Prancūzija, kalnai, medžioklė. Kai šie trys žodžiai yra viename sakinyje, veide pasirodo šypsena. Pernai lapkričio pabaigoje svečiavausi Alzase, Prancūzijos regione, kur tada buvo optinių ginklų gamintojo Leica medžioklės plotai. Čia jau buvau lankiusis pernai sausį, bet antrą kartą gavusį kvietimą atsisakyti niekaip negalėjau. Tai buvo viena paskutinių medžioklių, kurią Leica surengė šiuose plotuose. Šiemet kompanija šių plotų atsisakė, nes jie yra palyginti toli nuo Vokietijos miesto Veclaro, kur yra Leica gamykla.
Mano medžioklės nuotykis prasidėjo Frankfurto oro uoste, nes visų pirma buvo numatytas vizitas į Leica gamyklą, apie kurią rašėme sausio mėnesio numeryje. Ten sutikau Michaelį Agelį, Leica rinkodarininką, kuris, be to, yra ne tik fotografas, bet ir medžiotojas. Apžiūrėję gamyklą, lipome į automobilį ir pradėjome kelių valandų kelionę į Prancūziją.
Artėjant kelionės tikslui, važiuodami vis aukščiau Prancūzijos Alpėse, galėjome džiaugtis, kad bent čia yra žiema, nes pas mus sniegas su rimta žiema atėjo tik po Naujųjų metų. Buvo matyti, kad apačioje žiemos nėra, bet kalnuose stipriai sninga.
Apsistojame nedidelio miestelio viešbutyje, kur Leica apgyvendindavo savo svečius. Laimė, gavau geriausią numerį, ten pat, kur praeitą kartą. Na, o pats geriausias dalykas buvo kambaryje esanti sūkurinė vonia!
Pietaudami laukiame, kada susirinks visi medžioklės dalyviai. Atvažiavo ir mūsų medžioklės vadovas, Prancūzijoje ir Europoje garsus medžioklės žurnalistas Philippe’as Jaegeris, kuris atvežė mums ginklų, amunicijos ir instrukcijas. Dar atvyko keletas svečių, ir jau tą pačią popietę keliavome į mišką, kad galėtumėme vakaro sulaukti bokštelyje. Įdomu, kad čia negalima medžioti po saulėlydžio, todėl pagal grafiką buvo nustatytas laikas, kada baigsis medžioklė – šį kartą 18:02. Vėliau šauti nebegalima! Medžioklės teritorija gana plati, ir įdomu, kad viršuje sniego daug, o apačioje, kur stovi man skirtas bokštelis, jo praktiškai nėra. Čia labai miškingi medžioklės plotai, gyvūnų pamatyti nelengva, o jeigu jie ir pasirodo, tai greitai dingsta. Šauti reikia greitai. Manęs iki bokštelio nenuveža – apie 500 metrų turiu eiti pėsčiomis, kol pamatysiu bokštelį. Kai įsikuriu atviro tipo kilnojamajame bokštelyje, automobilis nuvažiuoja. Oras vėsokas, drėgnas ir vėjuotas, bokštelis yra ant miško kelio, priešais atsiveria nedidelis kirtimas, o, kol dar šviesu, akiratyje nieko nėra. Man paskolintas Merkel .270Win vienvamzdis su taikikliu Leica Magnus ir, žinoma, naujausiais Leica žiūronais. Philippe’as gailiai duoda du šovinius, nes paprastai užtenka vieno. Keistai atrodo, kad abu šoviniai skirtingi – vienas su švino galu, kitas be.
Vakaras baigiasi tyliai, be ypatingų nuotykių. Nė vienas medžiotojas nieko nepastebėjo, o sutemus visi grįžtame į viešbutį, kur laukia prancūzų kulinarijos vakarienė. Ryte kelsimės anksti, nes miške planuojame būti dar prieš švintant, bet oro prognozės nieko gero nežada – vakare prasidės smarki pūga. Iš ryto pasistipriname prancūziškais rageliais ir kava, sulipame į automobilius ir keliaujame medžioti. Vis dar tamsu ir sninga. Niekur toli nenuvažiuojame, nes atrodo, kad ant vingiuoto ir apsnigto kalnų kelio susidarė spūstis, nors eismas čia niekada nebūna pernelyg intensyvus. Philippe’as išlipa ir eina išsiaiškinti, kas nutiko. Netrukus grįžta ir kviečia mane, nes ten esą maniškiai. Aštriame kelio vingyje įstrigęs didelis vilkikas, kuris per sniegą negali užkilti ant kalno. Vilkiko numeriai lietuviški, vadinasi, maniškiai. Pagalvojusi, kad pasaulis išties mažas, einu pasikalbėti su vairuotoju. Pasirodo, lietuviai čia pakliuvo sekdami navigacijos sistema. Philippe’as keikiasi, kad jie norėjo pravažiuoti nemokamu keliu, bet atsidūrė ten, kur dideliam vilkikui tikrai ne vieta. Philippe’as paskambina policijai, iškviečia pagalbą ir mums nelieka nieko kita, kaip važiuoti atgal į viešbutį, nes kelias užblokuotas. Įlipusi į Michaelio darbinį folksvageną, paklausiu, ar jo automobilio padangos žieminės. Jis teigia, kad taip, bet važiuojant į kalną kyla gana didelių problemų. Viešbutyje jis pamato, kad vis dėlto žieminės padangos buvo visai ne žieminės.
Viešbutyje mūsų laukia šilti švieži rageliai, kava, ir belieka laukti, kol bus atidarytas kelias. Kitų galimybių patekti į medžioklės plotus nėra. Praeina pora valandų, snigti nenustoja, vengrų medžioklės žurnalistas Peteris Hauseris pradeda manyti, kad geriau dieną praleisti viešbučio SPA centre, bet bendraminčių nesusilaukia. Kai kelyje atsiranda šioks toks judėjimas, išvykstame. Prie lemtingojo vingio privažiuojame tada, kai vilkikas jau nugabentas, o mišką pasiekiame apie dešimtą valandą.
Philippe’as kiekvienam medžiotojui parengęs maršrutą. Man jis parodo žemėlapį, papasakoja, kas ir kaip, ir galų gale laiminga einu mišku. Nesiliauja snigti. Mano takas iš pradžių veda aukštyn į kalną, ir kuo aukščiau lipu, tuo daugiau sniego, o pačiame viršuje taku eiti sunku dėl sniego nulenktų medžių šakų. Visą laiką reikia saugotis, kad sniegas ne tik nepatektų į ginklo vamzdį, bet ir nekristų už apykaklės. Prieš kelionę į Prancūziją iš aprangos gamintojo Härkila gavau išbandyti komplektą 
Pro Hunter, kurį štai ir išmėginau šlapio sniego sąlygomis, kalnuose. Vadovaudamasi Härkila patarimais rengiausi sluoksniais. Lipti į kalną nėra taip lengva ir gana greitai pasidaro labai šilta, todėl nusivelku šiltą tarpsluoksnį ir toliau patogiai žygiuoju. Kalno viršūnėje ant siauro miško tako pastebiu šviežią šerno pėdsaką. Pasirodo, kad jis ant tako pastovėjo, pasiklausė, kur aš einu, ir pradingo tankmėje. Dvidešimt sekundžių, ir mes vienas kitą būtume sutikę akis į akį. Be to, šioje kalnų apylinkėje atsiveria grandioziniai peizažai, kartais net kvapą užgniaužia. Kai pradedu leistis žemyn, vėl randu šerno pėdsakų. Jis keliu ėjo priešais mane, bet taip jo ir nesutinku, nors kiek toliau randu rytinių šernų pėdsakų – jie čia linksmai maudėsi. Randu ir elnio pėdsakų, kažkur tolumoje nubėga kelios stirnos, bet daugiau nieko. Medžioti nesiseka. Grįžus į automobilį pasirodo, kad Philippe’o kolega prancūzas šovė į taurųjį elnią, bet šis nubėgo į krūmus. Taigi su Michaeliu važiuojame į įvykio vietą, nes drauge su juo yra taksas Egonas, gebantis sekti kraujo pėdsaką. Iš oro ir toliau krinta kažkas šlapia. Po kalnus suvaikščiojusi kokius šešis kilometrus, nusprendžiu pasišildyti automobilyje. Atsipalaiduoti neišeina, nes visai netrukus Egonas suranda taurųjį elnią. Telieka sugalvoti, kaip didįjį žvėrį per statų ir slidų kalną nugabenti į viršų. Philippe’o automobilio gervė nepakankamai ilga, todėl vyrai turės nešti taurųjį elnią nemažą atstumą.
Iš pradžių elniui paleidžiami viduriai. Prancūzų medžiotojas peilį pamiršo automobilyje, todėl šioje situacijoje praverčia mano EKA G3 Swingblade. Prancūzijoje viduriai paleidžiami kitaip nei pas mus – gyvūnas atveriamas visas, taip pat ir krūtinės ląsta, iš karto išpjaunant trachėją. Kurį laiką panešus gyvūną, jau galima jį pasiekti gerve ir iškelti į viršų. Pietaujame pastate, išlikusiame dar nuo Pirmojo pasaulinio karo, kai čia buvo lazaretas (nedidelė ligoninė), be to, šiame regione vyko įnirtingų mūšių. Užkuriamas laužas ir su dideliu malonumu sukertame pasiimtus sumuštinius. Kol kas konstatuoju, kad Pro Hunter drabužių komplektas iš išorės sulijęs, bet viduje vis dar sausa.
Prenumeruokite Miske.lt naujienas
Po pietų elnias nuvežamas žemyn į miestelį, kur jį reikia parodyti vietos miškų tvarkymo įmonės darbuotojams. To reikalauja įmonės taisyklės, nes elniai padaro gana didelių nuostolių miškininkystei, todėl medžiotojai griežtai kontroliuojami. Privaloma parodyti kiekvieną sumedžiotą elnią. Philippe’as šia sistema pernelyg nesižavi, nes ne visuomet įmanoma prisiskambinti įmonės darbuotojams.
Artėja vakaras ir Philippe’as pasiūlo patykoti bokšteliuose. Nebesninga, nors lyja. Aš ir jaunasis Vokietijos medžiotojas Thomas Jaegeris (keistas pavardžių sutapimas) esame pasirengę medžioti, o vengras Peteris paprieštarauja, sakydamas, kad jo striukė sušlapo ir SPA baseinas vis dėlto vilioja labiau nei šlapias miškas. Galbūt vandens procedūros malonesnės, bet negaliu su juo sutikti, nes atvažiavau medžioti.
Mane pasodina į kilnojamąjį, atviro tipo bokštelį. Lietus pradeda pliaupti negailestingai, intensyvumas prilygsta geram dušui. Žinoma, iš tokio oro malonumo jokio, bet kol kas Härkila puikiai vykdo savo užduotį ir diskomforto nejaučiu. Matyt, teisingas posakis, kad nėra blogo oro, tik bloga apranga. Diena taip ir baigiasi vienu laimikiu – vakarinė medžioklė tykant apsiėjo be šūvių. Viešbutyje sūkurinė vonia kaulams padėjo atgauti šilumą, o kur dar fantastiška vakarienė ir paskui kietas miegas. Iš ryto dar galiu valandėlę nuvažiuoti į mišką, nes vėliau jau turiu grįžti atgal į Frankfurtą, kad spėčiau į lėktuvą. Peteris kategoriškai atsisako važiuoti į mišką, jis iš tiesų apsėstas vandens procedūrų. Mano drabužiai ir batai išdžiūvę, auštant su dideliu malonumu pasivaikštau po mišką, nors pastebiu tik keletą pėdsakų. Šiuose plotuose gyvūnų yra gana daug, bet dėl tankumo juos sunku pamatyti. Tam reikia praleisti daug valandų vaikštant po plotus, nors pasakytina, kad šį kartą visiškai nepasisekė su oro sąlygomis. Vis dėlto patirtis kaupiama net tada, kai nė karto neiššauni.
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Tekstas: LINDA DOMBROVSKA
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo DRAUDŽIAMA!
