Nuo Lenkijos valstybingumo pradžios bebras užėmė ypatingą vietą medžiojamųjų gyvūnų sąraše ir buvo kunigaikščių globoje. Jau X a. karalius Boleslav Chrobry (Drąsusis) įvedė pirmuosius medžioklės draudimus – padalijo medžiojamąją fauną į didžiuosius žvėris (Venatio magna), kuriuos galėjo medžioti tik valdovai ir didikai, ir smulkiuosius (Venatio parva), kuriuos galėjo medžioti žemdirbiai. Tuo metu bebras buvo priskirtas prie didžiųjų žvėrių. Medžioklės tvarką karaliaus vardu prižiūrėjo pareigūnas Karališkasis Medžioklis, kurio pavaldiniai organizavo medžiokles ir saugojo žvėris bei miškus. Bebrų priežiūra ir gaudymu rūpinosi vadinamieji bebrininkai.
Apie tai, kokią didelę reikšmę senais laikais teikė bebrų medžioklei Lenkijos karaliai, matyti iš 1233 m. išduotos privilegijos: „…Chelmo miestui davėme (…) Vislos upę (…) su visa bebrų duodama nauda…“
1529 m. Pirmajame Lietuvos Statute yra įrašyta, kas turi kieno nors žemėje bebrų namą, turi teisę reikalauti, kad per numestos lazdos atstumą nuo bebrų namo nebūtų ariama žemė ar šienaujama.
Ypatingą apsaugą „hidrotechnikas“ bebras įgavo ne tik dėl medžioklės, kurios teisę valdovai pasiliko sau, bet ir dėl teikiamų materialinių vertybių. Ne tik bebro kailis turėjo didelę kainą, bet ir bebro sruogliai, mėsa, taukai. Bebro sruogliai – tai kvepiantys liaukų maišeliai, esantys prie bebro lytinių organų. Sruoglius turi patinai ir patelės. Dar Hipokrato laikais (460-377 m. pr. m. e.) bebrų sruogliai buvo naudojami medicinoje nervų ligoms gydyti. Buvo rašoma: „naudojant didesniais kiekiais, organizmą veikia stimuliuojančiai, sulaiko šilumą, didina pulso dažnumus. Bebro sruogliai naudojami gydant šias ligas: isteriją, hipochondriją, nervų priepuolius, galvos skausmus, alpimą, širdies skausmus, migrenas. Labiausiai buvo naudojama palengvinti gimdymą.“ Bebro taukai buvo naudojami sunkioms žaizdoms gydyti.
Viduramžiais dėl žvynuotos uodegos bebrą priskirdavo prie žuvų rūšies. Todėl vienuolynuose ir didikų dvaruose bebrų mėsa buvo naudojama įvairių religinių pasninkų dienomis.
Pridėjus tai, kad bebro dantys, kaip žaislai, buvo kabinami virš vaikų lopšių, kad palengvintų vaiko dantų augimą, nereikia stebėtis, kad šie žvėrys buvo brangūs. Todėl jie buvo ne tik medžioklės, bet ir visuotinio brakonieriavimo objektas.
Nepaisant to, kad visą praėjusį tūkstantmetį bebrai buvo labai saugomi, jų skaičius Lenkijoje ir Lietuvoje nuolat mažėjo ir XX a. liko nedidelės populiacijos.
Lenkijoje bebrų apsauga ir introdukcija duoda rezultatų ir nuo 1970 m. auga, šiuo metu siekia apie 60 000 vienetų. Tačiau ir dabar bebras Lenkijoje yra saugoma rūšis – nemedžiojamas.
Kokia bebro situacija Lietuvoje, sužinojau, kai pirmosiomis lapkričio dienomis kartu su savo draugu miškininku iš Knišino girios Jacek Sakovič kaip Auksinio Elnio ženklo ordino kavalieriai vykome į Lietuvą medžiotojo Antano Valinčiaus kvietimu. Kartu su mumis vyko Prancūzijoje gimęs ir į svečius atvykęs Jacek pusbrolis Žemas Pjeras. Iš Camo Bialostocko per Augustavą ir Punską važiuojame valstybės sienos link. Siena, kurią pravažiuojame lauko keliu, abstraktus reiškinys. Apie tai primena tik pasienio stulpai ir vietomis dar esantys spygliuotos vielos tvorų fragmentai. Pervažiavus sieną kelias atvedė ant moreninės kalvos pastatyto Antano namo. Šeimininkas yra Sūduvos medžiotojų sąjungos pirmininkas, sąjunga yra viena iš trijų Lietuvoje veikiančių medžiotojų asociacijų. Antanas yra medžiotojų klubo „Medžioklis“ narys. Klubas vienija 67 narius ir nuomoja apie 10 000 hektarų medžioklės plotus, esančius pasienyje su Lenkija. Kaip mums pasakoja Antanas, bebrų populiacija Lietuvoje geresnė. Jų priskaičiuojama apie 46 000 vienetų. Per metus sumedžiojama daugiau kaip 16 000 vienetų. Medžiotojų klubo nariai sumedžioja apie 100 bebrų per sezoną. Vaizdas į medžioklės plotus atsiveria jau nuo namo terasos. Kraštovaizdis kalvotas, buvusio ledyno pakraščio darinys.
Kalvos ir daubose esantys duburiai, (vairaus dydžio balos, apaugusios alksniais ir beržais, tarpusavyje dažnai jungiasi grioviais ir upeliais. Kalvų šlaitai apaugę žole, kuri šiuo metu nupjauta, sudaro palankias sąlygas privažiuoti prie ežerėlių, kanalų ir balų. Pridėsiu tai, kad tai retai gyvenamas pasienio ruožas, todėl susidaro vaizdas, kad pagrindiniai šių vietovių šeimininkai yra bebrai. Per dvi dienas kartu su šeimininku turėjome galimybę visureigiu apžiūrėti šiuos gražius medžioklės plotus skersai ir išilgai.
Po pietų su mumis susitikti atvyko minėto medžiotojų klubo „Medžioklis“ pirmininkas Gedeminas Kirilevičius, kuris pakvietė mus medžioti bebrų. Nors jau buvo vėloka, išvažiavome | medžioklės plotus. Jacekas važiuoja su Antanu, o aš – su Gedeminu ir nemedžiotoju Žanu Pjeru. Gedeminas pasiūlė laukti prie kanalo, jungiančio dvi balas. Sėdime susikaupę, (tempę ausis ir išplėtę akis. Po valandos laukimo Žanas Pjeras pareiškė, kad jau labai sušalo ir eina į automobilį). Esant tokiai situacijai, grįžome ir mes. Po medžioklės paklaustas Antano, kaip sekėsi, supratau, kad pasielgėme neprotingai. Jacekas ir Antanas grįžo gerokai vėliau, kaip paaiškėjo, jie ir girdėjo, ir matė bebrus, bet nepavyko sumedžioti.
Likusią vakaro dalį praleidome medžiotojų susitikime, į kurį atvyko dar keli Lenkijos ir Lietuvos medžiotojai. Be bebrų dar buvo kalbama apie medžioklės tradicijų ir kultūros puoselėjimą abipus sienos. Pokalbių pabaigoje buvo priimtas mano pasiūlymas, kad kitais metais per Šv. Huberto šventę Carno Bialostocke, kurią organizuoja Jacek Sakovič, įvyktų simpoziumas, kurio pavadinimas „Medžioklė Lenkijoje ir Lietuvoje – bendros šaknys“.
Per kitas dvi dienas kasdien vykome į medžioklės plotus. Važiuodavome nuo balos prie balos stebėdami nesuskaičiuojamus bebrų veiklos pėdsakus: bebrų namus, nugraužtus medžius, bebrų pastatytas užtvankas, kurios kanalus paverčia išsiliejusiomis balomis. Kiekvienoje baloje stovi vienas, o kartais ir du bebrų namai. Kanaluose bebrai gyvena urvuose, todėl vaikščiojant išilgai kanalų reikia saugotis, kad neįgriūtum į urvą. Dažnai matėme stirnas, šernų knisyklas ir elnių takus. Esama lapių, kiškių ir didelis skaičius ančių. Esame nustebinti gamtos grožio, o medžioklės vietos atrodo kaip tikra bebrų karalystė.
Abu vakarus praleidžiame medžiodami, kartu su mumis dalyvauja ir Žanas Pjeras, apsirengęs šiltu žieminiu Antano kombinezonu ir didvyriškai ištveria ilgoką laukimą. Mums, medžiotojams, laikas neprailgsta. Bebrų matėme daug ir pavyko sumedžioti. Abu su Jaceku turime po išsvajotą bebrą. Iš savo bebro padarysiu iškamšą, kuri primins nuostabias akimirkas, praleistas lietuviškame krašte ir svetingame Antano Valinčiaus name. Krašto grožį stengiausi įamžinti fotografijose.
[divide style=”2″]
Autorius: Marek Piotr Krezmien
Šaltinis: Žurnalas “Medžiotojas ir medžioklė”
Informacija parengta bendradarbiaujant su Aplinkos ministerija
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
