Šiandien mūsų svečias – socialinių mokslų daktaras Eugenijus SKERSTONAS, unikalių leidinių, skirtų gyvensenos kultūrai, autorius, taip pat nuolat besidomintis Prancūzijos aukštuomenės gyvenimu. Karališkoji medžioklė – viena įspūdingiausių seniausių tradicijų, gyvuojanti daugiau nei 500 metų, prancūziškajai tradicijai elegantiškumu prilygstančių analogų pasaulyje nėra. Lietuvis ne kartą buvo pakviestas iš arti stebėti paslaptingą kilmingųjų palikuonių pramogą. Tai ypatinga išimtis, suteikta užtikrinus, kad svečias išsaugos slaptumą, nebus skelbiami nei vardai, nei vieta ar juolab nuotraukos. Konfidencialumo griežtai paisoma. Kilmingųjų palikuonių medžiotojų klubo, vadinamo ekipažu, nariai už tai moka milžiniškus pinigus ir nori išsaugoti savo privatumą, išvengti gyvūnų teisių gynėjų puolimo. Niekas nežino, kada ir kurioje pilyje bus duotas ženklas susirinkti į kitą medžioklę, kurios sezonas prasideda Šv. Huberto dieną.
– Jums ne kartą teko būti vadinamosios karališkosios medžioklės ekipažų Prancūzijoje svečiu. Kokia tai medžioklė, kodėl ji vadinama karališkąja?
– Tai tauriojo elnio speitimas. Joje dalyvauja varovai – raiti ekipažo nariai, vadinami sagomis, ir šunys. Įprastai jų daugumą sudaro anglų veislės bigliai ir pilkšvai juosvi su šviesiais atspalviais prancūzų trispalviai skalikai. Kadaise speitynėse varžydavosi dogai ir kurtai, bet jie itin aktyvūs ir agresyvūs, pavytą auką uždraskydavo, todėl jų nuo XVIII a. pab. atsisakyta.
Medžioklė vadinama karališkąja, nes siejama su karališkuoju kilnumu, tai yra monarcho ar siuzereno teise persekiojamai aukai, jeigu ji gražiai gynėsi, dovanoti gyvybę. Tai specifinė sąvoka, kaip ir visa karališkosios medžioklės ritualais susaistyta eiga, lydima trimitų garsų; specifinis ir žodynas, kildinamas iš Viduržemio jūros baseino tautų, gyvenusių priešistoriniais laikais.
– Taigi šios medžioklės ištakos siekia neatmenamus laikus, yra susijusios su legendomis?
– Medžioklė su varovais mena ir primena antikos laikus, jų mitologiją – senovės graikų dievą Apoloną, deivę Artemidę ar medžiotojų globėją deivę Dianą. Su medžiokle susijusios šventųjų gyvenimo istorijos: ankstyvosios krikščionybės kankinio šv. Eustachijaus, Trojos klestėjimo laikų armijos generolo, kuris apsikrikštijo po to, kai medžioklės metu jam apsireiškė taurusis elnias su Nukryžiuotuoju ragų karūnoje; šv. Huberto – kilmingos giminės germanų kilmės gaskono. Vienas iš šio šventojo gyvenimo epizodų – istorija apie tai, kaip jis išgelbėjo tėvą nuo meškos. Vėliau – tapo vyskupu, kaip piligrimas keliavo į Romą, o grįžęs skleidė evangeliją Ardėnų kalnų apylinkėse ir Vokietijoje. Įdomi šio šventojo vardo reikšmė – „hug“ – protingas, „behrt“ – tviskantis. 825 m. jo palaikai perkelti į vienuolyną Ardėnuose, o vardas įamžintas architektūroje (paminėtina Rambouillet pilis), jo vardu pavadinta šunų veislė.
Šv. Hubertas, minimas lapkričio 3 d., laikomas medžiotojų be šaunamųjų ginklų globėju.
– Karališkosios medžioklės be šaunamųjų ginklų vyksta ir šiais laikais? Koks yra nudobimo ritualas?
– Valeto susekto elnio speitimas trunka 4–10 val. 8–10 kv. km teritorijoje. Ekipaže dalyvauja 20–70 raitelių, tarp jų ir moterys. Beje, joms neretai patikimas vadovo vaidmuo. Sklinda legendos apie vieną grafienę, kuri ekipažui vadovavo ir sulaukusi 85 metų amžiaus. Ekipažo dalyviai turi būti puikūs jojikai, nes atstumai dideli, keičiasi reljefas ir gruntas, risčia jojant reikia gebėti dar pūsti varinį medžioklės trimitą.
Ekipažo vadovas nusprendžia, ar atimti gyvybę užspeistam gyvūnui. Ši teisė suteikiama labiausiai patyrusiam. Auka nuduriama vienu dūriu, tam pasitelkiama šeimos relikvija – iš kartos į kartą perduodamas durklas apie 20 cm ašmenimis, meniškai raižyta, brangakmeniais ir tauriaisiais metalais puošta rankena. Viename asmeniniame rinkinyje teko matyti durklą, kurio rankena buvo inkrustuota gintaru.
– Užsiminėte, kad gyvybė gali būti dovanota, jeigu gyvūnas gražiai ginasi. Kaip tai atrodo praktiškai?
– Norėdamas suklaidinti šunis ir atsikratyti prakaito kvapo, elnias šoka į vandenį, gali įvairiai gudrauti – sakykime, sugeba apsiversti ir sustingti apsimesdamas meldų krūmu. Kai kada bėga ratu ar mėgina suklaidinti savo persekiotojus slėpdamasis tarp gentainių. Tarp kitko, bigliai prastokai mato, kai kada elniui juos pavyksta pergudrauti.
– Kuo ypatinga šių medžioklių aplinka, nuotaika?
– Gyvenimas pilyse ypatingas savaime. Juk tai išskirtinė nuosavybė, ypač mūsų dienomis. O kur dar medžioklių ekipažo iškaikymas: žirgų, šunų ir visos infrastruktūros, įskaitant balnininkus, kalvius, uniformas, trimitus ir daug ką kita. Visa tai labai brangu.
Įprasta vyksmo vieta – miškai, juos keičiančios laukų lygumos… Tai vaizdinga aplinka, kurioje tvyro ypatinga nuotaika. Puošnumas, ištaiga, kiekviena detalė (ekipažo narių uniformos, balnai, pakinktai, gūnios, aksesuarai ir kt.), ceremonijos ir ritualai karališkosioms medžioklėms suteikia aukščiausio lygio paradiškumą, o šaltieji ginklai – tikri kalvystės ir sidabradirbių bei auksakalių šedevrai.
Archajiškos, bet labai įspūdingos pramogos esmė – gėrėtis medžioklės nuotaika, gamta, garsais – kanopų dundesiu, šunų darbu, trimitų skambesiu.
– Po ilgo speitimo elnias nudobiamas. Koks pramogos finalas?
– Visų laukia pelnytas atlygis. Šunims atiduodami gyvūno viduriai. Vaišinasi ir jauni šuniukai, kurie dalyvauja medžioklėje, mokosi. Kasmet lapkričio 3 dieną ekipažai šventinami bažnyčiose, o pagrindinio šuns vedlio garbei netgi kepamas specialus pyragas. Vėliau pramogos dalyvių pilyje laukia fejerverkai, puota…
– Ar nesipyksta pilių šeimininkai su kitų žemių savininkais? Juk kai perbėga per lauką tokia žirgų kaimenė, kanopomis viską sutrypia, o kur dar šunys…
– Kiek žinau, įprastai susitaria. Vietos žmonėms tas reginys taip pat pramoga ir įvykis, į kurį visi susirenka pasižiūrėti. Kadaise medžioklės būdavo rengiamos 2–3 kartus per savaitę, o dabar vyksta retokai.
Karališkosios medžioklės, be to, yra daugelio kolekcininkų mėgstamas įvykis: žmonės po medžioklės ieško ištrūkusių sagų, kitų pamestų „trofėjų“, kuriuos kolekcionuoja.
– Žaliųjų judėjimas medžioklę su varovais įvardija kaip anachronizmą, gyvūnų kankinimą…
– Nuo žmogaus atsiradimo Žemėje medžioklė – instinktas ir gyvybinis poreikis. Frankai sakydavę, kad, norint išgyventi, reikia vytis… Medžioklės būdas ir raida yra ne kas kita, kaip tam tikras kultūrinis modelis, tai yra gyvensenos kultūros dalis. Prancūzijoje jis itin gerai susistemintas, reguliuojamas taikant griežtas taisykles, kurių privalu besąlygiškai laikytis. Medžioklė suskirstyta į tam tikrus etapus: išvykimą, dalyvausiančių ekipažų susibūrimą tam skirtoje vietoje, valeto pėdsekio ataskaitos išklausymą ir ataką.
Karališkųjų medžioklių ateitis ne visai aiški. Neatmestina, kad jos gali būti uždraustos, kaip ir Anglijoje lapių medžioklė su varovais. Besikeičiantis sociologinis požiūris į šiuolaikinę gyvensenos kultūrą, kitaip suvokiamas moralumas, įvairialypiai demokratiniai procesai ir vertybių pokyčiai skatina iš naujo susimąstyti apie šimtmečius gyvavusių tradicijų tęstinumą. Formuluojamas kiek banalus klausimas: ar taurusis elnias skiriasi (ir kuo skiriasi) nuo kitų gyvūnų, kodėl būtent jo žūtis šokiruoja ir kokios turėtų kilti asociacijos? Dabar kilmingųjų palikuonys tūpčioja emocijų kryžkelėje. Karališkajai medžioklei bandoma suteikti unikalaus, nemedžiaginio paveldo statusą, tokiu būdu ją integruoti į nuolat besikeičiančią politinę tvarką.
– Medžioklės galia turbūt yra ir simbolinė. Ji atvaizduota literatūroje, vaizduojamojoje dailėje…
– Medžioklė simbolizuoja dangaus ir žemės sąsają, įprasminamą kaip visuotinę, amžinąją visos žmonijos suvokiamą vertę.
Medžioklės akimirkos vaizduojamos ne tik vaizduojamojoje, bet ir taikomojoje dailėje, fotografijoje (dokumentinėje ir meninėje), kine ir kitoje vaizdo medžiagoje. Mene įamžintas žmonėms dovanotas Dievų gyvensenos būdas ir aistra: gyvybės garbinimas. Medžioklės ilgainiui virto savita riterių tradicija, o, pagal jos filosofinį pamatą, aukos interpretavimas – sudėtingas, sakyčiau, diplomatinis įrankis, ypatinga karo ir taikos traktuotė.
– Ar ateityje, pasitaikius progai, dar kartą dalyvautumėte karališkojoje medžioklėje?
– Sulaukti šio pasiūlymo reiškia būti labai įvertintam ir pagerbtam. Žinoma, kad neatsisakyčiau.
Autorės, Floriano VĖBERIO ir Eugenijaus SKERSTONO asmeninės nuotraukos
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
