Artūras Orlauskas: Ar maras, ar karas, ar Mao Dzedunas prisikėlė?

Pastaruoju metu eskaluojama kova su nematomu Afrikiniu kiauliu maru labiau primena nevykusį komedijos scenarijų, nei realius ir apgalvotus veiksmus. Visų pirma, paranojiškas noras išnaikinti 90 procentų šernų populiacijos asocijuojasi su nelabai šviesios atminties Kinijos komunistų lyderio kova su žemės ūkio „kenkėjais“ žvirbliais 1958 m. Žvirblius išnaikino, bet pasekmės buvo liūdnos, nes ženkliai padaugėjo skėrių, vabalų bei kitų smulkių kenkėjų, nemažą dalį kurių anksčiau sulesdavo tie patys žvirbliai.

Dėl to derlius ne tik, kad nepagerėjo, bet ženkliai pablogėjo. Maža to, prasidėjo badas. Žvirblių genocido programa buvo atšaukta. Visa tai mes dabar nurašom ant neišmanėlio kinų komunistų lyderio.
Dabar gi Lietuvoje nei vyriausias veterinaras, nei aplinkos ministras ar išoriškai, ar kitaip „legendinio“ Kinijos komunistų lyderio neprimena, bet nuoširdžiai kopijuoja jo elgseną be jokios ideologinės graužaties. Viduriavimą primenantis ministro įsakymas išnaikinti visus šernus, šernakiaules ir paskersti kiaules yra labiau panašus į panikos skleidimą ar problemų eskalavimą prieš rinkimus, nei realų problemos įdentifikavimą ir sprendimą.

Dėl dviejų nežinia iš kur atsiradusių teigiamų Afrikinio maro mėginių kelti „aviaciją ir tankus“ kovai su šernais, tikrai nereikėjo juolab, kad pasekmes pajuto ne tik mūsų mėsos perdirbėjai ir gamintojai, bet ir ES.

Problemos, jei tai iš tiesų problema, sprendimo būdai, švelniai tariant, juokingi. „Įsakau sušaudyti“…. Ar šernai skaito ir vykdys aplinkos ministro ir vyriausiojo veterinaro įsakymus? Gali būti, kad jie ministerijos naujienlaiškių neprenumeruoja. Tai kaip jie nepasiskaitę tokių svarbių ir protingų dokumentų pademonstruos sąmoningumą ir eis į medžiotojų rankas, kad juos išnaikintų…

Matyt, ministrui ar veterinarui teks imtis priemonių ir šernams papeikimą parašyt ar prievarta užprenumeruoti jiems „Valstybės žinias“. Suprantama, kad ministras nespėjo išsiaiškint, kaip vyksta medžioklė ir kokie susitarimai galioja tarp šernų ir medžiotojų, bet gi jis gyvena ne dykvietėje, be ryšio ir interneto, galėjo pasiklaust ir pasidomėt tų, kurie ne tik iš bobutės pasakų žino apie medžioklę.

Gal galimi kitokie sprendimai, nei mirties nuosprendis be teismo ir ikiteisminio tyrimo? Kodėl tūkstančiai šernų kažkodėl tapo kalti dėl to, kad kažkam Vilniuje pasivaideno? Panašu, kad atsakomybės jausmas kažkam yra nugaravęs. Bet gal kur nors yra likusių su išlikusiu atsakomybės jausmu? Gal…

Jau ir taip per praėjusius metus „priskaldyta malkų“ sumetus medžiotojus ir brakonierius į vieną katilą, prisidengiant kova su brakonieriavimu. Visiems akivaizdu, kad pridaryta klaidų, bet ministras „matęs mišką, ir ne kartą, pro langą“ žino geriau. Karas su šernais „sublizgėjo“ net tokiais perliukais, kai buvo leista medžioti mieste.

Panašu, kad be Krašto apsaugos ministerijos pagalbos neapseisim. Teks kelt į mūšį Jūrų ir Oro pajėgas ir bombarduoti šernų įtvirtinimus, o medžiotojus, kurie nesutinka investuoti savo laiko ir pinigų į veterinaro sapnus, paskelbti pasyviais brakonieriais. Juk sedėdami namie, pagal dabartinį ministro įsakymą, jie daro žalą gamtai. O ką daryt su paukščiais, plėšrūnais ir visais kitais galimais Afrikinio maro nešiotojais? Ką – ir vėl Mao Dzeduno pramintais takais?

Autorius: Artūras Orlauskas

[yop_poll id=”3″]