Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Įspūdžiai apie medžioklę Lietuvoje ir ne tik

Turinys:

Sergejus-Astachovas„Ochota i rybalka – turbūt pats mėgstamiausias mūsų medžiotojų televizijos kanalas. Sergejus Astachovas – vienas populiariausių šio kanalo veidų, sukūręs šimtus laidų apie ginklus, peilius, medžiotojų patiekalus, keliones ir įvairias medžiokles. Šį rudenį Sergejus su filmavimo komanda apsilankė pas mus, Lietuvoje. Tai be galo šiltas ir įdomus žmogus, apie kurį, manau, smalsu būtų daugiau sužinoti ir mūsų ištikimiems žurnalo skaitytojams. Vakarojant vienoje Mikyčių kaimo trobelėje, laukiant kitos dienos išvykos į medžioklės plotus, linksmai besišnekučiuojant prie tikro dzūkiško stalo, laikas prabėgo nepastebimai:

Kas iš tikrųjų yra Sergejus Astachovas? Medžiotojas, prodiuseris, keliautojas, režisierius?
Viskas kartu. Absoliučiai viskas. Aš ir režisuoju, ir prodiusuoju ir… be to, dar dirbu operatoriumi.

Bet vis dėl to, kam teiki prioritetą, ką labiausiai mėgsti: medžioti, filmuoti, kurti programą?
Iš tikrųjų patinka viskas. Pirmiausia -žmonės. Aš labai vertinu bendravimą su žmonėmis. Nauji žmonės, nauji draugai -tai kažkas tokio, nuostabaus. Blogus žmones iš karto pajuntu ir su jais stengiuosi neturėti reikalų, aš bendrauju tik su gerais žmonėmis. Antra – artefaktai. Tai, kas padaryta žmonių rankomis – pilys, statiniai, senoviniai prietaisai. Kuo senesni, tuo geriau, tuo įdomiau. Trečia – aš labai myliu ginklus, o senus ginklus tiesiog dievinu.

Šiuo metu keliaujate po Baltijos valstybes. Ką filmuojate?
Tai laidų ciklas, skirtas medžioklei šiose valstybėse – Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje. Mes norime parodyti, kokios vyksta medžioklės tose valstybėse, ką galima medžioti, kokiais būdais, kokiomis priemonėmis, kokios sąlygos medžiotojui atvykti
iš svetur. Bandysime parodyti visumą. Ir kuo daugiau bus skirtumų bei išskirtinumų, tuo įdomiau žiūrovui.

Kada ir kaip visa tai bus galima pamatyti?
Šis ciklas filmuojamas „Stream TV“ kompanijos užsakymu ir bus transliuojama „Ochota i rybalka“ kanalu. Kada? Priklausys nuo montuotojų darbo ir operatyvumo, bet greičiausiai viskas bus paruošta jau tik 2013-ųjų metų sezonui.

Pas mus atvykote, prieš tai pabuvojęs Estijoje ir Latvijoje. Kaip ten sekėsi filmavimai?
Puikiai, viskas praėjo puikiai, ir, svarbiausia, visi filmavimai buvo skirtingi. Estijoje buvo ekstremalu. Ekstremalu dėl to, kad labai pavojinga – mes sekėme sužeistą lokį. Latvijoje medžiojome selekcinius elnius, antis sėlindami ir šernus. Buvo labai įdomu.

Kokie planai Lietuvoje?
Lietuvoje pagrindinė užduotis – nufilmuoti klasikinę trofėjinę tauriojo elnio medžioklę. Aš girdėjau, kad Lietuvoje yra meistrų, kurie moka privilioti elnią. Aš žinau, kad mes važiuosime į klubą, kur yra labai griežta tvarka, laikomasi gilių tradicijų ir puoselėjama medžioklės kultūra. Labai nekantrauju ten nuvykti.

Kiek girdėjau, tai dar ne viskas. Savaitgalį dalyvausi kažkokiose varžybose?
Taip, mano draugai lietuviai organizuoja unikaliausias varžybas, aš pavadinčiau tai Lietuvos deimantu – tai šaudymo iš lanko varžybos „100 žvėrių“. Šios varžybos būna tik čia, tik kartą metuose, ir vyksta jau septynerius metus. Šiais metais reitingas pakilo be proto, ten bus 200 dalyvių, kurių būtų dar daugiau – tiesiog nėra sąlygų jų priimti.

Filmavimas

Sergejau, kokie Tavo paties pasiekimai šaudant iš lanko?
Gaila, bet iš lanko aš šaudau prasčiau, nei iš karabino ar lygiavamzdžio. Tačiau stengiuosi tobulėti ir šioje srityje. Šaudau iš lanko „Long bowl“ – tai paprastas lankas, medinės strėlės ir ten nėra taikiklio. Tai sudėtinga, įdomu, bet, kad ir kaip būtų liūdna, aš dar toli nuo tobulybės.

Visgi turiu kelis medalius, kuriuos laimėjau šaudymo iš lanko varžybose Rusijoje, turiu ir kelis auksinius…

Kada ir kaip pradėjai filmuoti laidas apie medžioklę?
Oi, tai prasidėjo senokai. Iš pradžių aš rašiau straipsnius apie ginklus, medžiokles. Žurnaluose, internete. Po to mane kažkaip pakvieti pafilmuoti, ir viskas po truputį „įsisuko“.

O kokia tikroji Sergejaus Astachovo specialybė?
Bazinis mano išsilavinimas – techninis. Aš inžinierius, baigiau Maskvos aviacijos institutą. Antras aukštasis – humanitarinis.

Koks Tavo mėgstamiausias kalibras?
Tai sunku pasakyti. Viskas priklauso nuo to, ką medžioji. Bebrų medžioklėje mano mėgstamiausias 22 LR. Ir šaunu tik į galvos sritį. Šaudant iš didelių atstumų, mano mėgstamiausias kalibras yra 6,5×55 SE. Tai stebuklingas kalibras. Universalu, konfortiška, toli, taikliai, o koks kulkų pasirinkimas! Šiuo kalibru galima šaudyti tiek briedį, tiek švilpiką. O iš stambesnių – pats mėgstamiausias 375 HH Magnum. Aš jį dievinu. Jis idealus meškai, briedžiui, šernui – stambiam žvėriui. Žvėris krenta iš karto – tiesiog aukščiausios klasės kalibras.

Įsivaizduokim, kad jau sumedžio-jom, kokį peilį pasirinktumei?
Aš mėgstu trumpus peilius nelabai kieto metalo ašmenimis. Todėl, kad galima būtų greitai ir lengvai išgaląsti bet kokiomis sąlygomis, esant bet kokiai temperatūrai ir, be abejo, kad būtų medinė rankena.

Kiek pinigų kainuoja normalus geras medžiotojo peilis?
Viskas priklauso nuo to, iš ko jis padarytas…

Pertrauksiu: būna nebrangių ir gerų?
Be abejo, ir rinkoje tokių peilių gana daug. Tiesiog galima užsisakyti, kad meistras pagamintų peilį iš nebrangaus metalo, beržine rankena, kuri bus pritaikyta jūsų rankai, ir turėsite puikiausią daiktą.

Kiek ir kokių laidų, filmų per savo karjerą jau nufilmavote?
Negaliu pasakyti, tačiau tas skaičius būtų tikrai labai didelis…

Internete galima aptikti laidos „Ginklas su Sergejum Astachovu“ 135 ar 136 seriją. Ar jų yra dar daugiau?
Taip. Yra ciklai ir apie ginklus, ir apie peilius, ir apie medžioklę. Ir ne tik kanale „Ochota i rybalka“, bet ir kanaluose „Mužskoj“, „Oružije“, „Ochotnik i rybolov“. Pas mus daug kanalų ir daug laidų.

Nesuprantu, kaip tokiam skaičiui laidų įmanoma sugalvoti įvairių įdomių temų ir visas tas laidas nufilmuoti?
Iš tikrųjų viskas paprasta. Temų yra begalė. Kiek klausimų, tiek ir temų – tiek ir laidų. Mes kuriame vienas laidas vykstant kitų laidų kūrimo procesui. O jų gali būti net ne, tarkim, 135, bet milijonas ir 135.

Kiek laiko per metus praleidžiate medžioklėse ir kelionėse?
Geriau paklausk, kiek laiko metuose aš praleidžiu namie – per mėnesį daugiausia penkias dienas.

Išduok mūsų medžiotojams tokią paslaptį: kaip išeina susitarti su žmona ir vaikais?
Žmona kartais važiuoja su manimi. O vaikai – jie manęs visada laukia grįžtant. Beveik visą laiką, kai būnu namuose, skiriu vaikams, ypatingai septynerių metų sūnui, su kuriuo, be abejo, dažniausiai užsiimame medžiokle ir žvejyba. Šiais metais jis jau savarankiškai išmoko užvesti ir valdyti motorinę valtį bei gaudyti spiningu lydekas ir sterkus. Šiemet pagavo dvi lydekas ir du sterkus.

Kai pomėgis tampa darbu, ar nepraranda jis savo pagrindinės paskirties -būti pomėgiu?
Tiesą pasakius, praranda. Į viską pradedi žiūrėti kitaip, kitu kampu, viskas tampa sudėtingiau. Bet tai vis tiek yra įdomu.

Yra sakoma, kad jei medžioklėje nejauti adrenalino antplūdžio, jaudulio, reikia kuo greičiau mesti šį užsiėmimą.

Taip, kai aš medžioju stebimas kamerų, to adrenalino beveik nėra. Kai aš medžioju vienas – jis atsiranda.

O pastaruoju metu pagrindinis dalykas kuris man patinka medžioklėje – tai savo žinių, savo patyrimų perdavimas jauniems medžiotojams. Kai pradedantį medžiotoją vedu prie kurtinio, mane tikrai užplūsta adrenalinas. Staiga tampu tarsi dalele jo, to jauno medžiotojo.

Kokiais vertingiausiais trofėjais galėtum pasigirti?
Patys vertingiausi ir brangiausi – tie, kuriuos sumedžioti buvo sudėtingiausia. Tai dažniausiai žvėrys, kurie iš pradžių buvo sužeisti. Kaip tik vienas iš tokių -šio turo metu sumedžiotas sužeistas lokys Estijoje. Po pirmojo šūvio medžioklė truko dar beveik parą. Jis labai brangus. Pirmiausia – žvėris be reikalo neprapuolė. Antra, mes padėjome išvengti tolimesnio pavojaus, kurį galėjo sukelti sužeistas milžiniškas žvėris tankiai apgyvendintame rajone. Tai yra labai svarbu ir labai vertinga. Aš nevertinu trofėjų pagal trofėjų vertinimo lenteles, aš juos vertinu pagal tai, kaip sunkiai jie buvo sumedžioti.

O kaip su Afrikos trofėjais: drambliai, buivolai…?
Ne, dramblio nešoviau ir greičiausiai nešausiu, buivolą – norėčiau, bet dar nepasitaikė. Aišku, medžiojau egzotiškus gyvūnus, bet manau, kad Europoje yra ne mažiau įdomių trofėjinių medžioklių.

Kompanija

Koks Tavo mėgstamiausias patiekalas? Minėjai, kad skaniausia mėsa – stirniena?

Aš valgau viską, ką sumedžioju. Jeigu tau pasisekė nukauti trofėjų, tu privalai jį visiškai utilizuoti. Apdirbti ragus, iltis, kailį ir suvalgyti mėsą – aišku, jei ji valgoma. Iš kanopinių pati skaniausia, pati geriausia, ką aš valgiau, tai antilopė saiga (Kazachstane). Antroje vietoje -stirniena. Toliau – elniena, briediena. Nelabai mėgs-
tu meškos mėsą, ji tikrai pati neskaniausia iš visų anksčiau išvardintų. Aišku, meškos taukai yra gydantys, kaip ir švilpiko, barsuko, bet mėsa nelabai skani.

Jau esate priiilmavę šimtus ar tūkstančius įvairių patiekalų. Koks iš jų ne skaniausias, bet egzotiškiausias?
Patį egzotiškiausią patiekalą man teko ragauti visiškai neseniai Latvijoje. Tai riekelė juodos duonos, ant jos riekelė druska ir pipirais apibarstytos žalios šerno patino sėklidės, svogūniukas ir ant viršaus maža spanguolė. Patiekalas vadinasi „kiskitula“, ar kažkaip panašiai. Buvo egzotiška ir skanu.

Pirmą kartą esate Lietuvoje?
Ne. Čia turiu daug draugų, labai daug gerų draugų. Aš čia tikrai ne pirmą kartą, ši šalis man labai patinka. Aš ją labai myliu, ji tokia artima, artimi ir labai geri žmonės joje gyvena.

O ar esate Lietuvoje anksčiau medžiojęs?
Ne, medžioju pirmą kartą.

Kada vėl mus aplankysite?
Manau, žiemą – turbūt gruodį. Būtinai, jei būsiu gyvas, atvažiuosiu čia į labai įdomią medžioklę, kurią labai noriu nufilmuoti – tai zuikių medžioklė katilu. Rusijoje tokia medžioklė žinoma, bet man niekur neteko jos matyti. Labai noriu joje sudalyvauti.

Ar kada nors pavyksta tiesiog pamedžioti – be kamerų?
Taip, kodėl ne, pamedžioju. Su sūnumi neseniai važiavom ančių.

Kokia mėgstamiausia tavo medžioklė?
Pavasarį. Visos pavasarinės medžioklės. Slankos, tetervinai, kurtiniai, gaigalai tykojant. Patinka ir bokštely pasėdėti. Vienas sėdi, medituoji, mąstai, susilieji su gamta. Tie aplink sklindantys įvairiausi garsai. Klausaisi, kaip pelės išdykauja, nuostabus jausmas…

Pažiūrėjau į laikrodį: buvo vėlus metas, tad visus paraginau kuo greičiau skirstytis į kambarius, kad tinkamai pailsėtų prieš laukiantį filmavimų ir medžioklių maratoną.Kelias kitas dienas praleidome dirbdami tokiu intensyviu ritmu, kokio man dar neteko patirti būnant medžioklėse. Nuo paryčių iki išnaktų vykstančių medžioklių, apžvalgų, gyvūnų šėrimų, maisto gaminimų, interviu, susitikimų, pasisėdėjimų ir visų kitų procesų filmavimas, pasakysiu aš Jums, mielieji draugai, – ne juokų darbas. Laikas, per kurį nuveikiame tam tikrus veiksmus įprastai turėtų būti padaugintas iš dviejų ar net trijų, o tie patys veiksmai daromi kartais ir penkis, ir šešis kartus – ir visa tai dėl jo didenybės, pono gražaus kadro. Nors pavargom „kaip šunys”, bet nepakartojami įspūdžiai, gera nuotaika ir puiki draugija atpirko viską, o tos keturios dienos pralėkė lyg akimirka. Tiek aš Sergejaus atžvilgiu, tiek Sergejus mano buvome suplanavę dar daug interviu, filmavimų, fotografavimų, bet viskas susidėliojo taip, kad neturėjome nė laisvos minutėlės, todėl pabaigoje vietoj išsamaus pokalbio uždaviau paskutinį klausimų, o pratęsti susitarėme kitų kartų, kai Sergejus atvyks medžioti zuikių katilu.

Medžiojome ne vieną dieną ir nepavyko sumedžioti trofėjinio elnio. Kokie įspūdžiai?
Begalė įspūdžių. Aš išvydau tikrą trofėjinę medžioklę su tikromis tradicijomis. Aš supratau, kad čia į medžioklę žiūrima labai rimtai. Sėdėjau su medžiotoju, kuris optiniame taikiklyje jau vedė 99 proc. trofėjinį medalinį elnią, bet nepaspaudė gaiduko, nes dėl nepakankamos šviesos ir oro sąlygų negalėjo tinkamai, šimtu procentų, apžiūrėti ir įvertinti trofėjaus. Be to, mes kiekvieną dieną matydavome įvairių žvėrių – reiškia, kad žvėrių čia yra, ir dėl griežtos tvarkos jų yra daug. Aš likau sužavėtas vakarietiška tvarka, puikiais medžiokliniais rūbais, ragų muzika, tradicijų puoselėjimu, puikiu maistu, nuoširdžiu svetingumu ir nuostabiais žmonėmis.

Po šių medžioklių mes dar persikėlėme į kito būrelio, „Kibirkšties“, plotus. Ačiū jų vadovui Giedriui Jaruševičiui už puikiai praleistą laiką, gražius kadrus tiek saugoj ant kukurūzų laukus, sėlinant ir medžiojant selekcinį ožiuką, tiek už labai skaniai paruoštą patiekalą, kurio ruošimo momentai buvo įamžinti ir papildys mūsų laidų apie medžiotojų valgius kolekciją.
[divide style=”2″]

Kalbėjosi: Mantas Kilkus
Šaltinis: Žurnalas “Medžiotojas ir medžioklė

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Komentuoti

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą