio garsu, kurį išgirdę gyvūnai turėtų trauktis kuo toliau.
Uodus ir žiurkes išbaidys garantuotai
Internete bei mokslinėse publikacijose užsimenama, jog pagal ultragarsą orientuojasi šikšnosparniai, banginiai, delfinai. Taip pat tokį garsą gali girdėti katės bei šunys, yra sukurta priemonių, kurios ultragarsu atbaido graužikus, erkes, uodus.
Tačiau ultragarso švilpukai ar davikliai perkami ne tam, kad netyčia nenutrenktumėte šuns ar uodo. Miško keliuose pavojingiausi tampa susidūrimai su kanopiniais gyvūnais.
Žinduolių specialistas, Lietuvos gamtos fondo valdybos narys bei universiteto docentas Alius Ulevičius suabejojo, ar kanopiniai girdi ultragarsą, nes toks sugebėjimas jiems nedaug praverstų gyvenime.
„Negalėčiau tiksliai atsakyti į klausimą, ar kanopiniai žvėrys reaguoja į ultragarsą. Šiuo atveju prekybininkai gali šiek tiek apgaudinėti pirkėjus. Nes evoliuciškai tiesiog nebuvo poreikio kanopiniams išvystyti tokį gebėjimą. Plėšrūnams – kitas reikalas, jie turi surasti savo auką, išgirsti ją. Miškuose, daug šakų, medžių, krūmų – ultragarsas atsimuštų į tokius objektus. Beždžionės, šunys, kai kurie graužikai ir paukščiai girdi tokio dažnio (ultragarso, – red. past.) garsus, tačiau kanopiniai – mokslo darbuose nėra įrašyta tokių faktų, – svartė A. Ulevičius. – Manyčiau, kad stambieji miško žvėrys jautriau reaguotų į paties automobilio ūžimą. Automobilis juk skleidžia daug stipresnį garsą. Nepamirškime, kad susidūrimai su žinduoliais dažnai įvyksta naktį, nes žinduolius traukia šviesa. Ar tokiu atveju juos gali atbaidyti silpnas ultragarsas? Abejočiau.
Dar vienas atvejis, kurį asmeniškai teko patirti – kai kanopinius išbaido kažkas kitas ir jie bėga net nežiūrėdami kur. Prieš mano automobilį iššoko stirnos, nes jas vijosi šunys. Jos visiškai nekreipė dėmesio į automobilius, o žiūrėjo, kas ir iš kur jas vejasi. Tad atsistojo būtent vidury kelio. Tokiu atveju, vargu ar ultragarsas padėtų…“.
A. Ulevičius pabrėžė, jog jei nėra kitų dirgiklių stambus gyvūnas greičiausiai ir taip sustos, neišbėgs ant kelio, nes atvažiuojantis automobilis – stiprus dirgiklis.
„Tačiau nė vienas vairuotojas nuo susidūrimo neapsaugotas. Tiesiog nereikia lėkti miškais, krūmokšniais apaugusiomis vietovėmis, reiktų būti atidžiam – ypač naktį. Juk nepritaisysi kokį gąsdinantį garsą skleidžiančio megafono ant automobilio. Kartais automobilių keliai ir aptveriami, bet gan nemokšiškai, stirnos randa tarpą ir tada dauguma jų žūva toje vietoje“, – apie važiavimą miškingomis vietovėmis kalbėjo A. Ulevičius.
Švilpukai „įsijungia“ pasiekus 50 km/h greitį
„Ultragarsinis švilpukas gyvūnams atbaidyti. Pritvirtinkite daviklius ant priekinio automobilio bamperio ar kitoje atviroje vietoje, kad važiuojant į juos tiesiogiai patektų oro srovė. Ultragarsas pradeda sklisti automobiliui pasiekus 50 km/val. greitį. Žmogui negirdimas garsas sklinda 400 metrų. Sumontavę daviklius ant savo automobilio, galite būti tikri, kad kelionė nenutrūks netikėtai prieš Jūsų automobilį iššokus gyvūnui. Važiuojant į plovyklą daviklius nuimkite, tai lengvai padarysite rakteliu“, – rašoma bendrovės tinklalapyje.
Švilpukai šiuo metu – geidžiamiausia prekė
„Žinote, prieš pradedant prekybą niekas netikrina, ar tai tikrai veiksminga. Mes vežame būtent vokiškus prietaisus ir jie yra užpatentuoti. Nemanau, kad vokiečiai sugalvoja bet ką prisikabinti prie automobilio, – kalbėjo parduotuvės „Movera“ vedėja Gitana Puidokienė. – Ir ši prekė – labai populiari. Greičiausiai todėl, kad žiniasklaidoje buvo pasirodę straipsnių, kuriuose vairuotojai gyrė prietaisų efektyvumą. O mes prekiaujame ultragarso švilpukais jau labai seniai, tik nedaugelis apie tai žinojo. Ir čia visai neseniai po tų straipsnių visi tiek pradėjo ieškoti, kad nebespėjame vežti. Net vokiečiai neturi tiek pagaminę, kiek staiga jų prireikė Lietuvai.“
Moteris stebėjosi, jog kai kurie piliečiai ne tik įsigyja ultragarso švilpuką, tačiau sumoka panašią sumą už jo atsiuntimą.
„Esu girdėjusi vieną vyrą pasakojant, kaip Vokietijos greitkelyje važiavo paskui priekabą su vežamais arkliais. Jis teigė pastebėjęs, kad arkliai reaguoja į jo turimą švilpuką, pradeda neramiai blaškytis. Beje, per tiek prekybos metų, nebuvo žmonų, kurie grįžtų ir tikintų, kad nutrenkė kokį briedį“, – kalbėjo G. Puidokienė.
Parduotuvės „Movera“ vedėjos teigimu, ultragarso švilpukus vis tiek reikia prižiūrėti.
„Jei jie užsineš purvu, kokiomis nors muselėmis – žinoma, neveiks. Tyrimai? Nebent gamintojas yra daręs. O gamintojas „Herbert richter“ – gamina įvairius aksesuarus automobiliui – Europoje senai visi juos žino, todėl net nesuabejojome dėl šio gamintojo. Yra jų ir kiniškų, bet vežame šio gamintojo“, – tikino G. Puidokienė.
Kaina anksčiau siekė tūkstančius
Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Žinduolių ekologijos laboratorijos vadovas doc. dr. (hb.) Linas Balčiauskas teigė, jog ultragarso švilpukas buvo sukurtas prabangiausiems automobiliams (pavyzdžiui, „Cadillac“) apsaugoti, o jei tiksliau – sumažinti rizikai atsitrenkti į miško žvėrį. Pirmieji ultragarso švilpukai buvo vienas iš „technikos stebuklų“ parduotuvėse ir kainavo per 1000 dolerių ( 2500 litų). Visgi nė vienas gamintojas savo produkcijai nesuteikė 100 proc. garantijos, jog neįvyks tokio pobūdžio susidūrimas.
„Kiek buvo daryta tyrimų – yra ir taip, ir taip. Maždaug 50 ant 50 procentų. Negalima padaryti vienareikšmių apibendrinimų. Gali atbaidyti, gali nebūti jokio skirtumo. Net Lietuvoje buvo norinčių atlikti tyrimus ir įdiegti juos masiškai daugumoje automobilių. O tie įrenginiai juk pigūs – kaip nedidelė turbina, švilpukas. Tam, kad ištirtume, ar jie yra veiksmingi, reikia vienodų automobilių, važiuojančių vienodu maršrutu vienodai dažnai. Tuomet tegu pusė iš jų būna su ultragarso švilpukais, kita pusė – be. Ir bent viena grupė turi numušti tam tikrą skaičių žvėrių. Ir galiausiai tiek ginantys šį metodą, tiek jį puolantys sutinka bent jau dėl to, kad pasaulyje su šiuo įtaisu dar nėra padaryta pakankamos imties tyrimų“, – dėstė doc. dr. L. Balčiauskas.
Disertacija įrodė, kad gyvūnai ultragarsą girdi
Mokslininkas prisimena, jog kažkuris automobilių modelis Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) su ultragarso švilpukais išriedėdavo tiesiai iš gamyklos. Be to, kažkuri valstija buvo tokiais įrenginiais aprūpinusi visus policijos automobilius. Tačiau žymaus avarijų skirtumo lyginant su valstija, kurioje ant automobilių nebuvo sumontuoti ultragarso švilpukai, nepastebėta.
„Bendra nuomonė šiuo metu yra tokia: tai – gana pigi investicija, kuri potencialiai gali sumažinti avarijų su stambiais gyvūnais skaičių. Smulkių gyvūnų jie nelabai ir atbaido. Ultragarsą kanopiniai girdi – buvau radęs amerikiečių daktaro disertaciją šia tema. Buvo atlikti bandymai – pirmiausia aptvaruose, po to – laisvėje. Elniai, kiti stambieji gyvūnai girdi ir reaguoja į tokio dažnio garsą“, – kalbėjo doc. dr. L. Balčiauskas.
Mokslininkas teigė, jog žvėrys nesuvokia, kas tai per garsas, nežino jo šaltinio, todėl arba traukiasi, arba bent jau sustoja jį išgirdę.
Tyrimui reikėtų autobusų arba krovininių automobilių
„Tada tyrimo išvados buvo, kad ultragarsas gyvūnus veikia, bet kad tokį švilpuką pritvirtinus ant automobilio labai sumažės avarijų su gyvūnais – mokslininkai neapsiėmė taip tvirtinti. Tačiau Amerikoje 1981-aisiais pirmieji „Cadillac“ automobiliai jau turėjo tokius švilpukus. Tai buvo tarsi reklaminis priedas“, – prisiminė mokslininkas.
Jis teigė, jog būtų įdomu išbandyti šių ultragarso švilpukų efektyvumą Lietuvoje.
„Tik reikia normalios imties. Negalima ant 5-ių automobilių uždėti švilpuką, ir jei nebus avarijos, sakyti, kad šaunu, veikia, atbaidė žvėris“, – dėstė Žinduolių ekologijos laboratorijos vadovas.
Bendrovės „Movera“ atstovė tikino, jog dažnai ultragarso švilpukų teiraujasi Kuršių Neringos gyventojai. L. Balčiauskas patvirtino, kad žvėrys šioje vietovėje „malasi“ tarp Kuršių marių ir Baltijos jūros, dažnai kirsdami siaurą kelio ruožą. O dar šioje vietoje jo nėra kaip aptverti.
„Reikėtų, kad kokia pusė Lietuvos autobusų gerus porą metų važinėtų su šiais švilpukais. Kiekvienų metų pabaigoje būtų skaičiuojama, kiek buvo įvykių kelyje. Arba kokios stambesnės transporto, krovinių pervežimo įmonės įsitrauktų – štai tuomet būtų tyrimas. Privačius asmeninius automobilius suregistruoti būtų sunku. Tyrime dalyvaujančius kasmet metų pabaigoje apklaustų“, – galima tyrimo modelį sugalvojo L. Balčiauskas.
Taigi šiuo metu vadinamųjų ultragarso švilpukų negalime nei apšaukti „žaliuoju smegenų plovimu“, nei išteisinti. Vis dėlto, pamėginus įsivaizduoti avarijos padarinius ir savo automobiliui, ir stambiam miško žvėriui, matyt, geriausia imtis bet kokių priemonių siekiant išvengti tokio susidūrimo.
Tiesa, jei kaip reikiant „spausite“ per mišką, švilpukai vargu, ar padės.
Autorė: Inga Labutytė
Šaltinis: www.grynas.lt
