Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Viltis miršta paskutinė

Turinys:

Paskutinė spalio savaitė. Gamta visu pajėgumu ruošiasi artėjančiam žiemos sezonui. Vis dažniau pasitaikančios rytinės šalnos gražia balta šarma nudažo žemę, medžių šakos beveik apsinuogino, o likę kaboti šalčio paliesti lapai skaičiuoja paskutines dieneles. Gamtos sąstingiui ruošiasi ir laukiniai gyvūnai bei paukščiai. Net ir dienos metu atokesniuose užkampiuose galima stebėti į būrius susirinkusias intensyviai maitintis pradėjusias stirnas, danguje dažnai pasigirsta būriais į pietus traukiančių žąsų gagenimas. Jų trikampiai, tarytum vaiduokliai, atsiranda temstant ir dingsta saulei patekėjus. Žmonėms nuėmus paskutinį derlių ir suarus likusius žemės plotelius, pamiškėse prie įrengtų jaukyklų vis dažniau lankosi šernai, kurių čia galima sutikti vos ne kas naktį. Atšalęs oras, padažnėję lietūs ir sutrumpėjusi diena nenuslopina jų apetito, atvirkščiai, pablogėjus oro sąlygoms žmonės rečiau lankosi miške trikdydami jų ramybę, todėl atsargas žiemai žvėrys gali ruošti niekieno netrukdomi. Ir tik medžiotojai, neapleisdami amato, tik dėl jiems vieniems suprantamų priežasčių bet kokiu metų laiku ir bet kokiomis oro sąlygomis veržiasi į mišką, iš kurio dažniausiai giliai po vidurnakčio grįžta namo nieko nepešę, bet užuot ilsėjęsi atsigulę į šiltą lovą, vėl svajoja apie tai, kaip važiuos į medžioklę.

Vieną tokį vakarą vyko ir mano medžioklė. Pasikvietę į kompaniją kelis brolijos narius, skuodėme miško link. Jaukyklose pradėjo lankytis miško artojai, tad gerai nusiteikę skubėjome į pasimatymą su Medeina. Bet mano medžioklės tikslas – ne šernai. Kaip visada, esant galimybei rinktis, ką medžioti, renkuosi nedvejodamas. Likusi licencija stirninui saugiai guli kišenėje, tad pasiėmęs šautuvą, iššoku iš mašinos ir palydėjęs akimis už posūkio dingstantį automobilį, paėjęs keliuku, žengiu į pievą. Užlipęs ant nedidelio kalniuko atsistoju ir, giliai įkvėpęs gryno rudeniško oro, apžvelgiu matomas juodulys grąžino į realybę. Abejonių nebuvo – poros šimtų metrų atstumu per pievą plaukė stirna. Virš rūko kyšojo lauką. Už medžių viršūnių besislepiantis saulės diskas paskutiniais šiltais spinduliais glosto veidą, o nuo paskendusio šešėlyje miško jau dvelkia šalčiu. Ovalo formos laukas atrodo visiškai negyvenamas, bet žinau, jog taip nėra. Iš bokštelio, esančio kitame pievos gale, ilgais vasaros vakarais dažnai tekdavo stebėti stirnų meilės nuotykius, lapių peliavi- mo procesą, o kartais nuotaiką praskaidrindavo ir užklydę šernai. Bet šiandien nieko nesimato, todėl ilgai nelaukęs einu link tykojimo vietos. Pradėjusi nykti šalnų paragavusi žolė puikiai slopina žingsnių garsą, todėl belieka tik sukioti galvą ir stebėti, ar kur nors pamiš-kėje nesigano papilkėjusios stirnos. Bet, kaip dažniausiai būna, kuo labiau nori, tuo mažiau gauni. Šį kartą, nieko nepastebėjęs ir, atrodo, nieko neišgąsdinęs be nuotykių nueinu iki bokštelio ir užlipęs dar kartą apžvelgiu visą lauką. Kairėje atsiveria puikus vaizdas į miško apsuptą ką tik kirstą pievą, dešinėje – krūmais ir aukšta, niekada dalgio ašmenų nemačiusia, žole apaugusi laukymė. Nieko naujo, tik tie patys mieli, pažįstami vaizdai. Ir staiga nuo miško papūtęs vėjo gūsis atneša surūgusių grūdų kvapą. Buvau visai pamiršęs, kad dar vasaros pradžioje ūkininkas atvežė ir išpylė priekabą grūdų atliekų, kurias vėliau buvo atradę šernai. Tačiau prieš porą mėnesių, po intensyvių liūčių, visa krūva virto purvo bala be jokių užuominų apie maistą, bet likę javų likučiai, susimaišę su vandeniu, vis dar skleidė maloniai nosį kutenantį aromatą.

Netrukus pradėjo temti ir saulei pasislėpus pakilo vientisa balta paklode viską dengiantis rūkas. Virš jo styrančios medžių bei krūmų viršūnės, siūbuojančios nuo vėjo, atrodė tarytum jūroje buriuojantys laivai, o staigiai temstančio miško grožis vertė įdėmiai stebėti nepraleidžiant nė mažiausios detalės. Tolumoj atsiradęs vos tik galva, tad svajodamas pamatyti trokštamus ragus pridėjau optiką prie akies, bet išvydau tik baltą pieną. Tyliai nuleidęs šautuvą, susitaikydamas su pralaimėjimu, stebėjau kaip nuplaukia šansai šį vakarą parsivežti trofėjų, bet kažką pakeisti nebuvo galimybių. Po kelių minučių tamsa ištirpdė ir likusį siluetą, kartu su savimi nusinešdama paskutinę viltį. Atsilošiau į bokštelio kraštą – laukti nebuvo ko, bet kolegos užtruks dar bent porą valandų, todėl nusprendžiau šiek tiek pakvėpuoti grynu oru bei pasiklausyti naktinių miško garsų. Atsipalaidavęs ir susitaikęs su tuo, kad šiandien medžioklė baigėsi, užsimerkiau ir mintimis nuskriejau kažkur toli. Sėdint bokštelyje kartais gera mąstyti apie nieką, malonu, kai mintys be jokios įtampos suka ratus aplink smulkmenas, apie kurias paprastai pagalvoti nėra nei laiko, nei poreikio.

Netikėtai apmąstymus nutraukė lūžusios Šakos garsas. Atgimęs medžiotojo instinktas privertė visus jutimo organus susikaupti ir dirbti visu pajėgumu. Traškesys pasikartojo, pradžioje toli, bet kiekvieną minutę vis arčiau ir arčiau. Abejonių, kad artėja stambus žvėris, neliko, bet kas tai? Šernas? Elnias? Briedis? Staiga viskas nutilo. Jau ne pirmą kartą pastebiu, kad nesant galimybės matyti kiti jutimo organai tampa kelis kartus jautresni. Bet dabar, net ir jie negalėjo padėti, aplinkui buvo visiška tyla. Praėjo pora minučių – jokio garso, gal man pasivaideno? Gal aš užmigau? Bet ne… Pagaliau išgirdau taip laukiamą, negarsų žvygenimą ir viskas pasidarė aišku. Nors ir nieko nematydamas jutau, kaip iš miško į dešinėje pusėje esantį žolyną pradėjo bėgti šernai. Bet kur jie eina??? Atsakymo nereikėjo ilgai laukti. Už kelių sekundžių pasigirdo šurmulys ir kriuksėjimas būtent toje vietoje, kur ūkininkas vasarą išpylė grūdų atliekas. Į mane pučiantis vėjas nešė kvapus ir garsus – šernai labai entuziastingai pradėjo knisti purvą ir netrukus surūgusiais grūdais pakvipo visa pamiškė. Džiaugsmas buvo toks pat didelis, kaip ir beviltiškumas. Ūkininkas išpylė pabiras tokioje vietoje, kad iš bokštelio ir dieną nieko nebuvo matyti, ką jau kalbėti apie tokį vakarą kaip šiandien. O šernai, savo ruožtu pasislėpę už išdžiūvusių, vietomis pečius siekiančių žolių, ramiai puotavo, jausdamiesi apsaugoti nuo bet kokių nelauktų svečių.

Praėjo dešimt minučių. Įsismaginę šernai tikrai nesiruošė niekur eiti, o jeigu ir būtų ėję, tai tik atgal į mišką. Supratau, kad galiu rinktis iš dviejų variantų: arba dar pasiklausau ir grįžtu į mašiną, arba bandau prislinkti. Kraują užplūdęs adrenalinas šiek tiek atslūgo, tad atsirado galimybė vertinti situaciją daugmaž racionaliai. Kilo mintis, kad net jei ir pabaidysiu šernus sėlindamas, tai nieko neprarasiu, tad nusprendžiau išbandyti jėgas ir patikrinti, kiek galėsiu priartėti prie bandos.

Užsisegęs visus barškančius segtukus ir palikęs nereikalingus daiktus kabėti ant vinies bokštelyje, atsargiai atsistoju. Pramankštinu nutirpusias kojas ir, pasiėmęs į vieną ranką šautuvą, o kita laikydamasis už kopėčių, lipu žemyn. Neiškritau, o tai jau džiugina. Pagaliau po kojomis tvirta žemė, galima atsikvėpti ir šiek tiek atsipalaiduoti. Nuo miško pusės vis dar girdėti šernų žvygenimas, o tai reiškia, kad viltis dar nežlugo. Bet kuo toliau, tuo blogiau – priekyje pusšimčio metrų pločio styrančių, nuo kiekvieno prisilietimo traškančių žolių laukas. Eiti tiesiai – reikštų atsisveikinti su bet kokia galimybe pasiekti tikslą. Bet štai tamsoje, už kelių žingsnių įžvelgiu traktoriaus paliktas vėžes. Nors ir seniai jos paliktos, bet žolė toje vietoje ne tokia aukšta ir išdžiūvę stagarai aplaužyti, be to, žinau, kad jos tikrai veda iki tos vietos, kur „laukia” šernai. Tie pora metrų iki vėžių pasirodo lyg keli kilometrai. Kiekviena lūžusi šakelė, nulenkta žolelė, kiekvienas rūbų sušlamėjimas griaustiniu aidi ausyse. Bet pagaliau atstumas įveiktas. Stoviu, klausau, šernai vis dar yra, o tai reiškia, kad prasideda kelionė iki Olimpo. Stipriai suspaudęs šautuvą atsargiai pajudu, kiekvieną žingsnį žengiu tik įsitikinęs, kad po padu nebus jokios šakos, kietos žolės ar kokio barškančio akmens. Kartais, šernams nutilus, tenka sustingti ant vienos kojos ir, kaip ekvilibristui mojuojant ranka ir šautuvu, stengtis išlaikyti pusiausvyrą. Pagaliau apie trisdešimt metrų distancijos įveikta. Tačiau šernų nematyti, traktoriaus vairuotojas, matyt, nebuvo labai blaivus, nes vėžės, vietoj to, kad eitų tiesiai link išpiltų pabirų, vingiuoja per žolyną kaip dvi gyvatės, tad iki tikslo reikia įveikti dar bent porą posūkių.
Bandau susikaupti ir nuraminti nervus prieš paskutinį etapą. Bet tai pasakyti lengviau, negu padaryti – vien nuo suvokimo, kad stoviu naktį miške tarp žolių, o vos už keliasdešimties metrų zuja nieko nejaučiantys ir neįtariantys laukiniai gyvūnai, adrenalinas užplūsta kiekvieną kūno dalelę, širdis pasiruošusi suplėšyti rūbus ir iššokti iš krūtinės. Bet aš nepasiduodu, kelis kartus giliai įkvėpęs ir dar stipriau suspaudęs šautuvą, pajudu toliau. Dar nematau, bet jaučiu, kad liko įveikti paskutinį posūkį, ir man atsivers vieta, kurioje puotauja šernai, nuo kurių skirs vos keli metrai, todėl pakeliu koją paskutiniam žingsniui ir…

Nakties tylą sudrebina šūvis. Po to – dar ir dar vienas. Pagaliau suprantu, kas vyksta, bet nenoriu tuo patikėti. Kaimiečiai, matyt iš anksto besiruošiantys Naujųjų sutikimui, leidžia pinigus į orą. Fejerverkai gražiai nušviečia dangų, o garsas, atsimušęs į mišką, aidu pasklinda po visą laukymę. Pleškinimas tęsiasi porą minučių. Žvėrių negirdžiu, bet esu tikras, kad šernai tokio triukšmo neatlaikys. Pagaliau danguje užgęsta paskutinė kibirkštis ir tyla vėl sugrįžta į mišką. Įtempiu klausą, stengdamasis išgirsti bent jau nubėgančių šernų tratėjimą. Bet stebuklas – jie ir toliau šalia! Ramus kriuksėjimas grąžina pasitikėjimą, ir aš, padelsęs porą sekundžių, žengiu kelis žingsnius. Paskutinis posūkis įveiktas, priešais atsiveria išknista laukymė. Juodos žemės fone jau galima atskirti arčiausiai stovinčių gyvūnų kontūrus, visai šalia matau vieną didelį ir kelis mažesnius juodulius. Atstumas toks, kad jaučiu kiekvieną judesį, jaučiu, kaip jie knisa žemę, laksto per žolę ir trinasi vienas kitam į šonus. Bet ilgai taip delsti negalima, anksčiau ar vėliau jie tikrai mane pajus, todėl atsargiai pakeliu šautuvą ir nusitaikau…
Vedu kryžių ant mažesniojo silueto ir paspaudžiu nuleistuką.
Pro optiką matau iš vamzdžio išsiveržusią ugnį, ir akimirkai viskas dingsta dūmuose. Po šūvio likę šernai sukriuksėję pasileidžia bėgti į visas puses. Staiga girdžiu, kad link manęs, padaręs nedidelį lanką per žoles, atbėga žvėris. Galvoje viena mintis – kur slėptis, jeigu tai bus šėmė, juk aplink tik nedideli krūmeliai. Garsui nenumaldomai artėjant šūkteliu, ir jis nutyla vos už kelių metrų. Tarp žolių užmatau nedidelį juodulį. Naujas šovinys seniai lizde, tad greitu judesiu nusitaikau ir vėl iššaunu. Girdžiu, kaip kulka atsitrenkia į gyvūną, ir jis griūna. Nutilus šūvio garsui dar kelias sekundes aidi per mišką bėgančios bandos dundėjimas, bet greitai viskas aprimsta.

Įjungiu prožektorių ir šviečiu į pirmą šerną, jis guli ten, kur stovėjo, pašviečiu į kitą – tas irgi nepajudėjęs ilsisi vos už poros metrų nuo mano kojų. Išjungiu šviesą, atrodo, reiktų džiaugtis dėl sėkmingos medžioklės, juk tai pirmas kartas, kai pavyko sumedžioti iš karto du žvėris, bet kažkodėl džiūgauti nesinori. Viduje iškyla kažkoks prieštaravimas tarp to, ko siekiau, ir to, kas įvyko. Atsisėdu ant žemės ir, nusiėmęs nuo prakaito sušlapusią kepurę žvelgiu į šalia gulinčius kūnus. Po truputį pradedu suvokti, kad ne dėl jų taip stengiausi, suprantu, kad net jei ir nebūtų pavykę sumedžioti, nesikrimsčiau. Juk būtent patirtos emocijos sėlinant, buvimas arti žvėrių jiems nieko nenujaučiant, o galbūt galimybė akimirkai persikūnyti ir tapti tokiais pat laukiniais kaip jie ir veja mus į mišką. Būtent tas troškimas verčia šlapti, šalti ir kentėti gamtos išdaigas laukiant momento, kai vėl patirsim daug kam nesuprantamą, bet taip kiekvieno iš mūsų širdžiai malonų jausmą, vardu Medžioklės aistra.

Autorius: GUDAS
Nuotrauka: Deividas Staponkus
Šaltinis: Žurnalas “Medžiotojas ir medžioklė

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Komentuoti

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą