Tauriųjų elnių patinus su varovais medžioti Lietuvoje draudžiama, nes tokiu būdu neįmanoma selekcija: per daug sudėtinga įvertinti trofėjaus kokybę, gyvūno amžių ir fizinę būklę. Varovai su ar be šunų išjudina visus kvartale esančius gyvūnus. Sutrikdyti elniai, stirnos ir kiti žvėrys gelbėdamiesi nuo pavojaus bėga labai staigiai, palikdami medžiotojui mažiau šansų įvertinti ir tiksliai iššauti negu medžioklėje tykant ar sėlinant. Taigi populiacijos puoselėjimo prasme geriau tauriųjų elnių patinus medžioti iš bokštelio ar prisėlinus. Dėkingiausias metas tokiai medžioklei yra nuo rugpjūčio pabaigos iki antrosios rugsėjo pusės, kai elniai rujoja. Ką ir kaip geriau daryti, pasakoja patyręs Jurbarko tarybos narys, medžiotojas, vienas geriausių Lietuvos elnių kvieslių Daivaras Rybakovas.
KADA PRADĖTI? Rengtis medžioklei reikia pradėti apie rugpjūčio 10 dieną ar net anksčiau. Jau vasaros pabaigoje elnių patinai pradeda apvaikščioti savo plotus, pamažu tiria geriausias rujos vietas. Viskas prasideda rugpjūčio 15–17 dienomis ir patys didžiausi patinai būna užėmę geriausias teritorijas.
KAIP ATPAŽINTI RUJOS VIETAS? Vaikščiojant miške galima pastebėti išmintų takelių. Šalia jų aplaužytos medžių ir krūmų šakos. Elniai jas laužo ragais ir žymi savo nuosavybę. Šiemet rugpjūčio pradžioje takeliai buvo aiškiai matomi ir elniai jau pradėjo lankytis savo purvo duobėse, kurias iškasa ruošdamiesi rujai. Kvapo dar nebuvo, bet balų šen bei ten susidarė. Per rują elniai trypia žemę tose pačiose vietose, ragais laužo šakas. Prie duobių jaučiasi šlapimo kvapas ir, žinoma, girdimas baubimas.
KOKIAS VIETAS PASIRENKA TAURIEJI ELNIAI? Šalia rujos aikštelės tikrai bus maitinimosi vietų, nes ten rinksis elnės. Jeigu nėra rugių laukų, tikrai kur nors netoliese bus naujas miškas ar atžalynų. Šiaip ar taip medžiai turi būti pakankamai žemi, kad elniai galėtų pasiekti jaunas šakas ir ėsti lapus. Patelėms skaniau lapuočių medžių atžalos, bet kai kuriose vietose yra tik spygliuočių. Tuomet elniai maitinasi kur nors miške, pievose, kur spygliuočiai žemi ir jauni.
RUJA. GERIAUSIAS LAIKAS MEDŽIOTI. Paskutinę rugpjūčio savaitę ir rugsėjį mišką užpildo tauriųjų elnių patinų balsai. Jeigu konkurencija didelė, jaunieji elniai pretenduoja į senųjų vietą, tuomet ruja labai aktyvi. Jeigu konkurencijos nėra, patinų vienas ar du, rugsėjį jie neberujoja. Jeigu jau turi patelių, jiems nebereikia naudoti balso. Jei vienas elnias subrendęs ar senas ir aplink jo haremą renkasi jauni patinai, jis baubs. Geriausia medžioklė – nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo vidurio, 15–20 dienos. Iki tol medžiotojas, nusprendęs elnią sumedžioti, turėtų šį darbą atlikti. Kuo vėliau, tuo sunkiau. Medžiotojui reikia apie trijų savaičių nuo rujos vietų radimo, elnio maršruto nustatymo ir stebėjimo pradžios iki šūvio. Žinoma, gali pasisekti ir greičiau, bet visas ilgas procesas teikia malonumo.
SĖDĖTI, PRISĖLINTI AR PRISIKVIESTI? Tai priklauso nuo kiekvieno medžiotojo asmeninio pasirinkimo. Jei pavyksta rugpjūtį surasti elnio takelį, kuriuo jis vaikšto, nei sėlinti, nei kviesti nereikės. Viskas, ko reikia, – kantrybė ir tinkamas vėjas. Reikia atsisėsti ant šakos, lipynės ar bokštelyje, esančiame stebėti patogioje vietoje, ir laukti. Anksčiau ar vėliau elnias ateis, nes jis savo balas apvaikšto nuolatos. Jeigu užtenka kantrybės laukti 10–12 valandų, jis tikrai ateis. Prisėlinti patogiausia tada, kai elnias baubia, nes taip galima tiksliausiai nustatyti kryptį ir atstumą iki jo. Tuo pačiu laikotarpiu galima stengtis jį ir prisivilioti.
KAIP PATOGIAUSIA IŠSIRINKTI? Jeigu rugpjūčio pabaigoje medžiotojas tyrinėdamas plotus surado elnių taką, tai jau tuo metu gali sumedžioti savo trofėjų. Nors elnias nebaubia, medžiotojas vis tiek turi galimybę jį susekti ir sumedžioti. Kiekvienas patinas turi savo taką, savo maršrutą su keliomis rujos duobėmis, kurias visas apeina tuo pačiu maršrutu. Per parą jis tai daro du tris kartus. Ir dieną, ir naktį jis tyrinėja savo teritoriją, pabūna prie vienos duobės, paėda, pamiega ir eina toliau. Suradęs tokį taką medžiotojas gali pasirinkti patogiausią stebėjimo poziciją ir laukti. Apsiginklavęs kantrybe, anksčiau ar vėliau jis elnio sulauks. Be kantrybės vargu ar pavyks ištykoti savo trofėjaus. Be to, rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje tauriojo elnio teritorijoje jaučiamas specifinis kvapas. Jeigu medžiotojui pavyksta surasti vietą, kur elnio kvapas labai stiprus, vadinasi, gyvūnas čia lankosi dažnai ir greitai turėtų vėl pasirodyti.
AR ELNIAS KADA NORS PRARANDA BUDRUMĄ? Taurieji elniai beveik visuomet yra budrūs ir atsargūs. Nebent jeigu haremas jau susiformavęs, jo atsargumas šiek tiek sumąžta. Užtat elnės yra labai akylos ir savo patiną uoliai saugo. Šiuo laikotarpiu patiną sumedžioti ypač sunku, nes aplinką stebi nebe viena akių ir ausų pora. Hareme gali būti apie dešimt ir net daugiau patelių ir jos visos stebi, kas vyksta. Pasak senųjų medžiotojų, rugpjūčio pabaigoje, apie 20 dieną, kai elnias dar yra vienas ir reguliariai apvaikšto savo rujos duobes, daug lengviau prisėlinti ir atlikti lemiamą šūvį.
KAIP TYLIAI TURI ELGTIS MEDŽIOTOJAS? Per elnių tuoktuves patinas yra neatsargus, nes visas jo protas skirtas kitam užsiėmimui. Šiuo laiku medžiotojas gali drąsiai eiti mišku. Daug svarbiau įsidėmėti vėjo kryptį. Elnias jokiu būdu neturi pajusti medžiotojo kvapo. Mažas kvapo srautelis, ir elnias tučtuojau pasišalins! Nereikia bijoti nukritusių šakų braškesio po kojomis. Aišku, nereikia per tankmę žingsniuoti kaip drambliui, bet jeigu eini mišku paprastai, elnias nesunerims. Per rują nustačius gyvūno buvimo vietą ir prie jos artėjant, senieji medžiotojai netgi pataria laužyti šakas ir klebinti jas į medžių kamienus. Taip elnių rujos karalius net gali susidomėti ir supykti. Trakšt, trakšt, ir lauki. Elnias pagalvos, kad ateina konkurentas, galbūt pasitiks. Medžiotojui tai naudinga, nes emocijos yra blogas patarėjas, mažinantis budrumą.
PATINO TERITORIJA. Patekęs į elnio teritoriją viliodamas baubimu ar laužydamas šakas, medžiotojas turi viltį išvilioti ir patyrusį raguotį. Jeigu žmogus neperžengia šios įsivaizduojamos linijos, patinas paeis, paeis, o paskui pasisuks atgal ir dings tankmėje, nesvarbu, ar medžiotojas baubtų, ar kitaip jį kviestų. Ypač tada, kai elnias turi haremą. Tai reiškia, kad medžiotojas sustojo, nepasiekęs jo teritorijos. Tokioje situacijoje galima daryti ką nori, bet elnias neateis. Taigi reikia įsidėmėti, kur medžiotojas buvo, ir kitą kartą ateiti arčiau nei anksčiau. Galima ateiti vidurdienį, įžengti į elnio teritoriją ir laukti, kol jis ateis. Elnias gali bandyti užpulti. Taip būna nedažnai, bet visuomet nepamirština, kad tai yra žvėris, iš kurio galima laukti visko. Ypač per tuoktuves, kai smegenys veikia toli gražu ne tobulai… Kuomet taurusis elnias baubia už penkiolikos dvidešimties metrų, medžiotojas ginklą rankose laiko taip, tarsi būtų išaušusi paskutinioji ir tuoj reikės kovoti už savo gyvybę. Visuomet reikia atsižvelgti į pavojų ir savo poziciją pasirinkti taip, kad būtų galima iššauti bet kurią akimirką.
MASKAVIMASIS. Jeigu reikia eiti mišku, galima apsieiti su guminiais batais ar kita patogia neperšlampama avalyne. Vis dėlto, jeigu reikia kirsti žvyrkelį ar juo eiti, šie batai netiks, nes kietas padas ir sausu, ir drėgnu oru kelia triukšmą, girdimą labai toli. Tuomet medžiotojui tenka batus nusiauti ir palikti kelkraštyje ar įsidėti į kuprinę, bet taip, kad jie netarškėtų. Modernūs pūstos gumos batai kelia labai didelį triukšmą, net būdami kuprinėje. Toliau einama su kojinėmis. Geriausiai tinka storos pūkuotos vilnonės kojinės, galbūt net dvigubos. Tada medžiotojui einant žvyrkeliu akmenėliai nejudės ir nekels garso. Apranga gali būti vienos spalvos arba maskuojamojo rašto, nors elnių medžioklėje per rują tai nėra labai reikšminga.
Labai svarbu medžiojant užsidengti veidą. Nėra skirtumo, ar eini mišku dieną, ar naktį per pilnatį, ar tamsiausiu metu, apvalus žmogaus veidas visuomet labai gerai įžiūrimas. Jeigu visa apranga tamsi, atviras medžiotojo veidas labai išsiskiria ir elniai jį puikiai mato. Būtina dėvėti maskuotę: tai gali būti šalikas, dengiantis veidą iki akių, kepurė su snapeliu ir tinklu, kuri, be to, apsaugos nuo kraujasiurbių, arba kaukė su angomis akims ir burnai. Taip pat veidą galima išsidažyti maskuojamuoju pieštuku. Prasidėjus rujai, t. y. nuo rugpjūčio, iki jos pabaigos arba iki tol, kai pasirinktas patinas sumedžiotas, medžioklės drabužių nereikia skalbti. Svarbu parėjus iš miško pakabinti juos lauke, kur negalės įsigerti buitiniai žmonių kvapai. Drabužius galima pakabinti malkinėje, tuščiame garaže, jeigu ten nėra stipraus chemikalų kvapo, tvarte. Svarbiausia, kad į drabužius neįsigertų maisto ir žmonių namų kvapas. Geriausia drabužius kabinti šviežiame ore, kur vėjas išvėdins prakaito ir namų kvapą. Nereikia naudoti žmogaus kvapo slopiklių. Jeigu medžiotojas pasirenka tinkamą prieigos kryptį ir vėją, kvapas bus nesvarbus, nes vis tiek elnio nepasieks. Sėlinant ar elnią viliojant esant tinkamam vėjui, gyvūnas gali ateiti net 5 metrų atstumu. Jei medžiotojas pradeda judėti, elnias pagalvoja, kad šis nepažįstamas žvėris yra pavojingas ir dėl saugumo nuo jo reikia sprukti, tačiau mūsų namų ir kūno kvapas juos baugina daug labiau. Jeigu medžiotojas sėdi nejudėdamas ir vėjas jo svetimą, gąsdinantį kvapą neša tolyn nuo elnio, šis nesupranta, kad priešais jį yra žmogus, ir išlieka visiškai ramus.
SENIEJI – SUMANESNI, JAUNIEJI – NUTRŪKTGALVIAI. Atsargiausi yra senieji ir labiausiai patyrę elniai. Tauriojo elnio tikslinis amžius yra 11–12 metų, bet kaip tik tokie trofėjai yra sunkiausiai gaunami. Patyrę patinai savo tuoktuves veda ten, kur miškas tankiausias, bet tai nereiškia, kad jie savo damas sukviečia į lūžtvių pilną mišką. Visiškai subrendęs elnias pasirinks tankius atžalynus, kur jau metro atstumu nieko negalima įžiūrėti ir kur labai sunku prieiti. Taip daro visi senieji patinai. Jeigu elnės išeis į pievą, vėliau prisijungs ir jis, bet toks patinas daugiausia gyvena tankmėje. Jaunieji patinai seka patelių būrius ir senąjį elnią. Jeigu šis ką nors praleidžia ar nepastebi, jaunajam tik to ir tereikia. Jeigu kokia elnė staiga liko neprižiūrima, jaunasis konkurentas iš karto pasinaudos galimybe. Tokie jaunuoliai vadinami satelitais. Jie dažnai kovoja vieni su kitais, bet nekonkuruoja su senuoju elniu, patelių būrio šeimininku. Senajam elniui užtenka subaubti porą kartų, kad silpnesnieji jaunuoliai suprastų, kas čia galingiausias. Apie 12–14 metus, kam anksčiau, kam vėliau, prasideda tauriojo elnio šlovės saulėlydis. Joks patinas pats nepasitrauks ir nepaliks savo teritorijos jaunesniam konkurentui. Nė vienas savo noru į pensiją neišeina. Vis dėlto ateina paskutinioji kova, kai daugybės metų rujos valdovas pasiduoda ir pripažįsta jaunesnio patino pranašumą. Labai retai elnių kautynės baigiasi mirtimi. Paprastai jie nesiekia vienas kito sužeisti. Jie stojasi ragais vienas priešais kitą, rungiasi, matuojasi jėgas, stumia vienas kitą šalin. Jaučiantis, kad priešininkas stipresnis ir miklesnis, atsitraukia ir palieka kovos lauką. Rimtų sužeidimų būna palyginti retai. Dažniau aplaužomos ragų šakos, bet tai paprastai padaro vadinamieji dūrikai, kurių ragai tarsi durklai. Toks elnias, net jeigu jo ūgis ir masė ne didesni nei priešininko, gali gąsdinti visą apylinkę. Jo bešakiai ragai ne įstringa į priešininko ragus, o pro juos praslysta ir varžovą sužeidžia. Matyta tokia kova: dvimetis dūrikas ir keturmetis normaliais ragais. Žinoma, nugalėjo durklus turintis elnias, nes vyresnysis nieko negalėjo jam padaryti. Tik nemaišytini pirmamečiai elniai su vyresniais dūrikais – pirmieji elnio ragai retai būna šakoti. Dėl šios klaidos jaunas ir perspektyvus elnias dažnai krinta, palaikytas dūriku. Susitikus dviem elniams normaliais šakotais ragais, kai vienas aštuonerių, kitas dešimties metų, nežinia, kuris nugalės. Jėga, patirtis, užtikrintumas lemia viską. Be to, šakotų ragų savininkams retai, bet pasitaiko lemtingai suklysti. Būna, kad ragai sukimba ir tada abu elniai žūva.
KAIP ATSKIRTI JAUNĄ NUO SENO? Nustatyti amžių gana sunku ir, aišku, lengviau tai padaryti šviesiuoju paros metu. Pirma įvertintini ragai. Kuo jie storesni, bendra masė didesnė, tuo elnias vyresnis. Paskui reikia suskaičiuoti ataugas ir žiūrėti, ar yra ledinė šaka. Jeigu ragų masė didelė, šakų daug, galima manyti, kad elnias artėja prie tikslinio amžiaus, t. y. 10–12 metų. Nors būna subrendusių elnių aštuonšakiais ragais. Toks patinas taip pat gali gauti aukso medalį, bet jį reikėtų sumedžioti pirmiau. Paskui žiūrima, ar elnias turi karčius. Seno patino jie juodi arba tamsiai rudi ir ilgi. Kitas vertinimo kriterijus – galva. Jauno elnio snukis ilgas ir ištįsęs, vyresnio – masyvus ir gana bukas. Jeigu įmanoma apžiūrėti elnią visu ūgiu, galima įvertinti, kaip jis laiko galvą. Senas visuomet ją laikys žemiau nei jaunas. Seno patino kaklas gali būti lygiagrečiai nugaros linijai. Kai elnias mauroja iškėlęs galvą į viršų, jis pastato ragus sau ant nugaros. Jie turi būti pakankamai ilgi, kad pasiektų toliau nei iki pusės stuomens. Aišku, būna, kad seno elnio ragai trumpesni, bet kalbant apie gerų trofėjų paiešką, baubiant ragai turi siekti iki pusės nugaros. Iš balso nustatyti, kokią amžiaus kategoriją elnias atitinka, galima tik iki rugsėjo 15–20 dienos. Paskui jie visi baubia vienodai. Senųjų balsas natūraliai kimus, o jaunieji baubdami intensyviau tiek pertempia savo balso stygas, kad rugsėjo pabaigoje jų balsas būna kaip senųjų – užkimęs ir žemas. Taip medžiotojams neretai pasitaiko suklysti. Iš pradžių girdi savo plotuose jauną patiną, o po dviejų savaičių su malonumu širdyje išgirsti seno ir galingo individo balsą. Prieini, o ten tas pats jaunuolis, tik gerklė užkritusi. Pagal baubiko intonacijas ir frazes galima nustatyti rujos etapą ir situaciją. Rujos pokalbiuose yra kelios temos: jaunasis elnias ieško patelių, elnias iššaukia priešininką, stengiasi pasiekti elnę, būrį turintis patinas įspėja konkurentus ir pan. Jeigu medžiotojas šias frazes žino, jam lengva suprasti, kas šiuo metu vyksta rujos vietose. To galima išmokti apsilankius medžiotojų organizacijų rengiamuose kursuose. Visi buvę šiose paskaitose iš jų išeina patenkinti. Žinoma, ir patyręs draugas medžiotojas gali papasakoti, kaip ir kada elniai mauroja, duoti patarimų. Jeigu tokio kolegos neturite, tuomet praleidę nemažai laiko miške, stebėdami elnių rują, klausydamiesi pasirodymų galite sužinoti ir įsidėmėti jų signalus. Tai sunku ir užima daug laiko. Jeigu norite išmokti rujos frazes savarankiškai, geriau pasirinkti rujos vietas kur nors gamtos draustinyje, kur elnių populiacija itin tanki. Tada per vieną sezoną galite tikėtis išgirsti visokių elnių frazių ir stebėti visas situacijas bei rujos etapus.
VILIOJIMAS BAUBIMU. Stebint rują, iki šiurpulių klausantis galingos, giliai sielą pasiekiančios elnių rujos giesmės, medžiotojui kyla noras kalbėti su tauriuoju elniu jo kalba. Dvejus metus stebėdami, klausydamiesi, mokydamiesi ne tik gamtoje, bet ir iš internete prieinamų vaizdo klipų, galite sukaupti gana daug patirties, kad pamėgdžiotumėte elnio balsą. Aišku, verta pasiklausyti patyrusių kvieslių patarimų, mokytis iš jų. Vis dėlto, kai miške taurusis elnias pirmą kartą atsako medžiotojui, kai pavyksta jį prisivilioti arčiau ir išvysti, visos pastangos atsiperka, nes jausmas neapsakomas. Ilgainiui kvietimas gali virsti pomėgiu ir svarbiausia tampa su patinu pasikalbėti, o ne jį sumedžioti. Sėkmingiausiomis dienomis elnią galima prisišaukti iki pat 5 metrų atstumo. Geras kvieslys tyliu metu gali priversti taurųjį elnią ateiti iš gana toli. Kilometras ar du – ne kliūtis. Dažnai taip prisiviliojus elnią susidaro labai gera situacija šį konkretų individą įvertinti arba sumedžioti. Kai kurie kviesliai tiesiog filmuoja ar fotografuoja.
PO TUOKTUVIŲ. Dar vienas niuansas, galintis praversti pasibaigus rujai. Kad užlaikytų patelių būrį kokioje konkrečioje teritorijoje, jos tvarkytojui arba medžiotojui užtenka kur nors paberti cukrinių runkelių. Patinui po visų didžiųjų rujos darbų taip pat reikia būtinų maisto medžiagų ir jeigu jis žinos, kad šioje vietoje yra vertingo ėdesio (organizmas iš angliavandenių, kuriuos suteikia runkeliuose esantis cukrus, gauna energijos), iš karto nepasišalins. Prie pašaro įdiegiama medžioklės kamera ir sekama situacija. Šėrimo vieta pasirenkama pagal sąlygas. Jei nėra laukų, pašarą galima berti kokioje miško laukymėje. Beje, galima naudoti ne tik cukrinius runkelius, bet ir obuolius, kurie visiems elniniams ir, aišku, šernams labai patinka. Išgirdus, kad miške mauroja elnias, galima pradėti šerti. Prie pašaro susirinks elnės, o pasibaigus rujai čia galima tikėtis sutikti ir patiną. Kito būdo rugsėjo pabaigoje nebus. Tuomet telieka tykoti arba tikėtis sėkmės.
TROFĖJINIS AR ATRANKINIS ELNIAS? Visi medžiotojai geidžia sumedžioti trofėjinį žvėrį, bet reikia žiūrėti, kad tai nepadarytų žalos populiacijai. Jeigu ateina elnias nekokybiškais ragais, selekcinis individas, medžiotojas turėtų jį sumedžioti, nes tik atrinkus nevertinguosius galima pagerinti bendrą genetiką ir elnių trofėjų lygį. Galbūt taip – dvejus metus medžioji selekcinius patinus, o trečiaisiais – medalininką? Rimtai kalbant, pripažintina, kad medžiotojai vis dėlto stengiasi sumedžioti geresniuosius elnius, kurių ragai gaus daugiau taškų ir aukštesnės prabos medalį trofėjų parodoje. Prastieji, luošieji lieka, todėl Lietuvoje tauriųjų elnių trofėjų lygis apskritai žemas. Apie tai reikėtų tinkamai pagalvoti! Jaunieji, blogos kokybės elniai turėtų būti medžiojami sezono pradžioje, o trofėjinių ragų nešiotojai – per rują. Po rujos labai mažai šansų surasti tinkamą individą, nes jie tiesiog išeina iš tuoktuvių vietų. Gali būti ir taip, kad savo plotuose pastebėtas taurusis elnias yra atėjęs iš miško, esančio visai kitame rajone. Po rujos jis tiesiog grįžta į savo mišką, ir medžiotojas jo nebesutiks. Kur miško nedaug ir daugiausia laukai, dar galima tikėtis surasti raguotį po rujos, bet miškinguose plotuose vilčių mažai.
KANTRYBĖ IR MOTYVACIJA. Naujas medžiotojas pirmąjį taurųjį elnią sumedžioti turi nepaisydamas kokybės. Nesvarbu, kokį! Jeigu kris perspektyvus ar, priešingai, nevertingas individas, jaunasis medžiotojas ateis prie jo ir galvos: „Medžiojau visai ne šį elnią! Juk taikiausi į patiną, kurio ragai iki debesų!“ Po tokio pirmojo šūvio žmogus supranta, kad ne tokio elnio reikia. Kaskart atėjus į mišką bus prisimintas šis pirmasis trofėjus ir norėsis gauti kuo geresnį, o jaunus ir perspektyvius elnius patausoti. Jeigu pirmas kris elnias gerais, vertingais ragais, toliau medžiotojo motyvacija bus kitokia, jis turės su kuo lyginti ir niekada nemedžios elnio prastesniais ragais vien dėl trofėjaus, o ieškos geresnio. Tik patirtis ir laikas moko, kas ir kaip medžiotina. Pradedami suprasti atrank os principai ir medžiotojo užduotys. Kai kuriems žmonėms nei mintys apie nesėkmingą šūvį, nei prasti egzemplioriai nepadeda susiprasti. Jie trokšta šaudyti kuo daugiau, ir niekas tokių medžiotojų nesulaikys nuo ragų kaupimo…
TAURIŲJŲ ELNIŲ MEDŽIOKLĖ VARANT. Medžioklėje su varovais neįmanoma įvertinti nei amžiaus, nei fizinės būklės, nei ragų kokybės, nes elnias bėga per mišką. Be to, savo daro medžiotojo jaudulys, adrenalinas. Negali spėti įvertinti, įžiūrėti ir suskaičiuoti, gali spėti tik iššauti. Ar rezultatai geri, ar blogi, sprendžiama paskui. Kaip tik todėl Lietuvoje su varovais tauriųjų elnių patinus medžioti draudžiama. Kad tauriųjų elnių populiacija būtų puoselėjama, reikia atrinkti prasčiausius ir išsaugoti geriausius gyvūnus, vystyti medžioklės kultūrą ir kelti medžiotojų sąmoningumą, nereikėtų varant medžioti patinų, nes neįmanoma to padaryti kokybiškai ir atsakingai.
RUGPJŪČIO 27-OJI. Vienas labai senas elnių medžiotojas sakė, kad geriausia medžioklė būna būtent rugpjūčio 27-ąją. Šią dieną elniai mauroja visur ir visuomet. Galbūt tai jų šventė? Pastebėta, kad šią dieną ruja iš tiesų panaši į festivalį ir tik paskui aprimsta.
Tekstas: Kataryna Šterna
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
1 Komentarų
Saeyora
Kam elnias naudojo energiją.