Kaimyninėje Lenkijoje, kaip ir pas mus, lapės laikomos nepageidaujama žvėrių rūšimi ir jų šaudymas visokeriopai skatinamas. Naršydamas lenkiškuose medžioklei skirtuose tinklalapiuose aptikau labai originalų lapių medžioklės būdą. Siekdami kontroliuoti jų populiacijos skaičių Lenkijos medžiotojai sėkmingai naudojasi dirbtiniais urvais. Tokie urvai įrengiami mokant urvinius medžioklinius šunis.
Reportažo herojai – medžiotojai Dariuszas Szałkowskis ir Januszas Trzebiatowskis, aistringi medžioklės su šunimis mėgėjai, nusprendė imtis ir lapių medžioklės su urviniais šunimis dirbtiniuose urvuose. Prisikalbino dar kelis kolegas iš savo medžioklės būrelio.
Šiuo metu kiekvienas iš jų turi po kelis patyrusius medžioklinius šunis – jagterjerus. Pataruoju metu įsigijo labai perspektyvių šunelių iš žinomo šunų veislyno, iš kurio kilęs ir paskutinės Poznanės tarptautinės šunų parodos nugalėtojas.
Jų specialiai važiavo į Bosniją ir Hercegoviną. Medžioklės būrelis „Daniel“ savo plotuose įrengė kokius dvidešimt dirbtinių urvų ir ėmėsi aktyvios lapių medžioklės su urviniais šunimis. Per sezoną nušaudavo kelias dešimtis lapių. Rezultatas buvo pastebėtas netrukus. Neseniai tose vietose praktiškai jau nebuvo likę smulkių žvėrelių ir paukščių, nes juos išpjovė lapės, o šiandien neretai galima sutikti ir fazaną. Atsirado daugiau kiškių, kurapkų.
Toliau pateikiamas reportažas, kuriame aprašoma viena iš tokių medžioklių dirbtiniuose urvuose.
„Štai mes prie pirmojo urvo. Prie landos matyti lapės pėdsakai ir fazano plunksnos – gali būti įdomu. Apsižiūrime toje vietoje, kur ką tik urvo angoje dingo Alfas. Ilgą laiką nieko nevyksta, įsitempę laukiame, stipriai laikydami rankose paruoštus šautuvus. Po kurio laiko kolega Darekas nusprendžia pažvelgti į angą. Atsigula ant žolės už urvo, pažvelgia ir staiga pašoka ant kojų. „Kaukštelėjo dantimis tiesiai man prieš nosį“, – susijaudinęs sako kolega. Praėjus visai nedaug laiko iš urvo išpuola lapė ir vienu šuoliu peršoka griovį su vandeniu. Pasigirsta šūviai, visi – pro šalį.
Pernelyg anksti, reikėjo leisti nubėgti jai iki žiemkenčių lauko. Palydime žvilgsniais šuoliuojančią lapę. „Žiūrėkite, ten gali būti dar viena, šuo vis dar urve!“ – paragina laikytis tvarkos Darekas. Antra lapė išbėga greičiau negu pirmoji. Januszas nepalieka jai jokių šansų. Mirtinai sužeistas žvėris įkrinta į melioracijos kanalą. Dabar reikalo turi imtis skalikas. Dėl aukštų ir stačių krantų šuo priverstas aportuoti, ištraukti lapę iš gilaus vandens. Pirmoji sėkmė mus džiugina, tačiau erzina pirmosios „ručkės“ pabėgimas. Laimei, šunys neapvylė. Aiškiai susitariame, kad kitą kartą leisime lapei nubėgti toliau, kad būtų lengviau pataikyti.
Kitos progos ilgai laukti neteko. Urvas sename geležinkelio pylime užimtas. Po žeme girdėti lojimas, vienu momentu visai arti įėjimo angos. Darekas, netekęs kantrybės, pažvelgia vidun. „Žiūrėk, kad tau lapė vėl į nosį neįkąstų“, – juokaujame. Ir tuo momentu angoje pasirodo lapės galva. Lapė iš karto susiorientuoja ir nedelsdama vėl šmurkšteli į urvą. Ir kaktomuša susiduria su tuo metu urve besidarbuojančiu Francu. O tai jau keblumas. Po kurio laiko pasigirsta būdingas marmaliavimas ir gargesys. Francas „užsisėdęs“ ant lapės. Reikės kasti, nebent šuniui pavyktų apeiti lapę „katilu“. Kovos atgarsiai netrukus nutyla.
Kaimyninėje Lenkijoje, kaip ir pas mus, lapės laikomos nepageidaujama žvėrių rūšimi ir jų šaudymas visokeriopai skatinamas. Siekdami kontroliuoti jų populiacijos skaičių Lenkijos medžiotojai sėkmingai naudojasi dirbtiniais urvais. Tokie urvai įrengiami mokant urvinius medžioklinius šunis.
Atkasame pirmą „katilą“ – tuščia, tiktai kraujo dėmės. Vadinasi, turi būti giliau tunelyje. Pavyksta ištraukti šunį, jo snukis stipriai kraujuoja. Reikia atverti kitą „katilą“ ir išvilkti lapę. Vėl blokuojame angą ir pasirengiame šauti, jeigu lapių būtų daugiau. Po kurio laiko pirmajame „katile“ pasirodo lapė, sprunkanti išėjimo link. Ji atrodo greita. „Atsimink, šauname tik tada, kai bus prie žiemkenčių lauko, – mintyse kartoju pats sau, – prie žiemkenčių“. Angoje pasirodo lapės snukis ir vėl dingsta. Tačiau Francas atkirto jai kelią pabėgti, išeities nėra.
„Buvai šaunuolis, – mintyse sakau sau. – Išlaikei, kaip susitarta, kad šauname …“. Netikėtai iš urvo išbėga lapė. Nemąstydamas nuspaudžiu gaiduką. Šį kartą nesuteikiau jokio šanso Januszui. „Nuo kada čia žiemkenčiai želia? – juokiasi iš manęs Januszas. – Sveikinu!“.
Prie kito urvo angos – apversta šaka. Dagas yra patyręs ir išbandytas šuo, tikras vienišius, nemėgstantis kitų šunų draugijos. Jis nėra toks pasitikintis savimi kaip Zadra, Alfo sesuo, ryžtingai ir aiškiai atsisakanti lįsti į tuščią urvą, nes nenori tuščiai švaistyti laiko apieškodama tuščius koridorius. Dagas – kitoks, nenuolaidus, tarsi norėtų suvesti savo sąskaitas su lapių paderme. Susidūręs su lape veikia ryžtingai ir beatodairiškai – daugelis jo „akcijų“ urvuose ir šieno kupetose baigiasi lapės išvarymu. Visada pasirengęs patikrinti bet kokią angą ir kampelį kupetoje, tarsi nepasikliautų savo uosle. Ilgai nesvarstydamas dingsta urvo angoje. Stovime ir tylime. Neįsivaizduojame, kas vyksta po žeme, bet dėl vieno galime būti tikri: jeigu ten yra lapė, tai vienintelis jos šansas yra greitai sprukti iš urvo.
Po kurio laiko angoje pasirodo juodas snukis. „Čiupkite jį!“ – šaukia Darekas. Nesuspėjome, Dagas dingo gretimame natūraliame urve. „Turime problemą, – sako nusiminęs kolega. – Lindės tol, kol patikrins visus užkaborius“. Natūralus urvas medžiotojui yra visiška nežinomybė, o šuniui – pavojingas iššūkis. Niekada negali žinoti, kas šiuo metu jame tūno. Jeigu barsukas ar meškėnas, tada dažniausiai viskas baigiasi varginančiu atkasimu, kartais – visiškai intuityviai. Nieko negalima pasakyti apie urvo dydį, landų skaičių, „evakuacinius“ koridorius, ventiliacijos angas, „katilų“ ir kamerų skaičių, Šuo, įleistas į tokį urvą, gali praleisti jame daug valandų. Tokiais atvejais niekas taip stipriai nenuliūdina, kaip per kažkurią šoninę landą išsprukusi lapė, kai šūviui net neįmanoma pasiruošti. Natūraliuose urvuose sunku medžioti rezultatyviai ir saugiai – kai medžioklėje dalyvauja daug medžiotojų ir šunų gali įvykti ir nelaimingų atsitikimų. Vienas Dievas težino, kieno tie urvai ir kiek jie išsišakoję po žeme. Už keliasdešimt metrų – didelės landos, gali būti barsukų. „Einu lapės, – šiek tiek paslaptingai sako Darekas. – Užtaisykite šautuvus“. Grįžta iš automobilio nešdamas išdirbtą kailį. „Pasirengę?“. Pasigirsta šūviai. Ir – stebuklas! Po akimirkos iš urvo išbėga Dagas, pamato Dareką, kuris erzindamas jį mosuoja kailiu, ir tučtuojau puola. „Taip mes atšaukiame šunis, – šypteli Darekas, varydamas Dagą į narvą. – Tai kaip švilpukas skalikui“.
Per dieną ištyrėme 10 urvų. Beveik pusė jų buvo apžiūrėta po anksčiau vykusios medžioklės. Trys urvai buvo užimti, o iš dviejų šunims pavyko išginti tris lapes. Ta pačia proga patikrinome ir tris kupetas. Per patį rujos įkarštį jose būna po kelias lapes. Mums pavyko išbaidyti tik vieną žvėrį. Ši medžioklė nebuvo lengva ir ne visiems ji patiko. Reikia mėgti lapių medžioklę ir suvokti, kad jų populiacija turi būti mažinama. Dar – turėti daug kantrybės, be jokių sėkmės garantijų“.
Parengė: Michail Botian pagal tinklalapį www.lowiecpolski.pl
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
