Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Vuoro šalyje

Turinys:

Ankstų rugsėjo rytą, ne tiek matydamas, kiek kojomis jusdamas nežymų žvėrių takelį, prisimindamas, kur reikia išsilenkti nusvirusių šakų, leidausi į klonį, prie mėgstamos miško pievos. Aplink skardėjo beveik nenutrūkstantis elnių riaumojimas: buvo pats tinkamiausias oras – lengva rugsėjo pabaigos šalnelė, giedras, šiek tiek ūkanotas rytas.

Pagaliau išėjau į papievį, atrėmęs šautuvą į beržo kamieną, prisėdau ant šaknų, įsiklausiau… Elnių (ir mano) pasaulėlyje viskas savo vietose: priekyje, dešinėje, už kokio puskilometrio, ant šaltiniuotos aukštumos ramiai, išdidžiai baubia Karūnuotasis. Tą plotą daugelį metų, kol pasikeitė aplinka, nudžiūvo gretimi eglynai ir teko juos iškirsti, vadinau galingiausiojo elnio plotu. Dar dešiniau, retais trumpais baubtelėjimais atsiliepia Lojantis Senis. Man už nugaros, toliau, kur eglynus keičia viduramžiai pušynai, ilgai, aistringai, beveik nenutildamas plėšosi Keturiolikašakis. Žinau, jam ramybę drumsčia kitas, dar nesenas elnias keistais nevienodais ragais – dešinysis daug trumpesnis už kairįjį, be akinės šakos. Šiems elniams atitaria kiti, baubiantys prie Plačiosios linijos.

Pasigendu tik vieno – neseniai valdžiusio geriausiojo elnio plotą. Prieš savaitę, sėdėdamas prie to paties beržo, išgirdau keistą poškėjimą ten, ant šaltiniuotos aukštumos, kur dabar vis taip pat oriai, solidžiai pasigarsina Karūnuotasis. Greitai apibėgęs pievą, peršokęs upeliuką, skubėjau drebulynu į kalną, kol pamačiau dar nematytą reginį: Karūnuotasis ir Keturiolikašakis Senolis žemai, prie akinių šakų sunėrę ragus, sukosi vilkeliu. Kiek suprantu, toks judėjimo būdas išeina tada, kai ragai susineria žemai, prie akinių šakų, elnių jėgos apylygės ir, nepajėgdami vienas kito pastumti, žvėrys bando karūnos šakas smeigti į priešininko mentę. Dar nežinia kuo viskas būtų baigęsi, bet, atsitrenkęs į nuvirtusią drebulę, Senolis griuvo, tačiau jo galingas sprandas atlaikė sukimo-laužimo judesį, sugebėjo pakilti, tad dar kiek pakovojęs jis atšoko ir nubėgo. Karūnuotasis, simboliškai, keliais šuoliais pavijęs priešininką, sustojęs galingai suriaumojo, kiek pastovėjo ir atsigulė ilsėtis. Nuo tada Senolio negirdėjau… Ar bereikia sakyti, kad į širdį smelkėsi rūpestis: kuo jam baigėsi ta žūtbūtinė kova, kurios aš mačiau tik pabaigą, tačiau negalėjau įvertinti galimų sužalojimų?

Švintant rūkas sklaidėsi, elnių balsai darėsi vis tylesni. Negarsus žemas baubimas pasigirdo visai arti. Stvėriau žiūroną – kita pus pievos ryškėjo žvėrių siluetai – elnias, patelė, jauniklis. Senolis, gyvas ir sveikas, tik ne toks drąsus, galima sakyti, nustumtas į baubimo centro pakraštį. Naudodamasis proga, stengiausi jį kuo geriau apžiūrėti. Galingas sprandas, vešlūs karčiai, kampuota tvirta figūra rodė nebejauną amžių. Trumpos karūnų šakos, lyginant su galingais, masyviais ragų kamienais patvirtino, kad geriausios šio galiūno dienos jau praeityje. Dar metai kiti ir jau vargu ar pavyks išgirsti jo baubimą – tyliai, vogčiomis jis slankios aplink, menkėjantys ragai jau nedarys (spūdžio nei patelėms, nei galingesniems patinams…

Nuleidau žiūroną ir vėl prisiminiau vaikystės sapną, kurį daugelį metų buvau užmiršęs, ir tik pirmą kartą išgirdęs elnių baubimą, prisiminiau, kad jau esu jį girdėjęs…

Elnias 2

Minkštą ir kvapnų pirmąjį šieną Tėvelis kraudavo pastogėje, virš malkinės. Mums, vaikams, tai būdavo mėgstamiausia vieta miegoti. Tik man, mažiausiam, ne visada užtekdavo vietos… Smagu, vėsu ten būdavo pasnausti ir karštą vasaros popietę. Kaip tik ten bemiegantį mane pažadino galingas pratisas baubimas – pažvelgęs pro pastogės dureles išsigandau – ant keliuko stovėjo didžiulis galingas žvėris, plačiais šakotais ragais, toli aidėjo jo galingas balsas. Lyg buvau ne vienas, kažkas, gal brolis, sakė man jo pavadinimą – VUORAS… Žvėris ėjo dar arčiau, dar galingiau skambėjo jo balsas. Pabudau, o sapną, kaip ir šimtus kitų sapnų, pamiršau. Dabar suprantu, kad šis sapnas atėjo pas mane iš mano protėvių praeities, iš pasąmonės. Tuo metu nei gamtoje, nei filmuose šių žvėrių nebuvau matęs. Nors Tėvelis, gimęs ir augęs mažame kaimelyje miškų glūdumoje, su neblėstančia nostalgija minėdavo gimto krašto miškus, paukščių čiulbesį, tačiau elnių ten jau nebebuvo… Taigi net iš pasakojimų negalėjau apie šiuos žvėris nieko žinoti. Tik daugiau nei po poros dešimtmečių, čia, Punios šile, išgirdęs elnių baubimą, supratau, kad šiuos garsus jau girdėjau vaikystės sapne. Bandžiau ieškoti žodžio „vuoras” prasmių kitose kalbose (panašiai skamba prūsų kalbos wūras – senas), kažką panašaus radau finougrų prokalbėje, tiesa, šis žodis turėjo kitą reikšmę – „ąžuolas”…

Dabar suprantu ir tai, kad sapnas buvo pranašingas – elniai mane sužavėjo, užbūrė. Tik dėl jų palikęs ramų darbą mieste, puikias karjeros perspektyvas, atidėjęs į šalį miškininko ir pramonės ekonomisto diplomus, nuėjau sunkiu vingiuotu profesionalaus medžiotojo taku…

Tilo nutilo visi elniai, Senolis su savo kukliu haremu irgi nuslinko į tankmę. Iš susimąstymo mane pažadino panašus į stiprų krenkštelėjimą garsas visai arti už nugaros. Atsargiai pasilenkiau į dešinę, pro beržo kamieną pažvelgiau atgal. Maždaug už dvidešimties metrų, kur žemės paviršiuje yra vandeningas sluoksnis, purvo vonioje gulėjo Keturiolikašakis. Kada jis atėjo, kada atsigulė – neišgirdau. Žinojau: panorėjęs eiti tyliai elnias eina ne triukšmingiau nei sėlinanti katė. Keturiolikašakis pradėjo energingai voliotis, ragais švaistyti dumblą. Atsikėlė juodas, apkibęs skystu varvančiu dumblu. Įsitempęs pasipurtė. Dumblo purslai tarsi debesėlis apgaubė galingą figūrą, tiško į visas puses. Žengęs porą žingsnių vėl pasipurtė, negarsiai trumpai subaubė, gerai matėsi baltuojančios baubimo metu plačiai atidaromos kvapiosios liaukos prie akių, dar apsižvalgė ir neskubėdamas pašlaite vingiuojančiu takeliu nužingsniavo tolyn.

Palaukęs, kad nebaidyčiau tolstančio elnio dar apie dešimtį minučių, pakilau, įprastu judesiu užsimečiau ant peties šautuvo diržą. Prieš akis buvo nuobodus kelias iki tolokai paliktos mašinos. Nuobodus, nes žinojau – žvėrių šįryt jau nebesutiksiu. Jų rytmetis baigėsi… prasidėjo žmonių. Kaime už Nemuno suūžė pieno surinkėjų sunkvežimis, už keleto kilometrų karjere suriaumojo savivarčiai. Kitoje pusėje, prie girininkijos, pradėjo įkyriai kiauksėti šuo. Auštant sočiai pasimaitinę, žvėrys sugulė nuošaliose dienojimo vietose.

Autorius: Algimantas Kamičaitis
Nuotraukos: Romualdo Barausko
Šaltinis: Žurnalas “Medžiotojas ir medžioklė

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 5 / 5. Balsavo: 1

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

1 Komentarai

  • Girinis
    Posted 2020.08.16 at 21:09

    Savotiškas ir labai įdomus Algimanto pasakojimas. Puikūs R. Barausko foto kadrai. Jūsų indėlis nebus pamirštas…

Komentuoti

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą