Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Nėra kraujo? Darbas bavarui!

Turinys:

Bavarijos kalnų skalikai (vok. Bayerischer Gebirgsschweißhund), dar vadinami bavarų pėdsekiais, yra gana nauja veislė. Medžiotojai su ja dar tik susipažįsta ir tyrinėja unikalias šių šunų darbo savybes. Bavarai yra išvesti dirbti sudėtingomis sąlygomis – kalnuose, uolėtose apylinkėse, miške, pelkėje. Unikalus bavarų pėdsekių skiriamasis bruožas, ryškus tik šiai ir dar dviem veislėms (Hanoverio ir Alpių skalikams), – gebėjimas sekti sužeistą gyvūną, net jeigu jis nekraujuoja. Moksliškai įrodyta, kad sužeistam gyvūnui per pėdas kartu su prakaitu išsiskiria adrenalino. Būtent šiuo kvapu pasinaudoja šuo, kad surastų laimikį.

Aišku, ir bavarų pėdsekius reikia mokyti, o svarbiausia – naudoti tik pagal profesionalų profilį. Prisiminkite, kad pirmiausia bavarų pėdsekys yra medžiotojas, o ne kompanionas, nors jis iš prigimties ir labai meilus. Antra, tai yra pėdsekys, o ne skalikas! Naudoti šios veislės šunį universaliai yra didžiausia klaida, kokią medžiotojai gali padaryti. Bavarų pėdsekys gali atnešti antį, laukti bebro prie urvo, susekti lūšies pėdsakus. Žinoma, jis dalyvaus medžioklėje su varovais, jeigu bus išmokęs bėgti paskui grobį, tačiau jis nėra nei pakankamai greitas, nei vikrus, kad apsisaugotų nuo šerno kontratakos. Kaži ar jis galės stoti prieš vilką ar lūšį. Blogiausia tai, kad dirbant ne pagal paskirtį suprastėja šuns gebėjimas sekti pėdsakus. Tai pabrėžia veislinių šunų augintojai, dresuotojai ir patyrę savininkai. O jeigu medžioklės kompanionas įsigytas iš darbinių šunų veislyno ir pirmaisiais metais jam auginti ir dresuoti pagal profilį buvo skirta užtektinai laiko ir pastangų, galima tikėtis, kad net beviltiškiausiais atvejais bavaras gyvūną ras, nes savo neskubia maniera jis geba sekti pėdsakus net kelis kilometrus ir gyvūną randa, jeigu tik šis iš tiesų sužeistas.

MEDŽIOKLĖ LIETUVOJE. Medžiotoja Ramutė Juknytė, bavarų pėdsekio Bario iš Minijos slėnio šeimininkė, pabrėžia, kad šios veislės šunys skirti vien tik pėdsakams sekti. Šuo sugeba sekti sužeisto gyvūno pėdsakus, o kraujas jam darbą tik palengvina. Bavaras taps bigliu, jeigu pradėsite naudoti jį medžioklėje su varovais. Jis nustos naudoti uoslę ir tiesiog visą laiką los. R. Juknytės šuo gali rasti laimikį ir praėjus 48 valandoms. Ji pabrėžia, kad šis unikalus profesionalas, pasitelkiamas tik neseniai sužeistiems žvėrims ieškoti, gali nustoti dirbti su vienos ar dviejų parų senumo pėdsakais. Lietuvai tai nėra labai tinkama medžioklinė veislė, nes mūsų medžiotojai labiausiai mėgsta medžioklę su varovais. Antra vertus, bavaras vis tiek labai praverčia, nes Lietuvos medžiotojams dažnai reikia pagalbos ieškant gyvūno po šūvio. R. Juknytė pasakoja, kad dažnai pasiima savo šunį į medžioklę su varovais, bet jis, aišku, neina į kvartalą, o stovi šalia jos ant linijos. Kam nors prastokai iššovus, šuo gali greitai padėti gyvūno ieškoti. Aišku, ir senų pėdsakų paieškoje bavaras yra nepakeičiamas. Jis gali ieškoti žvėries ir po 12, ir net po 48 valandų, net jeigu nėra nė vieno kraujo lašelio.

R. Juknytei atvykus į mišką, kad surastų sužeistą gyvūną, medžiotojai sako jau bandę su dviem ar trimis šunimis. Tokioje situacijoje beveik niekada padėti nebegalima, nes pėdsakai sugadinami negrįžtamai.

Lietuvoje, kur bavarų pėdsekiai yra nauja medžioklinė veislė, yra manančių, kad šiuos šunis galima paversti universalais. Tai tikrai įmanoma, bet tada prarandate išties gerą pėdsekį. Bavarams labai patinka vanduo ir jie gali atnešti antį. Taip pat juos labai stipriai traukia žvėrių urvai. Suradęs kiaunę medyje, šuo gali loti visą dieną, nors tai ir nėra jo darbas! Bavarų pėdsekį labai paprasta išmokyti kitų veislių darbo, bet neįmanoma kitų šunų išmokyti surasti laimikio be kraujo praėjus 48 valandoms. Žinomas medžioklinių šunų treneris ir darbo egzaminų teisėjas Vytautas Tamošiūnas kartą yra sakęs: „Gali arti žemę mersedesu, bet tai yra traktoriaus darbas.“ Net pasitelkiant šunį sužeisto gyvūno paieškai šviežiais pėdsakais galima sumažinti jo profesionalumą. Jeigu bavarų pėdsekys iškart po varymo dirba per dažnai, jo gebėjimai suprastėja ir šuo praranda norą ieškoti vakar ir užvakar sužeisto gyvūno. Lietuvoje, žinia, medžioklė iš bokštelio irgi populiari. Bavarų pėdsekiai šiai medžioklės rūšiai taip pat tinka idealiai. Jeigu sužeistas gyvūnas nubėga šalin, negalima eiti ieškoti iš karto, nes iš bokštelio paprastai medžiojama vakare ir reikia laukti ryto. O geresnio padėjėjo seniems pėdsakams ieškoti už bavarą nėra.

R. Juknytės šuo įtrauktas į Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos oficialųjį pėdsekių sąrašą, kurį galima rasti draugijos svetainėje. Medžiotojai prireikus gali susisiekti su šeimininke telefonu ir išsikviesti į pagalbą. Tiesa, medžiotoja su gailesčiu pasakoja, kad šiemet niekas, išskyrus pačios draugus ir kolegas, pagalbos neprašė. Deja, Lietuvos medžiotojai dažniausiai nėra skrupulingi ir po ne itin sėkmingo šūvio net nebando eiti su šunimi ir ieškoti gyvūno.

Kol kas medžiotojai į bavarų pėdsekius žiūri labai skeptiškai, nes R. Juknytei atvykus į mišką, kad surastų sužeistą gyvūną, jie sako jau bandę su dviem ar trimis šunimis. Tokioje situacijoje beveik niekada padėti nebegalima, nes pėdsakai sugadinami negrįžtamai.

CHARAKTERIS. Bavarų pėdsekiai yra labai draugiški. Jiems patinka vaikai. Jie yra tokie ramūs, kad daugeliui atrodo flegmatiški, bet tai nėra tiesa. Iš tiesų jie gana aktyvūs šunys, kuriems reikia ilgų pasivaikščiojimų ir žaidimų lauke. Priešingu atveju šeimininkas gali susidurti su problemomis – graužimu, kaukimu ir netinkamu elgesiu. Aišku, kaip bet kokiam šuniui, ir bavarui reikia skirti pakankamai laiko išmokyti paklusnumo ir bendravimo. Iš prigimties bavarų pėdsekiai dažnai būna atsargūs su svetimais žmonėmis. Todėl jau nuo mažens reikia mokyti elgtis žmonių ir kitų šunų visuomenėje. Kuo daugiau laiko skiriama tarpusavio supratimui formuoti, tuo geriau šuo klausys buityje ir dirbs medžioklėje. Trumpas prigludęs bavaro kailis be ryškios povilnės yra šiokia tokia problema vėsiu Lietuvos klimatu. Vėlų rudenį ir žiemą reikia rūpintis, kad šuo neperšaltų. Iš pradžių gali pasirodyti, kad nieko tokio, įlips į automobilį, atsiguls ir susišildys, bet ilgą laiką ignoruojant šuns gerovę gali tekti brangiai sumokėti. Gali kilti problemų su nugara, sušalti vidaus organai, ypač senesnių šunų. R. Juknytė pasakoja, kad jos bavarų pėdsekys ištisus metus gyvena lauko voljere, bet tik todėl, kad turi kompanioną – vokiečių dratharą. Jeigu šeimoje būtų tik vienas šuo, jis tikrai gyventų namuose kartu su šeimininke.

MOKYMAS. Kad paruoštumėte bavarų pėdsekį darbui, užmegztumėte kontaktą ir išmokytumėte dirbti kartu, šuniuką jau nuo pirmųjų dienų reikia visur imti drauge. Aišku, ne dirbti medžioklėje, bet supažindinti su medžioklės plotais. Šeimininkas turi daug vaikščioti su būsimu kompanionu, mokyti pagrindinių paklusnumo komandų, bendrauti ir, žinoma, rengti treniruotes. pradėti dar maždaug dvylikos savaičių amžiaus. R. Juknytė pasakoja, kad viskas prasideda nuo žaidimų namuose. Dešrele nuvedate liniją ir iš karto leidžiate mažyliui ieškoti mėgstamo gardėsio paskui „pėdsakus“. Ilgainiui improvizuotų pėdsakų ilgis ir laikas didinamas. Iš pradžių tai penki metrai ir viena minutė, po kelių savaičių, palaipsniui didinant atstumą ir ilgiau laukiant, galima pasiekti, kad mažylis sėkmingai surastų už 100 metrų prieš 20 minučių padėtą dešros pėdsaką. Paskui pradedate panašų žaidimą su šerno, stirnos, elnio ar briedžio kailiu, ir kaskart atstumas bei laikas didinamas. Kad palengvintumėte paiešką ir šunį paskatintumėte, su pėdsaku naudokite kraujo – maždaug 200 gramų visam atstumui, po lašą kas antrame žingsnyje. Galiausiai pradedate naudoti specialius pėdsakų batus, prie kurių galima pritvirtinti gyvūno kanopas. Kai matote, kad šuo treniruotėse dirba gerai, galite bandyti dirbti medžioklėje. Bavarų pėdsekys turi visuomet naudoti tik apatinę uoslę. Jeigu šuo pakels galvą, jis pames gyvūno pėdsaką. Į šį niuansą reikia atkreipti dėmesį jau pačioje treniruočių pradžioje. Reikia mokyti eiti neskubotai, įsigilinant į kiekvieną kvapo niuansą, pažymint kiekvieną kraujo lašą. Darbui su kraujo pėdsaku naudojamas platus antkaklis ar apynasris, netrukdantis šuniui laisvai kvėpuoti, bei ilgas pavadis. Paprastai jo ilgis yra 10–15 metrų, kartais daugiau. Jis turi būti iš medžiagos, slystančios per žolę ir krūmus bei lengvai atpainiojamos, jei susidaro mazgų. Specialus antkaklis ir pavadis naudojami vien tik darbui su kraujo pėdsakais. Toks papildomas stimulas padeda šuniui tinkamai nusiteikti, nes ilgainiui jis pripranta, kad šie du dalykai reiškia eiti į mišką ir sekti sužeisto gyvūno pėdsakus, kas darbiniam šuniui yra didelė laimė. Kitu metu šio konkretaus antkaklio ir pavadžio naudoti negalima.

IŠVAIZDA. Bavarų pėdsekys priklauso Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) 6 grupei – skalikams ir giminingoms veislėms. Paprastai bavarai yra tamsaus elnio rudumo, snukis arba visa galva juodi. Jie dažnai būna vienspalviai, sodrios raudonmedžio spalvos, arba visiškai rudi su atspalviu nuo rusvos iki gelsvos, rudi su pavieniais juodais plaukeliais ar šiek tiek tigriniai. Vilna lygi, prigludusi, su povilne. Ausys didelės, vidutinio storio, nukarusios, nosis palyginti nedidelė, akys tamsiai rudos. Patinų ūgis 47–52 cm, kalių 44–48 cm. Ūgio ribų peržengti neleidžiama – per didelis ar per mažas šuo gali neatitikti veislės standarto.

ISTORIJA. Bavarų pėdsekių istorija prasidėjo dabartinės Vokietijos teritorijoje. Bavarų pėdsekių ir Hanoverio skalikų protėviai buvo vadinamieji liamhundai (dirbantys tik medžioklėje su varovais) ir lyšhundai (kartais vadinami tingiaisiais liamhundais, dirbantys su kraujo pėdsakais). Abeji kilo iš brakų, kurie naudoti medžioklei viduramžiais ir dar seniau. Visi grynakraujai brakai turėjo stiprią uoslę, leidžiančią ir varyti gyvūnus, ir sekti sužeisto žvėries pėdsakais. Šie šunys dirbo būriuose, buvo labai patikimi ir atkaklūs. Varydami gyvūną brakai lodavo, bet tik geriausi ir patikimiausi iš viso būrio būdavo atrenkami, kad vedami už pavadžio ieškotų sužeisto gyvūno. Iš šių ramiausių ir darbščiausių vėliau buvo išvestos vokiečių liamhudų ir lyšhundų veislės. XVIII amžiaus viduryje, plėtojantis šaunamiesiems ginklams, keičiantis medžioklės įstatymams ir atsinaujinant medžioklės būdams, kilo pėdsekio šuns poreikis. Hanoverio skalikas buvo per sunkus kalnų apylinkėms. Kryžminant Hanoverio ir kalnų skalikus, XIX amžiaus pabaigoje buvo išvesti vikresni, lengvesni ir greitesni šunys – bavarų pėdsekiai. Šie šiuolaikinio profesionalaus medžiotojo kompanionai ir padėjėjai vis greičiau ir įtikinamiau užėmė lyderio poziciją ir Vokietijos kalnuotuose regionuose kitų veislių šunų vis mažėjo. 1912 metais Miunchene buvo įsteigtas bavarų pėdsekių klubas (vok. Klub für Bayerische Gebirgsschweißhunde), kuris veikia dar šiandien ir yra vienintelis tarptautiškai pripažintas bavarų pėdsekių klubas Vokietijoje. 1921 metais įvyko pirmieji darbo bandymai, o jau 1939 metais klubas nustatė, kad veisti toliau bus galima tik darbinius šunis, gavusius oficialiai patvirtintus darbo bandymų diplomus. Nuo tada reikalavimai nė karto nebuvo atšaukti, tik griežtėjo. 1949 metais buvo nuspręsta esamą bavarų populiaciją papildyti nauju, t. y. senu senosios brakų veislės šunų krauju. Grynakraujų brakų buvo rasta kalnų kaimeliuose. Apie 1960 metus veislė buvo papildyta Tirolio skaliko krauju. Nuo tada bavarų pėdsekiai vis populiarėjo. Praeito amžiaus 9-ajame dešimtmetyje vidaus rinka nebegalėjo patenkinti šuniukų poreikio ir buvo atvežta šunų iš užsienio veislės klubų. 1994 metais Vokietijos bavarų pėdsekių klubas reorganizavo veislės darbą ir sukūrė genetinio vertinimo programą. Į duomenų bazę buvo įtraukti visi nuo 1960 metų auginti ir darbo bandymus išlaikę šunys. Vokietijoje įsigyti bavarą yra labai sunku. Pirma, žmogus turi įrodyti, kad iš tiesų yra aktyvus medžiotojas, supranta kinologijos pagrindus, yra pasirengęs dirbti su šuniuku ir jį dresuoti. Dauguma augintojų Vokietijoje griežtai laikosi veislės klubo reikalavimų. Kai kurie regioniniai klubai mažylius parduoda tik su sąlyga, kad būsimas šeimininkas dalyvaus parodose ir darbo bandymuose Vokietijoje.

Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Tekstas: KATARYNA ŠTERNA
Nuotraukos: KATARYNA ŠTERNA, RAMUTĖ JUKNYTĖ
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 3 / 5. Balsavo: 1

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Komentuoti

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą