Straipsnyje aprašyta medžioklė vyko Batarusijoje
Iš karto reikėtų pasakyti, kad šio paukščio pavadinimas panašiai skamba ir baltarusiškai – „slonka“, taip pat ir lenkų, čekų ir slovakų kalbomis. Tiktai rusai šiam miško paukščiui neturi pavadinimo, vadina jį „valdšnepu“ − t. y. vokišku žodžiu („Waldschnepfe“), kuris išvertus reiškia „miško tilviką“, taigi ir vokiečiai nesugalvojo pavadinimo, beje, kaip ir anglai („Woodcock“). „Miško tilvikas“ – argi taip derėtų vadinti šį gražų medžiojamą tilvikinių šeimos paukštį? Tai tik menkas bandymas kažkaip apibūdinti, o ne tikras vardas.
Beje, V. Dalio žodyne pateikiami ir sinonimai, šiuo metu beveik nevartojami rusų kalboje: šilinis tilvikas, „sluka“, kreguoklis, beržinukas, šilinukas ir raudonasis tilvikas. Bet man labiausiai patinka „slonka“. Baltarusiškas pavadinimas turbūt atsirado dėl ilgo šio paukščio snapo. Nė vienai iš medžioklės rūšių, ko gero, neskirta tiek liaupsių ir pagyrų (kartais net visai nederamų) kaip pavasarinei slankų medžioklei. Levas Tolstojus, Ivanas Turgenevas, Sergejus Aksakovas ir daugelis kitų rašytojų – medžiotojų paskyrė šiai nepaprastai patraukliai medžioklei ne vieną puslapį.
Beje, ir šiuo metu apie slankų medžioklę nemažai rašo ir profesionalai, ir visokiausių aprašymų mėgėjai. Kaip solidus žmogus, prieš aprašydamas savo įspūdžius, patirtus medžioklėje per pavasarinį slankų traukimą, pasidomėjau, ką apie tai rašo kiti. Esant internetui tai padaryti visiškai paprasta. Radau begalę tekstų ir nusiminiau. Susidarė įspūdis, kad jų autoriai tiesiog nusirašo vienas nuo kito ar iš ankstesnių šaltinių. Todėl norėdami papasakoti skaitytojams apie šių miško „ilgasnapių“ medžioklę padarysime kitaip: imame šovininę, šautuvą, pasišaukiame šunį, sėdame į automobilį ir leidžiamės į gana tolimą kelią. Iš karto noriu padaryti išlygą. Mano požiūriu, tikroji medžiotojo esmė atsiskleidžia būtent per pavasarinę medžioklę. Kodėl? Ogi todėl, kad tiems, kuriems terūpi prisiplėšti mėsos ir kietai prisikimšti medžioklinius krepšius ar kuprines laukinės paukštienos arba šernienos, nėra ką veikti pavasario vakarą miško laukymėje – slankų medžioklė nėra gausi laimikio. Per vieną vakarą galima sumedžioti vieną ar dvi, daugiausiai – penkias slankas, bet ir tai tik tuo atveju, jeigu labai smarkiai pasiseks. Pavasarinė slankų medžioklė – tai visų pirmiausia susikaupimas ir mąstymas. Į ją vykstama patirti ne visiems suprantamą džiaugsmą, kurį pajunti žvelgdamas kaip pavasarį bunda pasaulis…
Patetiškai ir banaliai čia pradėjau, bet tiek to, tegu lieka. Taigi, išsiruošėme į medžioklę. Mūsų komanda, kurią sudarė trys patyrę medžiotojai (vienas iš jų buvo 10 metų šuo, dratharas), išvyko į seniai išžvalgytus medžioklės plotus, esančius Vitebsko srities Postavos rajone. Tai buvo pirmoji mūsų medžioklė šiose vietose tais metais, tad pradėdami nenorėjome žvalgyti naujų plotų – reikėjo kuo greičiau atsikratyti rankų „niežulio“, atsiradusio belaukiant medžioklės.
Kelis žodžius noriu tarti apie šuns dalyvavimą šioje medžioklėje. Tai labai pageidautina, tačiau tik tuo atveju, kai jūsų šuo nėra itin karšto būdo, taip pat jis turi būti geras ieškotojas, turintis neklystančią ir stiprią uoslę. Šuns užduotis – ramiai, neinkščiant, nedejuojant ir nebruzdant išgulėti šalia medžiotojo kokias dvi valandas, o paskui prireikus sutemose rasti nušautą ar pašautą paukštį. Jeigu praskrendantis paukštis pastebės ant žemės kažką neaiškiai judant ar besikuičiantį šunį, jis būtinai pakeis skrydžio kryptį ir pasuks tolyn nuo „blogos“ vietos. Šuns veislė šiuo atveju nėra svarbi, ją lemia tiktai medžioklės sąlygos, t. y. jeigu pasiimsite skaliką arba, pavyzdžiui, kurtą, jūs, be abejo, tapsite pažeidėju. Tai paaiškinti sudėtinga, bet ne mes sukūrėme šias taisykles. Galima apsieiti ir be šuns, tačiau patikėkite, rasti nušautą slanką, kurios kūnas išmargintas miško pakloto spalvomis, sutemus nepaprastai sunku, o pašautą paukštį, gebantį pasislėpti pačiuose brūzgynuose, praktiškai neįmanoma. Jeigu jūsų šuo karšto būdo ir ramiai ištupėti kelias valandas jam yra nerealus dalykas, geriau palikti jį bazėje, o po medžioklės, jeigu reikia, atsivesti į vietą ir paleisti ieškoti.
Daugelis autorių rekomenduoja paleisti šunį ieškoti kitą rytą po medžioklės, tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad verčiau nepatingėti ir atsivesti atsivesti šunį tą patį vakarą. Rytą medžioklės vietoje dažnai galima rasti tik kelias plunksneles, o ne nušautą paukštį – bus pasidarbuota lapės arba kurio nors iš daugybės kiauninių šeimos atstovų.
Pirmą vakarą medžioklės plotuose nusprendėme skirti žvalgybai. Nors šiose vietose lankomės kasmet, kartais slankų tuoktuvės čia būna aktyvios, o kartais labai vangios. Tai lemia ne vienas veiksnys: jeigu oras prastas, tuoktuvės vyksta vargais negalais, labai tingiai, tarsi nenoromis. Per vakaro žarą tokiu oru retai tenka išvysti daugiau kaip 2–3 slankas, o iššauti apskritai pavyksta retai. Remdamasis savo stebėjimais galiu pasakyti, kad giedrą vakarą paukščiai praskrenda pernelyg aukštai – tiesiai virš aukštų medžių viršūnių, slėpdamiesi už lajų ir aplenkdami proskynas.
Geriausias laikas medžioti slankas tada, kai oras ūkanotas, tačiau šiltas ir be vėjo. Vietą reikia pasirinkti išmintingai. Žvalgybos metu galite pastebėti, kad tam tikroje vietoje slankos skraido aktyviai, tačiau ten bus sunku šaudyti, pavyzdžiui, dėl to, kad ten auga aukštos pušys, vieta yra nuošalyje nuo proskynos ar miško kelio; tokioje vietoje verčiau neapsistoti. Geriausia pasirinkti tokią vietą, kurioje paukščių mažiau, bet šaudyti patogiau. Atkreipkite dėmesį ir į pomiškį – kuo jis tankesnis, tuo sunkiau bus rasti nušautą, o tuo labiau pašautą paukštį.
Vietiniai medžiotojai daugeliu atvejų būna prasti padėjėjai ieškant slankų traukimo vietų. Dažniausiai jie neįstengia jų parodyti, nes kažkodėl nevertina šių paukščių kaip medžioklės objekto. Va šerną nudobti – visai kitas reikalas, ar bent jau kiškį, o slanką – vienas paikiojimas ir bereikalingas šovinių eikvojimas.
Tačiau mums vis dėlto pasakė, kad slankos jau skraido, ir net labai aktyviai. Jos skrido virš kaimo! Tos pačios dienos vakare po vakarienės pats mačiau kelias slankas, viena po kitos traukiančias tiesiai virš kaimo trobų stogų.
Pasirodė, kad norint pamatyti traukiančias slankas visai nereikėjo eiti toli į mišką! Paukščiai traukė tiesiai virš namo! Ir labai dažnai, neretai ir iš karto po du.
− Taip, slankos dažnai čia traukia pavasarį, o būna, kad ir rudenį, – paaiškino mums trobos šeimininkė.
Pirmas tais metais apsilankymas miške apstulbino kaip visada. Nors daugelį metų lankausi miške pavasarį, veržlus visos gamtos budimas pritrenkia kaskart. Paslaptinga prietema, sutrešusių lapų kvapas ir įvairiausi paukščių balsai tiesiog užburia, prie to priprasti neįmanoma. Vienintelis dalykas, galintis sugadinti visą medžioklę – tai netinkamas apavas ir apranga. Įprasti guminiai batai, kurių aulai vos siekia kelius, netiks, jie būtinai turi būti su atvartais, gerai priglundančiais prie kojos ir sutraukiamais raišteliais, nes vanduo ne tik žliugsi po kojomis, bet ir gausiai pilasi nuo pomiškio, per kurį tenka brautis, medžių. Reikalavimai dėl drabužių paprasti – jie turi būti šilti ir patogūs.
Saulė leidosi, mes kantriai laukėme. Dar iki sutemų tai vienur, tai kitur pasigirsdavo tolimas caksėjimas arba kvorkimas (jis girdimas tada, kai slanka skrenda nelabai toli). Vietiniai sakė tiesą: slankų šiuose plotuose daugiau negu pakankamai, tačiau jos ne itin skubėjo patekti mums į akis…
Ir staiga, pažvelgęs į šoną, kur pasigirdo dar vieno paukščio kvorkimas, pamačiau slanką tiesiai virš savo galvos. Ji skrido visiškai tyliai, per kokius penkis metrus nuo medžių viršūnių – gal tai patelė? Tačiau garsus skleidė ne ji, o kita slanka, praskridusi virš mano bičiulio galvos. Tarp medžiotojų galioja nerašyta taisyklė – nešauti į pirmą paukštį, praskridusį pavasarinio traukimo metu. Laikoma, kad veikiausiai tai patelė, todėl reikia laukti antros tuoktuvėse dalyvaujančios slankos. Nežinau, kodėl taip manoma, tačiau ornitologų, kurių pasakojimai atrodo kur kas patikimesni negu medžiotojų pasakėlės, nuomone, pirmasis praskridęs paukštis gali būti ir patinas, ir patelė. Net labiau tikėtina, kad tai bus patinėlis, nes patelės per tuoktuves tupi ant žemės ir žvalgosi į pretendentus, praskrendančius virš jų. Prie patikusių jos priskrenda pačios. Būtent tuo pagrįstas nelabai garbingas slankų šaudymo būdas – sviedžiant į orą kepurę. Praskrendantis patinas dažnai palaiko ją nuo žemės pakilusia patele, staigiai pakeičia skrydžio kryptį puldamas prie skrendančios patelės, tačiau jį pasitinka šūvis. Tačiau mes šiuo būdu nesinaudojame, ir pirmą paukštį visada praleidžiame, taisyklė yra taisyklė, kad ir nerašyta. Po kokių penkių minučių praskrido ir kita slanka. Beje, kur kas žemiau negu pirmoji, jei būčiau turėjęs šautuvą, tikrai nebūčiau prašovęs.
Iš viso su bičiuliu per žvalgyboje praleistą valandą pamatėme daugiau kaip 15 paukščių. Jau visiškai sutemus grįžome į kaimą. Kitą vakarą, dar nesutemus, mes vėl buvome iš vakaro išžvalgytose vietose. Vėl čirškė paukščiai, tą vakarą aš pirmą kartą tais metais išgirdau tulžingą gegutės patelės „kikenimą“, netoli klykavo paukštvanagis. Saulė leidosi, slankų kol kas nebuvo matyti.
Šuo Šnapsas ramiai sau snaudė ant pakloto krūmuose. Man gana smarkiai pradėjo šalti kojos. Leidosi lengvos sutemos. Po kokių keturiasdešimt laukimo minučių tolumoje pasigirdo ilgai lauktas „caksėjimas“, jis vis garsėjo ir virto kvorkimu. Mano ginklas, užtaisytas šoviniais su „septyniuke“ – parengtas šauti. Rankos ima gana smarkiai virpėti.
Dega, slanka praskrido kažkur šone, nepavyko jos nė pamatyti. Po kokių penkių minučių visai netoli driokstelėjo šūvis. Telefonu susisiekiau su bičiuliu, pasirodo – gėdingas netaiklus šūvis. Stovime toliau. Mums pavyko, kad į slankų traukimo vietą patekome pirmosiomis dienomis, kai atskrido vietinės slankos, be to, buvo ir „tranzitinių“ paukščių, keliaujančių toliau į šiaurę ir šiaurės vakarus, bet dalyvaujančioje visuotiniame slankų traukime.
Per trijų valandų medžioklę, pasibaigusią jau visiškai sutemus, kai dangaus fone jau nebuvo įmanoma įžiūrėti paukščių siluetų, dviese sumedžiojome 5 trofėjus.
Reikia ypač pažymėti, kad mes nebūtume radę nė vieno nušauto paukščio, jei ne jautri šuns uoslė. Tiesiogiai apstulbina slankos, net negyvos, gebėjimas užsimaskuoti ant žemės – žiūri į nušautą paukštį iš metro atstumo ir nematai jo, kol šuo pribėgęs pakelia nuo žemės sumedžiotą trofėjų.
Keli niuansai
Tiems, kas šį pavasarį sumanys pamedžioti slankas traukimo metu, priminsiu: šie paukščiai netraukia virš ištisinio miško su aukštakamieniais medžiais, mėgstamiausios jų vietos – mišrūs miškai su laukymėmis, proskynomis, kirtavietėmis ir išdagomis, t. y. jie trauks virš miško plikviečių. Atsiminkite, kad patinėlis ne šiaip skrenda, jis vilioja ant žemės tupinčią patelę, o ji gali tupėti tik tokioje vietoje, kurioje nėra medžių ar krūmų. Ir dar vienas dalykas. Patinėlis per tuoktuves paprastai skrenda tame aukštyje, kuriame yra medžių viršūnės, pakildamas virš pačios aukščiausios ir nusileisdamas iki žemiausių. Tad jeigu išsirinksite vietą po nelabai aukštu medžiu, šaudyti bus paprasčiau. Taikantis į traukiančią slanką nereikia atsižvelgti į taikinio poslinkį per porą korpusų, kaip medžiojant antis. Slanka skrenda gana lėtai, todėl į lygiagrečiu kursu skrendantį paukštį reikia šauti taikantis į snapo galą. Pats geriausias slankų traukimo metas – esant ūkanotam, bet šiltam orui. Jeigu vakaras giedras ir šaltas, slankos trauks labai aukštai ir skris gerokai greičiau.
Ir dar vienas labai svarbus dalykas: tokios medžioklės metu žibintuvėlis tiesiog nepamainomas, ypač tada, kai šalia nėra šuns.
Per trijų valandų medžioklę, pasibaigusią jau visiškai sutemus, kai dangaus fone jau nebuvo įmanoma įžiūrėti paukščių siluetų, dviese sumedžiojome 5 trofėjus. Reikia ypač pažymėti, kad mes nebūtume radę nė vieno nušauto paukščio, jei ne jautri šuns uoslė. Tiesiogiai apstulbina slankos, net negyvos, gebėjimas užsimaskuoti ant žemės – žiūri į nušautą paukštį iš metro atstumo ir nematai jo, kol šuo pribėgęs pakelia nuo žemės sumedžiotą trofėjų.
Tekstas: Aleksandr Očeretnyj
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
