Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Ančių medžioklė melioracijos kanaluose

Turinys:

Rugpjūtis – ir vėl ančių medžioklės sezono atidarymas. Žinoma, medžiotojų pasaulyje šis įvykis tikrai išskirtinis. Pagal populiarumą ančių medžioklei, ko gero, tenka pirmoji vieta, su ja galėtų varžytis nebent medžioklė su varovais. Ir tik visai apkiautęs medžiotojas nevažiuoja į šios medžioklės atidarymą. Į tokį didžiulį įvykį atvykstama didelėmis kompanijomis ir šeimomis. Per ilgus metus jau susiklostė ir tradicijos – būtinai bus užkurtas medžiotojų laužas, verdama suneštinė medžiotojų sriuba „šurpa“ ir šaudoma lygiai 12 valandą nakties. Taigi sezono atidarymas – tikra medžioklės šventė. Mūsų kompanija, nuolatos vykstanti į ančių medžioklės atidarymą, susidarė jau daugiau kaip prieš 10 metų. Joje yra visokių žmonių: nuo aukšto rango vadovo iki paprasto gamyklos darbininko. Tačiau medžioklėje nepaisoma nei pareigybių, nei garbės vardų. Čia visi lygūs, pareigos paskirstomos visiems vienodai. Vienas skuta bulves, kitas kapoja malkas, dar kiti įrengia stovyklavietę – visi dirba draugiškai, niekas nebando išsisukti nuo darbo. Paskutinius penkerius metus į ančių medžioklės atidarymą vykstame prie Neries. Ten labai graži vieta: staigus upės vingis, aukštas ir status krantas, ant kranto nedidelė jauki laukymė, o aplink – pušynas. Aukščiau ir žemiau pagal srovę yra labai daug didelių ilgų užtakų, apžėlusių meldais ir ajerais. Būtent šios užtakos antims yra tikras rojus, čia jų susirenka labai daug. Antys tokiose užtakose maitinasi ir praleidžia beveik visą dieną. O rytinis ir vakarinis jų skridimas kai kuriomis dienomis būna tiesiog neįtikėtinas, ančių tiek daug, kad per valandą galima iššaudyti visą šovinių dėtuvę. Paukščių įvairovė čia taip pat labai didelė. Žinoma, daugiausiai yra didžiųjų ančių. Antroje vietoje – nardančios antys, pakanka ir kryklių, o kartais medžiotojų laimikiu tampa pilkosios ir šaukštasnapės antys. Gana dažnai čia galima sutikti ančių klykuolių ir didžiųjų dančiasnapių. Labai daug laukių, kuriuos medžiotojai kažin kodėl laiko antrarūšiais paukščiais, yra ir vandens vištelių. Pirmuosius kelerius metus medžioklė čia buvo labai sėkminga, paskui šioje vietoje ėmė rastis vis daugiau medžiotojų. O užpernai kompanija iš dvylikos negrabių medžiotojų, kurie nepaisydami aukščio pyškino į visą, kas tik skrido, visiškai sugadino mums medžioklės atidarymą. Antys iki mūsų tiesiog neatskrisdavo.

Kitais metais nusprendėme surengti ančių medžioklės atidarymą ne prie upės, o prie melioracijos kanalų kitame krante. Tas krantas – nusausinta pelkė, melioracijos kanalai gana ilgi – nuo kilometro ir daugiau, krantai apaugę viksvomis ir ajerais. Kodėl nusprendėme medžioti būtent čia? Ogi todėl, kad aš ne kartą mačiau, kaip po rytinio skrydžio šūvių išgąsdintos antys tūpdavo būtent į tuos kanalus, o ne į užtakas. Štai ir atvykome. Penktadienis, vakaras. Ruošiame vėlyvą vakarienę, paskui tradicinis saliutas medžioklės atidarymo proga… O rytą pamatėme, kad viską gaubia rūkas, net krantų nematyti, tačiau medžioklė jau eina kaip iš pypkės: tai toliau, tai arčiau nugriaudi šūviai. Darosi šiek tiek nejauku: į ką jie ten taip šaudo, kai matomumas – gal koks dešimt metrų, tikrai ne daugiau. Nusileidžiu prie upės pasisemti vandens. Rūkas prie pat upės jau išsisklaidė, gerai matyti praskrendančios antys. Mes niekur neskubame. Kol griaudi tokios šūvių salvės medžioti, kaip suplanavome, tikrai neverta. Išgąsdinti paukščiai nė nemano tūpti. Rūkas pamažu visais išsisklaido, pakyla saulė. Šūviai aidi vis rečiau, rytinis ančių skridimas baigiasi ir medžiotojai traukia į savo stovyklavietes. Dabar laikas mums eiti į medžioklę, antys jau nurimo ir sutūpė dienos poilsio. Prieš eidami šaudyti ančių metame burtus. Kanalai prasideda iš karto kitame upės krante, tačiau visiems eiti krūva nėra prasmės, be to, ir pavojinga: maža kas gali nutikti. Mūsų grupelėje – šeši medžiotojai, trys lieka čia, o kiti trys automobiliu važiuoja į kitą pusę. Man burtai lėmė likti vietoje. Susirenkame amuniciją ir su valtimi plaukiame į kitą krantą. Aš turiu eiti palei pirmąjį griovį nuo upės. Nelabai tinkama vietą, antys čia beveik netupia, bijo medžiotojų.

Nusprendėme eiti linija, neužbėgti vienas prieš kitą, nes tai galėtų išgąsdinti paukščius gretimuose grioviuose, tada jie nuskris ten, kur šūvis jau neapsieks. Nespėjome nueiti nė dešimties metrų, kai pakilo pirmoji didžiųjų ančių pora. Dupletas – ir viena iš jų krinta į žolę. Ieškoti paukščio tenka ilgai: žolė čia aukšta, gaila, kad vienintelį mūsų šunelį išsivežė kita grupė. Tenka laukti, kol medžiotojas ras savo trofėjų. Vėl einame pirmyn. Mano draugai kartkarčiais šaudo į didžiąsias antis. Aš dar neturiu trofėjaus. Kaip ir maniau, ančių čia nėra. Pernelyg arti upės. Staiga matau: atsargiai iš žolių išniręs nuo manęs tolyn plaukia laukys. Laukiai skraido ne itin gerai, todėl šitas mėgina pasprukti plaukdamas. Šaunu į jį beveik iš ribinio nuotolio. Čia šaudyti į vandenį nepavojinga, kanalo krantai aukšti ir visas rikošetas susmigs į žemę. Šratų sukelti vandens purslai uždengia paukštį. Bet, dėkui Dievui, pataikiau gerai – laukys gražiai nušautas. Žengiu kelis žingsnius savo laimikio link, staiga šalia iš už kupsto iššoka jaunas laukys, jo plunksnos pilkos, paukštis bėga per vandenį į kitą kanalo krantą. Šautuve liko vienas šovinys. Šaunu. Pataikau, bet tiktai sužeidžiu. Paukštis mėgina slėptis žolėje.

Karštligiškai užtaisau šautuvą. Spėju – kitu šūviu pribaigiu jį. Išgriebiu iš vandens savo trofėjus ir traukiame tolyn. Mano draugai vis pašaudo, aš tiktai grožiuosi kraštovaizdžiu. Paukščių čia yra, tačiau tai vištelės arba perkūno oželiai, tik ne antys… Kitas mano šūvis – pačiame ilgiausiame griovyje. Matau, kaip didžiosios antys pakilo ir apsisukusios grįžta atgal. Matyt, nepataikiau. Bet ne, vieną paukštį šratai vis dėlto kliudė. Antis skrenda kažkaip keistai, ją vis mėto į šalis. Atskridusi iki manojo griovio staigiai leidžiasi ir tupia į jį. Kone bėgte skubu į tą vietą, kur nutūpė antis. Ji kažkur čia, bet nieko nematyti. Atsargiai einu pirmyn, pasirengęs šauti kiekvieną akimirką. Pagaliau matau: priekyje ritasi banga, sukelta sprunkančios sužeistos anties. Dabar jau bėgte pirmyn. Antį matau gerai, jai pašautas sparnas. Sustoju ir iš karto šaunu. Pataikiau! Na dabar ir aš su antimi. Po kokių dvidešimt minučių sutinkame antrą mūsų medžiotojų grupę, einančią priešpriešiais. Šiandien medžioklė jau baigėsi. Visi su laimikiu, tad laikas grįžti į stovyklą – virti medžiotojų „šurpos“. Rytoj bus nauja diena. Ir nauja ančių medžioklė…

Tekstas: Sergej Jevmenov, nuotraukos: Viktor Kozlovskij
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Komentuoti

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą