Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Šerno vieta mūsų gamtoje

Turinys:

Šiandien nekyla abejonių 1 šernas yra pati įprasčiausia mūsų stuburinių faunos dalis. Nežinia, kokią vietą mes skirtume šiai rūšiai savo interesų sferoje, jeigu jos nemedžiotume. Tačiau svarstyti tokių dalykų lyg ir neverta – šernas Lietuvoje medžiotas visada! Nors tai nebuvo taurios medžioklės objektas, tačiau net ir karališkųjų medžioklių laimikių išguldymus vaizduojančiuose paveiksluose, piešiniuose, o po to – pirmosiose darytose nuotraukose jų yra – po stumbrų, briedžių ir elnių. Kokią vietą šernas užėmė tarp paprasto medžioklio laimikių, nežinoma, nes tokiam dalykui fiksuoti vietos neskyrė joks oficialus šaltinis.

Europos šiaurinėje dalyje poledynmečiu, kuris truko 13 000-15 000 metų, šerno plitimas buvo labai netolygus. Iki holoceno pradžios (daugiau kaip prieš 10 000 metų) šernai mūsų krašte negyveno, nes gamtinės sąlygos šiam žvėriui buvo netinkamos. Tik borealinio periodo pradžioje (prieš 9000 metų) šernai įsikūrė Danijoje ir pietų Švedijoje. Šį procesą skatino alksnių ir ypač lazdynų plitimas. Beje, tuo metu pietų Švedijoje (matyt, ir Lietuvoje)
dar neaugo ąžuolai, labai svarbūs šerno mitybai. Jie Švedijoje paplito tik antrojoje ankstyvojo holoceno pusėje (prieš maždaug 7500 metų), kai temperatūra tapo pakankamai aukšta. Atlantinio periodo metu (prieš 7000 metų) plito ąžuolai, o kartu tolyn į šiaurę, iki Ladogos ežero, išplito ir šernai.

Baigiantis atlantiniam periodui (prieš 4500 metų) šernų kaulai sudaro apie pusę visų Estijos senovinėse gyvenvietėse aptiktų osteologinių radinių. Tuo metu Latvijoje ir Lietuvoje šernas buvo įprasta rūšis. Tiesa, vėlyvuoju holocenu (prieš 2500 metų) klimatas ėmė ženkliai keistis, atvėso, pakito miškų struktūra, todėl šiaurinėje paplitimo dalyje (Estijoje, iki Latvijos vidurio) šernai buvo vis retesni. Lietuvoje jų populiacija taip pat sumažėjo, tačiau ne taip ženkliai. Naujųjų amžių tėkmėj šerno populiacijai darė įtaką ne tik gamtiniai veiksniai, bet ir vis aktyvesnė žmogaus veikla. XVIII amžiuje po daugiau kaip 7000 metų egzistavimo jis išnyko Estijoje, nuolat negyveno Latvijoje, pavieniai žvėrys į ją atklysdavo tik iš Lietuvos. XIX amžiuje Estijoje buvo užregistruoti (ir sumedžioti) 5 šernai, atklydę iš pietinių regionų.

Lietuvoje XIX amžiuje šerno populiacija buvo pakankamai gyvybinga ir gausi. Tiesa, dar gerokai iki to laiko Europos šernų populiaciją ištiko naujas išbandymas -jų gyvenamos vietos buvo izoliuotos, todėl sumažėjo galimybės žvėrims plisti, pagaliau, keistis genetine informacija. XX amžiaus pradžioje šernai Lietuvoje gyveno, tačiau buvo negausūs. Matyt, žvėrims buvo sudėtinga išlikti dėl nekontroliuojamos medžioklės (paprasčiau tariant, brakonieriavimo) ir įvairaus miško naudojimo, trikdymo.

Visas XX amžius paženklintas šerno populiacijos drastiškais pokyčiais, kuriuos jau sunku sieti su gamtinėmis sąlygomis; dažniausiai jie vyko dėl politinių, ekonominių, socialinių veiksnių. Neturėtume pamiršti, kad du pasauliniai karai turėjo didelį poveikį daugelio medžiojamųjų rūšių būklei. Štai pirmoji oficiali medžiojamųjų gyvūnų apskaita, atlikta 1934 m., esant kur kas mažesnei šalies teritorijai, nebuvo optimistinė: Lietuvoje gyveno apie 300 šernų arba 0,3 individo 1000 ha plote. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą jų galėjo būti apie pora tūkstančių. Pokaris – ilgai trukusi gamtos išteklių valdymo ir naudojimo suirutė, todėl aptarti šį laiką nelengva – tam trūksta duomenų, be to, labai sunku nustatyti visų veiksnių, veikusių populiacijos būklę, proporcingumą. Tik nuo 7-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio populiacija ėmė didėti. Licencijuojama medžioklė, apskaitos, žvėrienos paruošos ir kiti tarpusavyje sunkiai suderinami svertai išskyrė dvi tiesas apie šią rūšį. Oficialioji rodė vieną populiacijos dydį ir jos naudojimo apimtis. „Tikroji tiesa” liudijo (tai niekur neužfiksuota), kad šernų sumedžiojama gerokai daugiau (ar nepamiršome posakio, kad „licencija turi keturis kampus”, neva kiekvienam kampui po sumedžiojamą šerną?). Pasirodo, kad bet kokiomis sąlygomis šernas ne tik išliko, bet ilgainiui įsitvirtino ir ėmė dominuoti tarp miško žvėrių. Sis procesas, mūsų visų gėdai, yra visai netyrinėtas, nes šernas iki šiol išlieka viena iš mažiausiai ištirtų rūšių! Todėl regime rezultatą, bet nežinome visų jo atsiradimo svertų, vadinasi, negalime tinkamai planuoti, projektuoti ar prognozuoti. Nežinoma yra šerno padėtis visoje miško (ir ne tik miško) ekosistemoje. Šis trūkumas tapo geriausiai matomas išaiškinus pirmuosius afrikinio kiaulių maro atvejus ir ieškant būdų jam pažaboti. Negalėtume sakyti, kad šerno biologija Europoje nežinoma. Tačiau Lietuvoje šerno populiacija savita, gamtinės jos gyvenimo sąlygos – taip pat. Beje, stebina ir tai, kad mokslininkai iki šiol negali pasakyti, kokiam porūšiui priklauso „lietuviški” šernai – Sus scrofa scrofa ar S. s. attila. Galbūt populiacijos genetiniai tyrimai duotų ir daugiau atsakymų?

Tačiau grįžkime prie šerno, kaip rūšies, savybių, kurios leido jam dominuoti gamtinėse ekosistemose. Pirmiausia pažymėtinas vislumas – niekam ne paslaptis, kad šiai rūšiai puikiai tinka principas „sumedžioti 100 proc. apskaitoje nustatyto žvėrių skaičiaus”, ir jis negali pakenkti gausai. Ypač svarbi rūšies savybė – ekologinis plastiškumas, gebėjimas prisitaikyti prie antropogeninių sąlygų ir gerai jaustis. Ši savybė seniai pastebėta ir ja imta naudotis – šernus pradėta šerti ištisus metus. Tokia „gerumo injekcija” stipriai pakenkė rūšiai, nes labai greitai (kaip niekada nebūna gamtoje) pasikeitė jos amžinio augimo ir brendimo tempai: jeigu dar prieš 25 metus skelbta, kad šernai subręsta būdami 1 metų amžiaus, dabar žinome daugybę atvejų, kai jauniklius vedė daug jaunesnės patelės. Žiūrint ūkiškai (fermoje, aptvare), tokia intervencija į gyvūno biologiją gal ir gali būti suprantama, tačiau gamtoje – ne.

Labai svarbus šerno biologijos bruožas, lemiantis ir mums reikšmingus dalykus 1 tai, kad jis visaėdis. Nors žinome, kad šernai vasarą minta išimtinai augaliniu maistu, tačiau taip pat suprantame, kad jie niekada neatsisakys gyvūninės kilmės maisto. Žiemą jo dalis tampa didesnė. Ši savybė yra lemtinga trichineliozės ir daugelio kitų parazitinių, virusinių, bakterinių ligų plitimui. Kaip jau minėta, visiškas šerno ekologijos tyrimų nebuvimas atima mums galimybę ieškoti teisingų sprendimų bandant įgyvendinti apsaugos nuo šių susirgimų bei jų prevencijos priemones. Kasmet sumedžiojame apie 40 tūkstančių šernų, per mūsų rankas „pereina” daugybė vertingos mokslinės medžiagos ir informacijos. Argi šernas, vienas seniausių ir dažniausiai pastebimų mūsų girios žvėrių, nenusipelnė daugiau dėmesio?

Autorius: Selemonas Paltanavičius
Nuotrauka: Romualdas Barauskas
Šaltinis: Žurnalas “Medžiotojas ir medžioklė

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Komentuoti

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą