Tai klausimas, kurį diskusijose gali užduoti nemedžiotojai, nes jie realiai nesupranta, kodėl normalus šiuolaikinis žmogus, neturintis psichinių sutrikimų, norėtų eiti į mišką ir šaudyti žvėrelius, jeigu visko, ko reikia, galima nusipirkti parduotuvėje – pradedant apranga, baigiant maistu. Kaip viename iš gyvenimo atėjusiame juokelyje pasakyta – kodėl jūs, medžiotojai, šaudote gyvūnėlius, jeigu galite nueiti į parduotuvę, kur niekas nenukentės? Įdomu, kokiais šventais būdais mėsa atsiranda parduotuvėse?
Pačiam sau apibrėžti, kodėl eini į medžioklę, labai sunku. Vienam tai poilsis, kitam mėsos gavimo būdas, kitam meditacija, dar kitas tokiu būdu bėga nuo kasdienybės, nuo šeimos, draugų, yra ir tokių, kuriems tai tiesiog gyvenimo būdas. Dar kitam – viskas kartu. Labai labai retais atvejais kas nors prisipažins, kad į mišką eina tam, kad nušautų žvėrį. Praktiškai niekada!
Ir man vienu žodžiu sunku pasakyti, kodėl esu medžiotoja. Tiesiog esu, be to negaliu. Tai mano gyvenimo būdas ir pasaulėžiūra. Pradedant nuo medžioklinių šunų ir skanaus patiekalo, kurį patiekiu giminaičiams ir draugams, baigiant šaudymo sportu, buvimu miške bet kokiomis oro sąlygomis, bet kada ir bet kurioje vietoje.
Kaip šiuos jausmus paaiškinti nemedžiotojui? Visą šią jausmų ir emocijų puokštę nemedžiotojas sumenkina iki vieno teiginio – medžiotojai tai daro, nes jiems patinka žudyti. Žiūrėk, kaip nori, ir nesvarbu, kad žudymas yra neatsiejama, nors ir nedidelė medžioklės dalis – ji visiškai nėra pagrindinė. Sumedžioti – taip, bet ne žudyti dėl žudymo.
Nors dauguma medžiotojų į mišką vyksta savanoriškai, savo laisvalaikiu, tačiau nuolatos paaiškėja, kad be medžioklės neįmanoma. Kai padaroma nuostolių žemės ūkiui – šaukiami medžiotojai, kai afrikinis kiaulių maras – kreipiamasi į medžiotojus, kai padaroma žalos miškui – vėl teiraujamasi medžiotojo, kai mieste užklysta šernų – kas šią problemą sprendžia? Kai stirnos nuėda braškes, lapės nusineša vištų, automobiliu nutrenkiamas briedis, atsiranda dar kokių problemiškų gyvūnų… kieno pagalbos prašoma? Tiksliau sakant – kam suverčiama kaltė? Medžiotojams! Kartkartėmis, nepaisant neigiamų nuomonių, kas nors paklausia – kodėl medžiotojai nieko nedaro? Yra situacijų, kai norisi paklausti – kodėl mes ką nors turime daryti? Kodėl turime be atlygio, savo noru, savo laisvu laiku spręsti kieno nors problemas? Atsakymas vienas: darome tai todėl, kad tai mūsų privilegija ir turime tokią galimybę.
Negalime leisti, kad žudyti gyvūnus būtų leidžiama tik populiacijai kontroliuoti, nes tada medžioklė iš esmės prarastų etinį, žmogiškąjį ir estetinį aspektą – visas procesas virstų pramonine likvidacija. Ar visuomenė būtų pasirengusi priimti tokį modelį?
Šaltinis žurnalas “Medžioklė”
Autorius LINDA DOMBROVSKA
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!