GRYNAS.lt sulaukė emocionalaus jaunos merginos laiško. Jame išsakytoms mintims pritarė ir dar viena skaitytoja, pateikusi klausimą pasvarstymui: „Ar tai jau nekvepia problema?“. Redakcija publikuoja merginos pasvarstymus miškų kirtimo tema:
Šiandieną, visai neseniai, patyriau tai, ką sunku apsakyti žodžiais. Begalinį skausmą. Neapsakomą skausmą.
Kaip visados, po pietų pasiėmiau šunis pasivaikščioti. Nuspręndžiau eiti į kitą pusę, nei pastarąsias dvi savaites. Pagalvojau, aplankysiu savo jau spėtas pamilti vietas. Einu laiminga, galvoje sukasi mintys, kaip tuoj, už šiuo pievos pasieksiu mišką. Prieinu prie miško pradžios – gražaus, mielo, jauno pušinėlio ir sustoju. Sustoju apimta begalinės baimės ir skausmo. Keli hektarai jaunų pušaičių, kurių aukštis nuo 1 iki kokių 6 metrų guli ant žemės. Visos.
Išpjautos be pasigailėjimo. Tiek ploto jauno pušyno, su smelėta žeme. Vietos, kuri man priminė pajūrį ir nuostabiai kvepėjo pušimis nebėra. Sustingusi nueinu prie medžių – lavonų. Įlendu tarp jų. Sustoju. Sustojusi glostau pušies šakelę ir verkiu. Taip vaikštau tarp nupjautų pušų, ir girdžiu save kalbant „Kodėl? Ką jie iš to gavo? Kodėl? Kodėl?“
Skauda dėl kertamų miškų
Aš žinau, puikiai žinau, visus tuos įstatymus, kad jeigu turi ūkio paskirties žemę, negali jos laikyti „neprižiūrėtos“ ir privalai išpjauti viską. O jei miško paskirties, turi vistiek išpjauti viską, ir tik tada kažką sodinti, kitaip, mielieji Lietuvos piliečiai, teks jums mokėti didelius, gal penkiagubus mokesčius. Daugiau pinigų? Daugiau pinigų iš tų vargšų, mums gyvybę palaikančių medžių, kurie tiek gebsti gyvūnų, ir mūsų – žmonių – gyvybes?
Dabar juos taip ir paliks, arba sukraus į krūvas, ir vis tiek paliks. Juk jie per jauni malkų pardavimui, per jauni uždirbti pinigus. Tai kas jiems, po galais, iš to? Supratus, kad turiu apie tai parašyti apsisukau, ir tarsi medinėmis kojomis pasukau namų lik. Eidama galvojau, kas bus po 20 metų? Ar aš iš vis šiose vietose beregėsiu miškų? Kur einu miškais, visur kirtimai. Visur.
Praeini kirtimą, laimingas galvoji, „pagaliau miškas!“, ir štai, už 100 metrų vėl kirtimas. Ar šioje, miškais apsuptoje (bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio) sodyboje po 20 metų dar matysiu miškus?
Nors rašiau su didžiausiu skausmu, ir meile, žinau, šitas laiškas nieko nepasieks.. O gal pasieks? Pasieks Jus ir Jūsų širdis? Jeigu tiek pasiektu, jau būtų daug, nes kas gali daugiau išgirsti mane – paprastą, gamtoje gyvenantį vaiką, kuris, pasak „dydžiųjų ponų politikų“ nieko nesupranta.
Nesupranta nei apie gamtą, nei apie miškų pjovimą, nei apie pinigus. Taip, nesuprantu, teisiškai. Bet daug geriau jaučiu ir matau tai, kas čia iš tiesų dedasi. Ir man dėl to skauda. Plešia visą mano kūną į gabalėlius, nors išorėje matosi nebent ašaros, glostant tą nebylią, nupjautą pušelę…
Gustės laiške aprašytos neseniai Švenčionių raj. Strūnaičio seniunijoje iškirstos pušys