Nors kalbėdami apie svetimžemius mūsų krašte gyvenančius žvėris stengiamės akcentuoti plėšriųjų būrį, tačiau, pasirodo, nesame labai išradingi ir tikslūs: žymiausiai „papildėme ir atkūrėme“ ne jų, o kanopinių žvėrių įvairovę. Nepriklausomai nuo žmogaus vykdomo perkėlimo, įvežimo ar platinimo išliko tik briedis, stirna ir šernas. Tauriųjų elnių (tenka tai pripažinti!) vietinę rūšies populiaciją formavome neturėdami regimo ir aiškaus modelio, juos įsiveždami iš skirtingų populiacijų. Įsiveisėme dėmėtuosius elnius – ačiū Dievui, neišlikusius. Apgyvendinome danielius – gana lengvai pritapusią ir kultūriniame miško bei medžoklės ūkyje neblogai derančią rūšį. Bandėme įveisti (ir vėl, laimei, nesėkmingai) sibirines stirnas. Laisvėje nepavyko įkurdinti muflonų. Susigrąžinome stumbrus, kurie net gyvendami laisvėje netapo tikraisiais laukiniais gyvūnais. Ar ne per daug eksperimentų ir nereikalingų ieškojimų? Ar jau nurimsime ir galvosime, kaip puoselėti tikrąsias savo krašto rūšis?
Tačiau kai kas ima ir nedrąsiai primena: o štai suomiai kasmet sumedžioja tiek baltauodegių elnių… Įsivaizduok – šiauriau už mus gyvena, o jų populiacija tiesiog žydi! Jeigu taip ir mums pabandžius?.. Galima pridurti, kad tokių su realybe nieko bendra neturinčių pasvajojimų, kurie Europoje buvo įgyvendinti, yra ir daugiau: štai pietų Europoje įveistas Indijos elnias aksis, kažkur kalnuose apgyvendinti jakai, Britų salose gyvena Indokinijos kraštų žvėrys muntjakai (kažkada juos vadinome mums mieliau skambančiu mutžako vardu) ir vandeninės stirnos. Tačiau pažiūrėkime į šiuos žvėris ir pabandykime pasvarstyti – ar mums jų reikia?
Taigi kas yra tie kažkieno geidžiami svetimžemiai, mūsų gamtai tikrai svetimų rūšių žvėrys? Visos šios rūšys kilusios iš gana tolimų kraštų, todėl peršasi mintis, jog jų įkurdinimas būtų dar vienas eksperimentas, ir vargu ar pavykęs. Šiandien galima iš karto pasakyti, kad to daryti – išleisti svetimžemiių gyvūnų į gamtą – niekas neleis. Tačiau pasvarstykime nuo pradžių.
Baltauodegis arba virgininis elnias (Odoceileus virginianus) – Šaurės, Centrinėje ir Pietų Amerikoje (šiaurėje) gyvenanti kanopinių rūšis. Dideliame areale mokslininkai išskiria bent 30 šio elnio porūšių, kurie skiriasi ne tik spalva ir ragų dydžiu, bet ir daugybe kitų parametrų. Apie šios rūšies porūšių skirtumus byloja skaičiai: kūno ilgis svyruoja nuo 115 iki 190 cm, aukštis – nuo 60 iki 105 cm, patino svoris -nuo 30 iki 130 kilogramų, patelės – nuo 25 iki 85 kilogramų. Stambiausi – Kanadoje ir šiaurinėje JAV dalyje gyenančio porūšio (O. v. borealis) elniai, sveriantys (patinai) iki 180-230 kilogramų. Mažiausi – Key salose Floridoje gyenančios porūšio (O. v. clavium) baltauodegiai elniai, sveriantys apie 30 kilogramų. Beje, šio porūšio žvėrių likę mažiau kaip tūkstantis. 1900 metais buvo likę tik maždaug 0,5 milijono baltauodegių elnių. 1990 m. jų gyveno jau apie 28,5 milijonus, dabar, manoma, vien tik JAV gyvena apie 34 milijonus baltauodegių elnių. Tokio populiacijos tankumo pasekmės – per metus įvykstantys 700 000 automobilių susidūrimų su šiais žvėrimis. Tiesa, kasmet sumedžiojami bent 7 milijonai baltauodegių elnių.
Baltauodegius elnius įsiveisė ir kai kurios kitos šalys – jie buvo įkurdinti Suomijoje, Čekijoje, Serbijoje, Naujojoje Zelandijoje, Kuboje. Dažnam medžiotojui, viešėjusiam Suomijoje, įspūdingai atrodo pietinėje šios šalies dalyje gyvenanti 55 000 (dabar – gal dar didesnė) baltauodegių elnių populiacija. Šie elniai gana atšiauriame klimate jaučiasi gerai, populiacija auga. Nesant tarprūšinėsi hibridizacijos grėsmės (Naujojo Pasaulio elnių šeima turi per daug skirtumų nuo Europoje gyvenančių rūšių) ir neskelbiant pavojaus dėl poveikio aplinkai būtų galima galvoti apie neblogą šio eksperimento rezultatą. Tačiau čekų mokslininkai jau seniai kalba apie šios rūšies platinamus endoparazitus, kurie gali būti labai pavojingi vietinėms rūšims. Be to, gausi populiacija gali tapti mitybiniais konkurentais vietinėms rūšims. Baltauodegiai elniai Suomijoje medžiojami, tačiau visa tai – mėsos paruošos. Bene didžiausia grėsmė įveisiant tokią daugiatipinę (turinčią daug porūšių) rūšį – ilgainiui turėti „tiesiog baltauodegį elnią“, sukurtą iš skirtingų porūšių protėvių, taigi – tikrai ne gryną laukinį žvėrį, o mėsą produkuojantį gyvį. Taip Europoje buvo „sukurta“ kanadinė berniklė, tokia grėsmė yra įkurdinant kitas daugiatipines rūšis.
Ką galima pasakyti apie kitas svetimžemes kanopinių rūšis, kurios įkurdintos Europoje ir gali atrodyti patraukliai besižavintiems „gamtos praturtinimo“ idėjomis? Visų pirma reikia prisiminti elnią aksį (Axis axis) – iš Indijos ir Pietryčių Azijos kraštų kilusią rūšį. Tai stambus elnias, kuris (gal ir gerai mums) gyvena tik šiltesnio klimato regionuose. Ši rūšis mūsų gamtoje neišgyventų. Tačiau jį įsivežė ir išleido gamtoje Kroatijoje, jis buvo bandytas įvežti į Ukrainos, Moldovos, Armėnijos gamtą, įveistas Andamanų salose, Australijoje, Naujojoje Gvinėjoje, JAV (Kalifornijoje, Teksase ir Havajuose), Brazilijoje, Urugvajuje ir Argentinoje.
Daug kam patraukliai atrodo muntjakai (Muntiacus reevesi), 45-50 cm ūgio ir 14-15 kg svorio Pietryčių Azijos elniai dvišakais, plaukuotame „lizde“ augančiais ragais. Iš Kinijos šios rūšies muntjakai buvo įvežti į Britų salas, dabar čia jų keletas tūkstančių, nemažai medžiojama. Anglijos klimatas, kur nėra šaltų sniegingų žiemų, jiems tinkamas. Anglijoje introdukuota kininė vandeninė stirna (Hydropotes iner-mis), 50-55 cm ūgio, 10-15 kg sveriantis beragis į mūsiškę stirną panašus žvėris. Šios rūšies patinai turi iltis, kyšančias iš viršutinio žandikaulio. Vandeninės stirnos labai vislios – vadoje būna 1-5 jaunkliai, gana dažnai – 3. Anglijoje gyvena apie 1500 vandeninių stirnų, jos taip pat medžiojamos.
Iš visų čia minėtų svetimžemių kanopinių Lietuvos klimatas gali būti priimtinas tik baltauodegiui elniui. Tačiau – ar šis žvėris priimtinas mums? Ko gero, turime pačius geriausius etninius žvėris, kuriuos mokame prižiūrėti, puoselėti jų populiacijas. Nežinomo naujoko įkurdinimas būtų dar vienas nelemtas projektas. Gerai, kad taip negali įvykti, nes Lietuvos Respublikos teisės aktai draudžia tokius veiksmus.
Beje – niekas nedraudžia šiuos žvėris laikyti voljeruose ir juos veisti. Kadangi per paskutinius dvidešimt metų bandymų juos įvežti ir laikyti nebuvo, darytina išvada, kad jų mums nereikia. Galbūt taip net geriau mums ir mūsų gamtai?
[divide style=”2″]
Autorius: Salemonas Paltanavičius
Šaltinis: Žurnalas “Medžiotojas ir medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
