Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Šernas arba kiaulė girinė

Turinys:

Redakcijos žodis. Apie Lietuvos gamtininką, zoologą Jurgį Elisoną (1889-1946) ir jo kapitalinį veikalą „Mūsų šalies žinduoliai1, išleistą 1932 m., rašėme „Medžiotojo ir medžioklės“ 2012 metų 6 numeryje. Šiame numeryje spausdiname ištraukas iš minėto veikalo apie šerną. Tekstas paliekamas originalus.

Gyventi šernas apsirenka sunkiai prieinamas vietas didelėse giriose, ypačiai šiluose, pavyzdžiui: klampias tankynes, lieknus ir raistus, šlapius slėnius girios gilumoje. Patinka jam ir didelės ganyklos arti balų ir kitų pelkėtų vietų, nes šernai, kaip minėjome, mėgsta pasivolioti baloje arba liekno purvynėje. Pataikę rasti kurioje nors klumpynėje ramią ir nepavojingą gyventi vietą, šernai visa banda įsitaiso čionai savo guolį, kurį kitaip kiniu vadiname. Prasiknisa jie tuomet bendromis pajėgomis duobę, iškloja ją samanomis, lapais ir kita minkšta medžiaga: kinis jau paruoštas, šernams beliekti rūpestis visa gauja galvomis vidurin sugulti ir giliau į patogų patalą, ypačiai žiemos šalčių metu, įsiknisti. Vasaros metu šernai kinio nereikalauja: kiekvienas pabalys jiems tuomet patarnauja vėsiu minkštu kiniu pasivolioti. Dienos metu šernų jų gyvenamoje vietoje paprastai nesimato: jie ilsisi savo slapynėse nuo nakties žygių nuovargio. Pasiganytų šernas išeina tiktai sutemomis; girioje, arba kur nors javų laukuose ties pamiške, jį sutiksi tiktai vėlai vakarą arba anksti rytą.

Minta šernas mišriu maistu, nes jam dera tiek įvairūs augalai, tiek lygiai įvairūs gyvuliai. Vienodai gardus esti jam gyvas grobis ir dvėseliena; supurto jisai net tokių pat šernų lavonus. Pavasarį ir vasarą jisai ėda girioje įvairias žoles, jų šaknis, kremblius (budis, arba grybus), laukuose javus, kurių ypačiai mėgsta soras, grikius ir kt. Nutveria šernas naktiniuose žygiuose ir vieną kitą vabzdį arba jo vikšrą, žemės paviršiuje beperintį paukštį, pelę arba jauniklytę stirną ir kt. Pasakoja, kad vietomis išalkę šernai puldinėją ir smulkius naminius gyvulius, pavyzdžiui: aveles ir ožkas. Rudeniop šernas miške susilaukia prinokusių gylelių, riešutų, laukinių obuoliukų ir kriaušių, laukuose ropučių ir žirnių. Ateina jisai tuomet ir į sodiečio daržą, kuriame paragauja burokų ir kitų daržovių. Žinoma, susilaukęs gausaus maisto, šernas nepatingi jo paėsti, ir gerokai nusipeni. Visų labiausiai riebus šernas esąs apie šv. Martyną. Žiemą ir šernui pasidaro striuka, nes šaltis visa, kas gyva nušluoja nuo žemės paviršiaus arba suvaro į gilesnius žemės sluoksnius; šernas tuomet minta jaunomis šakelėmis, sudžiūvusiais lapais, samanomis ir įvairiomis sultingomis požeminėmis augalų dalimis, kurių visų daugiausia suėda paparčio šakniastiebių. Dera tuomet badą vargstančiam šernui ir dvėseliena, kurią jis drasko bet tiktai radęs. Ėdžio šernui susiieškoti padeda du dalyku: geras uodimas ir stiprūs sprando raumenys. Beknisdamas žemes, šernas jautria savo snukio viršūne pajunta menkiausią maisto gabalą, pavyzdžiui, kokį požeminį augalo stiebą, ramiai žemėse besirausiantį vabzdžio vikšrą ir kt. Sprando raumenis šernas turi stiprius: vienu galu jie priaugę prie liemens slankstelių ašakos ataugų, o kitu įsikabinę stačiai pakaušio kaulan. Sprando raumenimis besidarbuodamas, šernas gali ne tiktai be nuovargio išknaisioti didelius žemės plotus, bet ir nuo priešo apsiginti.

Žiemą kiaulės pradeda smarkiai kvepėti, ir tasai jų kvapas iš tolo justi. Pajunta tą jųjų kvapą ir tekiai, kurie pradeda ieškoti kiaulių. Jų rasti netrunka, ypačiai tokiose vietose, kuriose šernų užtinkama daugėliau, nes kiaulės tuo metu pameta jau paūgėjusius jauniklius ir buriasi ištisomis bandomis. Vienoje vietoje keli tekiai nesugyvena, ypačiai, jei tarp jų pasisuka tekis atsiskyrėlis; tuomet prasideda meilės vardu įnirtusių priešų kautynės, kurios pasibaigia tuo, kad stipresni seniai tekiai pavaro jaunesniuosius. Didelių malonių jų išsirinktoms kiaulėms tekiai nesuteikia, nes visa jų meilė apsireiškia tuo, kad tekis, dideliu mandagumu nepasižymėdamas, be jokių atsiprašymų stumdo kiaulę snukiu, daužo jai šonus arba kandžioja dantimis sprandą. Kiaulės šitas tekio malones prielankiai priima ir jokio nepasitenkinimo jam nereiškia. Praslinkus penkiems mėnesiams, vadinasi, pavasariui gerokai įpusėjus, šernienė apsiparšiuoja, kitaip tariant, paturi keletą šerniukų, kurių skaičius esti ne menkesnis kaip naminės kiaulės: nuo 5 ligi 10 ir daugiau. Atsitinka ir taip, kad girinės kiaulės, panašiai kaip ir naminės jų giminietės, apsiparšiuoja daugiau negu kartą per metus, bet tokie atsitikimai teženklina tai, kad tokios girinės kiaulės netolimoje praeityje, keletas kartų atgal, buvo naminės ir ilgainiui sulaukėjo.

Susilaukusi gražios šeimynos, šernienė darosi labai atsargi, rūpestinga ir pikta. Be didelio reikalo niekur nesirodo, o jauniklius laiko kinyje, kuris išklotas minkštomis žolėmis, lapais ir samanomis. Pajutusi savo jaunikliams pavojų, šernienė atkakliai juos gina ir esti baisiai įnirtusi. Jaunikliai šerniukai skiriasi nuo senių spalva: jų kūnas esti pagražintas pilkai raudoname dugne išilginiais pogelsviais ruožais, kurie paskui išnyksta (panašiai išmargintų paršiukų atsiveda kartais ir naminės kiaulės). Be to, šerniukų šereliai esti minkšti, ir tiktai rudeniop, po tais šereliais, pradeda augti pūko plaukai, kurie kartu su šeriais netrunka šerniukams nuo pat mažens įsisakuoti. Jaunikliai iš pradžių žinda savo motiną, o paskum, kokiom dviem savaitėm praslinkus, jinai ima juos vedžioti naktimis į artimesnes apylinkes minkštoje žemėje vabzdžių vikšrų pasiieškotų arba javuose pasiknistų. Pajutusi pavojų, šernienė žviegdama paduoda jaunikliams ženklą, kurie tuojau išsislapsto: vieni lenda į žoles arba ramiai gula po lapais, kiti nudumia į artimesnę tankynę; šernienė tuo metu puola priešą ir stengiasi jį nuveikti arba mažų mažiausiai nuvyti tolyn. Praslinkus pavojui, jinai vėl paduoda ženklą ir susišaukia savuosius vaikus. Galop šerniukai galutinai sustiprėja ir virsta paaugliais. Senė kiaulė jų nepameta, nuolatos vedžioja ir tiktai, krėkimosi metui prisiartinus, kurį laiką palieka vienus. Paskum jinai vėl sugrįžta prie paauglių šerniukų. Panašiai dedasi antraisiais ir trečiaisiais jų amžiaus metais; šernienė spėja susilaukti naujų jauniklių, kurie taip pat nepameta jos ir kartu su vyresniaisiais savo broliais ir seserimis sudaro pusėtinas šernų bandas. Pastebėta, kad našlaičius šerniukus priima kitos kiaulės, kurios jais ir rūpinasi. Seniai tekiai gyvena atskirai nuo tokių bandų, vienuoliais, ir grįžta į jas tiktai krėkimosi metui.

Jutimų šernas turi gerą klausą ir apygerę uoslę; jo regėjimas menkas. Besiartinantį pavojų, medžiotoją arba kurį nors priešą iš plėšriųjų gyvulių, šernas pajunta stačiomis savo ausimis arba užuodžia uosle; uodimu jisai susiieško rausiamoje žemėje ir maisto. Daugelis mano, kad šernas didžiausias pikčiurna, kuris tuojau puoląs kiekvieną, kas tiktai jam pakeliui pasipainiojąs. Toksai manymas klaidingas, nes šernas turi ramų, nors, kas teisybė, griežtą būdą. Be priežasties žmogaus jisai niekuomet pirmas neužpuola. Neužkliudyk šerno, ir jisai, net didele banda sutikęs žmogų, visiškai nekreips į jį dėmesio arba pasuks tiesiog iš kelio, leis žmogui ramiai toliau keliauti. Sitai mažutis atsitikimėlis:

„Vienas mūsų sodžiaus [Plakiškių s., Subačiaus vi., Panevėžio apskr.] gyventojas ėjo prietemiais vokiečių okupacijos metu iš Vareikių sodžiaus namo. Jam beeinant, staiga išbėgo iš Plakiškių rugių lauko pulkas šernų. Šernai, dėliai sutemos nieko nematydami, bėgo keliu tiesiai į jį. Išsigandęs žmogus suriko, o šernai pasisuko iš kelio ir nubėgo į miško tankumyną“ (A. Bagdono užrašas). Šerno būdui suprasti paminėsime dar tai, kad jisai, apskritai, nemėgsta žmogaus ir įvairių kitų gyvulių kaimynystės. Tad, pajutęs, kad jo nuolatinė buveinė – kinis žmonių jau apeitas, jis tuojau kraustosi gyventi kitur. Panašiai jis pasielgia, jei jo gyvenamą mišką ima kirsti arba pamėgtąją balą sausinti, – išsikelia į ramesnę vietą gyventų. Baisus ir bjaurus šernas esti, kai jį kas nors užpykdo, paliečia jauniklius arba, saugok Dieve, sužeidžia. Visu griežtumu parodo jisai tuomet savo drąsumą, piktumą ir stiprumą: puola be jokios atodairos skriaudėją, net ginkluotą žmogų, ir ima darbuotis baisiomis savo iltimis. Pataikei tokiu atsitikimu ant šerno tekio, lipk į medį arba aukšto kelmo, o blogiausiu atsitikimu pulk kniūpsčias žemėn, nes medyje ir ant kelmo šernas tavęs nepasieks, o kniūpsčią žemėje begulintį tiktai snukiu te-užgaus, ir paliksi neišdraskytais viduriais: iltimis šernas – tekis temuša į viršų. Visai kitoks padėjimas susidaro, jei kniūpsčiomis žemėje begulintį žmogų užpuola šernienė, kuri esti įnirtusi dėl pavojaus jos vedžiojamiems paršiukams: ji drasko nelaimingąją auką dantimis, blaško ją aukštyn ir net menkomis savo iltimis smarkiai sužeidžia, mindo kojomis ir tuo parodo, kad kiekviena motina brangina savo vaikų gyvybę. Kaikurie šerno užpulti žmonės išsigelbsti tuo, kad, kaip minėjau, skubiai lipa į medį, bet ir čionai gerokai turi baimės prikentėti, nes įnirtę šernai ima siausti aplink medį. Nebijo šernas ir nuolatinių savo priešų: vilko arba meškos, nes apsigina nuo jų savo iltimis. Atsiminkime, kad šernai dažniausiai gyvena pusėtinomis bandomis, kurias sudaro keletas kiaulių su priaugančiąja jųjų karta ir jaunais tekiais (seniai tekiai valkiojasi atskirtui). Pataikė keletas vilkų tokią bandą užpulti, ir užsigeidę paragauti šernienos pilkieji smaliūgai gerokai tuomet nukenčia, nes šernai atkakliai ima gintis ir dažnai vilkus nuveikia. Šernai šiuo atsitikimu taip daro: sustoja apskritimu, į vidurį suleidžia paršiukus, o aplinkui lieka stiprios kiaulės ir tekiai, kurie griebia vilkus priešakiniais dantimis arba iltimis paleidžia jiems vidurius. Pasakoja seniau būdavus pas mus atsitikimų, kur tokių susirėmimų vietose rasdavę daugybę kritusių vilkų ir kitų miško galiūnų, palydėjusių savo gyvybę žiaurioje kovoje su šernais. Stipresnio priešo užpultas, šernas savo gyvybei apsaugoti taikąs užpakaliu atsiremti į kurį nors storą medį, o iš priešakio dirbąs savo iltimis, kuriomis be didelio vargo nuvarąs į kapus mešką, vilką arba neatsargiai pasisukusį šunį. Kitų šerno būdo privalumu paminėtinas būtų jo palinkimas bėgti tiesiai prieš save. Panašiai bebėgdamas pro kniūpsčią žmogų, šernas tekis niuktelia jį snukiu ir dumia toliau. Pajėgu šernas turi daug,B jam bepigu laužtis pro krūmus ir draskytis kitomis panašiomis aplinkybėmis. Pastebėta, kad, vietomis šernai tekiai lendą prie naminiu kiaulių; jų mišiniai esą labiau panašūs į girines kiaules ir pasižymi ypatingu piktumu, bailumu ir žmonių vengimu. Be to, šerno ir naminės kiaulės mišiniai tuo ūkininkams neįdomūs ir visais atžvilgiais nepageidaujami, kad jie nei mėsai, nei lašiniams nenupenimi. Prisijaukinti šernas, žinovų nurodymu, esą sunkoka.

Taigi man įdomu pažymėti čionai priešingo pobūdžio atsitikimas, girdėtas iš vieno klausytojo: „Man pažįstami žmonės pasakojo tokį atsitikimą. 1918 m. Tryliškių miške [Kaišiadorių vi., Trakų apskr.] sugavę mažą šerniuką, kurį ir parsinešę namo auginti. Per dvejus metus jis taip papratęs prie jį auginusiojo sodiečio laukų, kad iš jų niekur neišeidavęs. Sulaukęs vakaro, pats vienas grįždavęs namo. Su naminėmis kiaulėmis visai nedraugaudavęs. Sulaukęs pustrečių metų, likęs neramus ir stengdavęsis išlįsti iš tvarto. Iltis turėjęs dideles.

Galėdavęs peršokti per ganėtinai aukštą tvorą. Paskerstas svėręs 160 kg“ (Pr. Vaikučio užrašas).

Vislumo girinės kiaulės susilaukia greitai: 18-19 mėnesių jau gali paturėti paršiukus. Galutinai suauga tiktai 5-iais arba net 6-iais metais. Šernai, palyginti su kitais gyvuliais, sulaukia didelio amžiaus: 20-30 metų.

Didelės užuojautos šernas žmonėse neturi, nes jam visur prikišamas nuolatinis žmonių gąsdinimas, miško gadinimas ir javų darkymas. Daugelis tiesiog bijo net pamanyti apie artimesnį pasimatymą arba šiaip pažintį su šernu, nes kiekvienam tuojau vaidenas šerno iltys, kraujuose paplūdęs žmogus ir 1.1. Suprantama, kad bailūnių išgąstis nedaug kuo galėtų nusverti mūsų, kaip ir kitų žmonių, užuojautos arba neapykantos jausmą šernui. Rimtesnio pobūdžio priekaištą sudaro nuolatinis miškų gadinimas ir javų darkymas, kurį šernas pasivelija. Sustokime ties šitomis šerno nuodėmėmis ir jas įvertinkime. Kas teisybė, tai miškus jie tuo būdu gadina, kad kaikuriose vietose, ištisomis bandomis besivalkiodami, gerokai apknaisioja medžių šaknis ir priverčia juos džiūti. Šita nuodėmė šernui tenka dovanoti, nes tu pačiu medžių dėl jo priežasties išdžiūsta neperdaugiausia, o kita vertus, beknaisiodamas miškuose žemes, šernas paruošia dirvą medžių sėkloms nukristi ir patogiai sudygti. Be to, žemių knaisiojimas kurioje nors vietoje parodo, kad toji vieta vabzdžių vikšru apkrėsta: šernas be jokio atlyginimo tuos vikšrus mums išrankioja. Žymiai rimtesnės šerno nuodėmės žemės ūkio srityje. Sodiečiams, ypačiai gyvenantiems iš nedidelio žemės sklypo, šernas visais atžvilgiais nepageidaujamas kaimynas, kurio bijoti jie nelabai bijo ir kurį moka tinkamai pagąsdinti, kurio betgi smarkiai neapkenčia. Apsigyveno šernas arti žmogaus, ir žiūrėk, kaip tas priežodis „ne tėvo arklys, ne sūnus važiuoja”, netikėtai įpuola į ūkininko daržą, išdarko jo daržoves. Pataikė šernas į ropučių lauką, kiek spėjo -suėdė, o kitas bjauriai išknaisiojo. Pajuto šernas arti avižų, rugių, žirnių arba kitų javų lauką, vėl naktį atlenda, išbraido rugius, nuėda avižas, išknaisioja žirnius ir daugybę kitos žalos padaro. Šitais nuostoliais sodiečiai skundžiasi ir kiek galėdami stengiasi šernus iš savo kaimynystės išvyti. Sutikime, kad sodiečių skundai turi pamato, tačiau galutinai šerno naikinti mūsų šalyje nereikėtų. Leiskime jam ramiai gyventi kai kuriose didesnėse giriose, o nukentėjusiems žmonėms numaldyti padarytieji nuostoliai reikėtų kaip nors atlyginti. Jokiu būdu negalima šituo klausimu sutikti su J. Geručiu, kuris sako: „Šernas yra labai pragaištingas dirvoms, ir todėl žmogus jį persekioja, kaip išmanydamas. Laimė, kad žmogui padeda skernagiai žvėrys ir paukščiai; nors jie senių neįveikia, bet paršeliams duoda garo išsijuosę”. Negalime su šita senelio kunigo nuomone sutikti todėl, kad šerno žala visai Lietuvai tiek menka, kad jos nėra ko mini, o praeities atminimų, kurie rodo didelę mūsų prosenelių drąsą ir gyvenimo pasiryžimą, šernas teikia daug mums… Tu atminimų vardu ne tiktai susilaikykime nuo galutinio šernų naikinimo, bet jų gyvenimui pas mus palengvinti padarykime kurių nors rūpesčių.

Medžioti šernas sunku ir pavojinga, – jisai labai gerai girdi, užuodžia ir iš tolo pajunta besiartinantį medžiotoją, o negalėdamas nuo jo ištrūkti arba būdamas sužeistas, drąsiai ir smarkiai ginasi. Pavojus susidurti su įnirtusiu šernu ir atgraso daugelį medžiotojų nuo progos jį nudėti, nes senovės priežodis sako: „Eini meškos medžiotų, pasitaisyk patalą; eini šerno medžiotų, pasitaisyk karstą”. Radę girioje šerno pėdsakus arba užėję jo išknistus javus, sodiečiai dažniausiai pasitenkina tuo, kad pakeikia šerną, bet pėdsakais jo neseka arba šiaip kurių nors žygių nerimailai sudrausti nedaro. Kartais šita šernų baimė esti tiek didelė, kad kaikurie sodiečiai, nuo jų nukentėję, tesigriebia labai menkų priemonių šernams išvaikyti: pastato baidyklę, vadinamąjį senį, arba pabaido juos šautuvo šūviais nuo kupečių ir šieno vežimų, tyčiomis į lauką atvežtų. Paklausk nuolatos šerno darkomo lauko savininką, kodėl jis rimčiau savo priešo nesudraudžia, ir sulauksi atsakymo: „Kaip šerną sudrausi, jei jisai šonus turi smala apaugusius ir įnirtęs žmogų puola!” Pabaidyti šernai kurį laiką pameta lankyti jiems nevaišingą vietą, o praslinkus kelioms dienoms, vėl pasirodo. Tačiau medžiotojų, kuriems šernų medžioklė puiki proga drąsai parodyti, ir seniau pas mus nestigdavo ir dabartiniu metu nestinga. Seniau šernų medžioklė reikalavo ypačiai didelės drąsos ir pasiryžimo, – tekdavo į ją išsiruošti su stipria ietimi; menkesniam šernui užtekdavę ir geros bigės. Pajutęs atbėgantį šerną, drąsus medžiotojas atstatydavęs jam į krūtinę ietį arba bigę; visu smarkumu bėgąs gyvulys ir nusidurdavęs atstatytu ginklu. Bėgančio šerno medžiotojas laukdavęs stačias stovėdamas arba viena koja priklaupęs ant šernu tako. Menkiausias neatsargumas būdavęs surištas su proga patekti į baisias įnirtusio gyvulio iltis: vienu jų mostelėjimu galėdavo medžiotojas netekti gyvybės. Vesdavęsi mūsų protėviai į šernų medžioklę ir gerus šunis, apvilktus tam tikrais šarvais nuo šerno ilčių apsaugoti; nepadėdavo ir tie šarvai, nes įnirtęs šernas sudraskydavęs medžioklėje ne vieną šunį. Reikalingi geri ir stiprūs šunys ir dabartinėje šernų medžioklėje, kuri nebe taip pavojinga, 1 miklus šaulys geru šūviu gali tuojau nudėti šerną, jei tiktai šunys jį patogiai užvaro.

Kalbant plačiau apie šernų medžioklę, reikėtų paminėti keletas seniau Lietuvoje žinotų ir dabartiniu metu vietomis tebemėginamų jos būdų, būtent: tykojimą iš duobės arba kitos saugios vietos, gaudymą ypatingais gardais, duobėmis ir tinklais, kilpų ir visokių žabangų statymą, užvarymą varovais arba jojant arkliais ir kt. Suprantama, kad bet kuris šernų gaudymo ir, apskritai, jų medžioklės būdas surištas esti su tuo, kad pirmiausia tenka apeiti šernų gyvenama arba bent nuolatos lankoma vieta. Pėdsakų ir kitų šerno buvimo ženklų žinojimas jų medžioklėje sudaro būtiną reikalą. Pėdsakais šernas iš dalies primena elnią, tik su tuo skirtumu, kad šerno žingsnis trumpesnis, ir plačiai sustatytų užpakalinių pirštų („pentinėlių”) nagos aiškiau atsimušusios minkštame žemės paviršiuje. Kitų ženklų paminėtinos jo išmatos ir išknaisiotos ganiavoje vietos.

Artimesnį šerno medžioklės pažinimą pradėsime nuo jo tykojimo iš duobės. Šitą medžioklės būdą gražiai aprašo W. Kurovvski’s, sakydamas: „Kai tiktai šauliai pastebi, kad šernai darko bulves arba kitus javus ir papranta lankytis i vieną vietą (tai lengva pažinti iš pėdsakų ir gilaus knisimo, kokio naminės kiaulės neįstengia išknisti), tuojau toje vietoje kasa duobes, tiek gylio, kad šaulys patogiai galėtų jose sėdėti, ir apdengia jas ne šiaudais, bet tąja javų rūšimi, kurią šernai lanko, būtent: žirniais arba, jei tatai dedasi bulvių lauke, bulvienojais ir kt. Tykojimą tenka pradėti nuo saulės sėdimo ir paprastai reikia nepasimesti ligi ketvirtos valandos ryto, bet būtinai laukti mėnesienos arba šviesėlesnės nakties, kad medžiotojas šiaip taip galėtų paimti taikiniu daiktą, kurį jis šauna. Sūnų su savim imti negalima, nes jie, nelaiku pradėję loti, gali išbaidyti šernus. Vietoj to reikalinga pasirūpinti dvigubais šautuvais, kitaip tariant, būti pasiruošusiam dviem trims šūviams. Šauti tiktai iš arti ir, kiek galima, taikinti j kaktą arba į mentę. Be to, reikia turėti su savimi tvirtą ir aštrią, mažiausia 10-12 pėdų ilgio, geležimi apkaustytą ietį, o taip pat ir durklas (originale «kordelas»), nes iššovus šitie įrankiai pasidaro visų reikalingiausi. Medžiotojai savo būstynę turi taip įsitaisyti, kad nuo tos vietos, iš kurios laukiama šernų atvykstant, sėdėtų pavėjui. Viliojami šernai į tam tikrą vietą, kurioje tykoma jie nušauti, dar tokiu būdu. Jei šernai apsirinko gyvenimą kurioje nors tankynėje, tai pabarstoma takelis, tiktai nelabai storai ir plačiai, gylelėmis, bukamedžio riešutėliais, bulvėmis arba kuo nors kitu, ką kiaulės visų labiausiai mėgsta ir daroma tatai 10-20 žingsnių protarpiais ligi tam tikros vietos, kuri šauliams atrodys visų patogiausia, o visų geriausia šitas takelis nutiesti ligi kurio liekno girioje, kuriame taip pat turėtų jie rasti ko tinkamo paėsti. Panašiu būdu pripratinti, šernai kas naktis ims tą liekną lankyti, o jų tykojimas pasiseks, jei tik tai bus daroma su visokeriopu atsargumu”. Panašų šernų medžioklės būdą, šimoniečiams pažįstamą ir kiek senėliau jų mėgintą, mini mano klausytojas J. Uldukis. Štai jo žodžiai: „Kur daugiausia šernai eidavę, tenai kasdavę gilią duobę, kurioje pasislėpdavęs medžiotojas. Viršum tos duobės pritaisydavę dureles. Pamatęs šerną, medžiotojas šaudavęs jį ir greitai užsidarydavęs duobėje durelėmis. Įnirtęs šernas puldavęs į tą vietą, kurioje pasigirsdavęs šūvis, ir imdavęs dūkti. Tačiau žmogaus nepasiekdavęs, o tiktai savo gyvybę tuo palydėdavęs, nes medžiotojas, nutaikęs patogią valandėlę, prasidarydavęs dureles ir nušaudavęs dūkstantį šerną”.

Girdėjau pusėtinai keistų būdų tykojant šernus Prienų apylinkės miškuose, nes tenai medžiotojai šaudą šernus iš didelių statinių. Darą taip: „Pajutę, kad šernai pradėjo lankyti kurį nors lauką, atveža vyrai į tą vietą didelę, stiprią statinę ir iškelia ją žemėn. Statinėje padaroma skylių šautuvo vamzdžiui iškišti. Sulaukę nakties, kokiu du medžiotojai įlendą į tą statinę ir užsidarą, o kai atbėga šernai, tai juos iš statinės ir šaudą. Pajutę priešą, šernai puolą statinę, bet bėsantiems joje medžiotojams nieko negalį padaryti: gerokai juos tiktai privolioją ir vieną kitą savųjų lauke palieką” (Girdėta iš J. Horno).

Daugelis mūsų krašto vyrų pasitenkina šernų medžioklėje ir tuo, kad šerną mėgina nudėti taikliu šūviu iš patogiai beaugančio medžio arba nuo tyčiomis atgabento į šernų lankomą vietą šieno vežimo. Ir šitokia medžioklė taip pat vykdoma tiktai naktį. „Daužėsi mūsų apylinkėje [Plakiškių s., Subačiaus vi., Panevėžio aps.] 1918 m. daugybė šernų, kurie išvoliodavo javus ir knisdavo bulves. Kentėjo nuo jų ir Mindaugiškio dvaro dvarokai, kuriems šernai labai pradėjo knisti pamiškėje daržus. Vieną vasaros vakarą sutarę dvarokai prikrovė vežimą šieno, nuvažiavo į bulvių lauką ir sulipo su šautuvais į vežimą, kad šernai jų nesudraskytų, o arklį parvedė atgal į dvarą. Sutemus pasirodė iš miško šernų banda ir bėgo tiesiai į bulves. Pabijojo dvarokai, kad įpykę šernai nešoktų ant jų vežimo, todėl nelaukė, kol pribėgs arčiau, bet pradėjo jau iš tolo šaudyti. Šernai apsigręžė ir vėl visi subėgo sveiki į mišką. Matyt, menkų šaulių tame vežime tupėta, kad nė vieno šerno nenušovė” (A. Bagdono užrašas). Kaip gaudydavo šernus tyčia jiems pritaisytais gardais, apsako K. Kluk’as, rašydamas: „Pastebėję miške arti išdagų tankynę, ąžuolynuose bukamedžiuose arba papartynuose tokią vietą, kurią šernai papratę lankyti, aptveria joje ąžuolinėmis paliomis kiek platesnį ketvirtuotą gardą. Kertėse to gardo supila vienodo su juo aukštumo pylimus, kurių vidujinis statusai pakraštys vėl aptaisomas lygiomis paliomis, o prieš tuos pylimus kasama iš vidaus dar vidutinio gilumo grioviai. Visa tai vasaros metu padengiama velėnomis, kad nesunku ir lygu būtų tenai įeiti ir išeiti. Šernams į gardą per vasarą prisipratinti reikia turėti paruoštų gylelių, bukamedžio riešutėlių ir kita ko. Visa tai išmėtytina kertiniuose pylimuose ligi gardo tvoros, o pačiame garde barstoma salyklo, žirnių ir kitų grūdų arba vaisių, ir tokiu būdu jie pripranta prie tos vietos. Rudens metu, paruošus užtenkamai gylelių ir jas panašiai išbarsčius, velėnos iš griovių nuo vidaus palių nuimamos, o į gardą paleidžiama laisvai bėgioti kokia pora augintų girinių kiaulių. Kada vasaros metu pripratinti šernai, kaip visuomet, užlipa ant pylimo ir pamato garde kitus, tai noromis visi bėga į gardą ir neatsargiai lygiomis paliomis nuslysta žemyn. Atgalios ištrūkti nebegali, nes griovys neleidžia užeiti, o antra vertus, kad ir užeitų, tai lygiose paliose nesusilaikytų”. Medžiotojams tokiu atsitikimu belikdavo tiktai vienas rūpestis – pakliuvę į nelaisvę šernai sudoroti.

Duobes šernams gaudyti mūsų sodiečiai kasdavę seniau dideles, o patį gyvulį priviliodavę žirniais, kuriuos šefnas labai mėgsta. Tinklus šernams gaudyti imdavę labai stiprius ir tiesdavę juos takuose pakeliui bėgantiems šernams. Kilpas šernams dabartiniu metu tebestatą Prienų apylinkės miškuose. Mano klausytojas J. Hornas šitas kilpas taip aprašo: „Žinodami nuolatinį taką, kuriuo šernai eina vandens gertu arba į laukus ko nors paėstų, suranda tokią vietą, kurioje takas praeina tarp greta bestovinčių medžių. Pririšamas skersai tarp tų medžių drūtas medelis ir padaroma vielos kilpa, kuri pakeliama nuo žemės paviršiaus per kokis 20-25 cm. Bėgdamas taku, šernas įlenda visa galva į kilpą ir, jąją užveržęs, nebegali išsinerti, nes vis brukasi į priešakį. Daroma viskas labai stipriai, ir viela turi būti stora. Būna atsitikimų, kad skersinis kilpos medelis atsiriša, ir šernas, bebėgdamas mišku, išlaužo daug medelių”. Pajutę šernus nuolatos besilankant į kurią nors vietą, pavyzdžiui, į bulvių lauką, į rugių statas arba šiaip kur kitur, bailesnio būdo „medžiotojai” pritaiso toje vietoje šautuvą taip, kad šernas patrauktų prie šautuvo gaidžiuko pririštą virvutę, ir visas šūvis sulenda šernui į kūną. Sužeistas šernas paprastai grįžta į mišką ir tenai nusibaigia. Gaila, kad sodiečiai, bijodami užkliūti tokiais atsitikimais ant sužeisto šerno, neina jo pėdsakais ir leidžia dykai jam pražūti. Žinoma, kilpų statymas, šautuvo padirginimas ir kitos panašios šernų medžiojimo priemonės doram medžiotojui nepritinka ir smerktinos visais atžvilgiais.

„Medžioklė varymu daroma tokiu pat būdu, kaip ir elniams ir stirnoms, su tuo tiktai skirtumu, kad varovai, siausdami elnius ir stirnas, neturi rėkti, o su šernais elgiamasi priešingai. Kai tiktai varovai pastebi šernus, tai turi balsu rėkti, pranešdami šauliams, kad jie būtų pasiruošę. Šernas retai kada pasuka į užpakalį, stirnų ir elnių papročiu, bet visuomet dumia į priešakį nuo varovų. Šunų nei didelių, nei mažų varovams pradžioj nereikia leisti, o laikyti jie ryšyje, tiktai kai pasigirsta iš šaulių pusės pirmieji šūviai, tada jie paleisti. Būdas medžioti raitiems su skalikais, arba vadinamasai medžiojimas „par force“, reikalauja supratingų ir drąsių raitininkų, ištvermingų arklių ir ne menkiau šernams medžioti išprusintų šunų. Pastarųjų imama dvi rūši, pirmaisiais aviniai špicai, taksai ir į juos panašūs, kurie pripratinti namines kiaules pjauti. Jie reikalingi kliudyti šernui nusiraminti ir jam iš vietos arba iš kinio išvaryti, nes šernas ne taip lengvai duodasi iš tenai iškrapštomas. Kaip tiktai pajudina jį iš vietos, šunys nuolatiniu lojimu verčia jį nuo savęs juos – silpnus užpuolikus varyti, o tuo pačiu sulaiko jo bėgimą; ateina dabar pats metas, kuriuo medžiotojai, kartu su stipriaisiais šunimis (kurių yra daugybė rūšių), pradeda vyti šerną, o šunys, paviję šerną, nutveria jį už ausų, prilaiko ir sustabdo. Paprastai šitose imtynėse daug šunų žūva nuo tekio arba kiaulės ilčių. Medžiotojai raiti duria šerną ietimis, o visų drąsiausieji šoka nuo arklio ir durklu praduria jam šoną po kairiąja mente. Tam reikia stipraus, drąsaus ir supratingo šaulio, nes tuo atsitikimu, kai šunys šerną paleidžia, tikrų tikriausiai tenka gyvybe už savo drąsumą užmokėti. Seniau priprasta buvo taip medžioti ir, toksai šerno nugalėjimas buvo gerbiamas kaipo didžiausias šaulio drąsos pasireiškimas; dabartiniu metu maža tokių drąsuolių susiranda, ir, paprastai, kaip tiktai šunys šerną nutveria, prisiartina prie jo trumpam šūviui ir šautuvų kulkomis suteikia paskutinį smūgį. „Tempora mutantur et nos mutamur in illis“ (W. Kurowskis).

Baigdami apie šerno medžioklę, neužmirškime to, kad, pavojingą valandėlę su juo susidūrus, patariama šauti po priešakinėm mentėm, nes čionai esanti visų lengviausiai paliečiama jo vieta. Be to, pavertus šerną tekį, tuojau patariama pašalinti jam geni-talia, nes kitaip visu jo kūnu paeinąs dvokimas, o nuo to jo mėsa pasidaranti negardi (panašiai elgiamasi pas mus ir su skerdžia-
maisiais naminių kiaulių tekiais). Pati šernų medžioklė jų nu-dėjimu dar nesibaigia, nes, laimingai pavertus žemėn vieną kitą šerną, tuojau duodama žinia namo, o iš tenai atvažiuoja vežimas; vyrai bendromis pajėgomis įverčia medžioklės laimikį į vežimą ir pasididžiuodami veža jį namo. Namie laimėtojų laukia didelis sujudimas, ilgos kalbos ir vaišės. Nušautas šernas – didelis grobis, kuris medžiotojui suteikia ne tiktai pagarbos, bet ir naudos savo kailiu, mėsa ir taukais. Senovėj Lietuvoje buvęs paprotys puošti šernų galvomis menių sienas, o kepta šerno galva puošdavusi padengtą Velykų šventėms stalą. Senovės lietuvių pagarbą šernui rodo ir visiems žinoma „Vilko ir meškos” vestuvių dainelė, kurioje šernas figūruoja kunigo vaidmenyje:

„Šernas suknia juoda
Vilkui šliūbą duoda“.

Šerno kailis senovėje taip pat niekais nenueidavęs: jį išdirbdavę ir „plunksnomis” į viršų patiesdavę priemenėje kojoms nusišluostyti arba dėžes apkaldavę; išdirbtą odą suvartodavę knygų apdarams arba siūdavę autuvą ir balnus. Šerno iltis supirkinėdavę auksakaliai, kurie svydindavę (poliruodavę) jomis savo dirbinius. Šerniena valgoma. Pasakysiu daugiau: jinai priklauso prie lengvai virškinamų valgių. Gardūs jauni paršiukai ir priešakiniai senių kumpiai. Susenusių šernų mėsa esanti kieta ir ploštuota. Kaipo juokingą prietarą, noriu pažymėti, kad kaikurie mūsų sodiečiai vengia valgyti šernienos (laukinis gyvulys!), ir nudėtus šernus sulydo tokiais atsitikimais į taukus muilui daryti arba ratams tepti.

Minėtina, kad kitose šalyse uolūs šernų medžiotojai tyčiomis paleidžia į girias naminių kiaulių, kad tenai jos sulaukėtų, ir tuo būdu nuolatos turi progą džiaugtis šernų medžiokle.

Autorius: Jurgis Elisonas
Šaltinis: Žurnalas “Medžiotojas ir medžioklė

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 4 / 5. Balsavo: 4

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Komentuoti

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą