Ukmergės rajono Viliukų miške „Miškininko“ medžiotojų klubo medžiotojai kovo pabaigoje rado negyvą lūšies jauniklį. Kauno Tado Ivanausko muziejaus specialistai nustatė, jog aptiktas lūšiukas krito nuo notoedrozės – niežų erkučių, kurios išsekino žvėries organizmą.
Aplinkos ministerijos duomenimis, kritusi lūšis miške – pirmas atvejis ne tik Ukmergės miškų urėdijoje, bet ir visoje šalyje. Gyvūnas įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą ir yra saugomas.
„Miškininko“ klubo medžiotojai, tikrindami savo medžioklės plotus, Viliukų miške, nuo Bardiškėlių kaimo pusės paėjėję gilyn į mišką, kvartalinėje linijoje, pastebėjo uostinėjančią stambią lūšį. Kai vyrai priėjo prie tos vietos, pamatė ant sniego gulintį negyvą pernykštės pavasarinės vados – metų amžiaus lūšies jauniklį. Pabūgusi besiartinančių medžiotojų suaugusi lūšis dingo miške.
Ant rasto žvėries kūno jokių išorinių pažeidimų nebuvo matyti. Lūšies kailis buvo beveik sveikas. Sprendžiant iš išorinių požymių, jauniklis buvo nugaišęs neseniai.
Lūšis yra saugoma, todėl medžiotojai gaišenos miške nepaliko. Apie radinį buvo informuoti rajono gamtosaugininkai, pranešta Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejui.
Po atlikto tyrimo Kauno Tado Ivanausko muziejaus Žinduolių skyriaus vedėjas Vaclovas Gedminas teigė, kad Viliukų miške (Ukmergės miškų urėdija, Deltuvos girininkija) rastas negyvas lūšiukas sirgo notoedroze. Tai tokia liga, kurią sukelia niežų erkės. Jos apsigyvena gyvūnų odoje, epidermyje ir jame parazituoja. Niežų erkutę lūšiukas galėjo perimti iš motinos, apsikrėsti tiesioginio kontakto su kitais žvėrimis metu arba paprasčiausiai pasigauti ją iš aplinkos. Niežų erkės matomos tik per mikroskopą, jų yra visoje aplinkoje, tačiau notoedroze susergama tik nusilpus imunitetui. Ši liga, specialisto teigimu, labiau būdinga kačių šeimos gyvūnams, tačiau sirgti ja gali ir kiti laukiniai žvėrys bei naminiai gyvūnai ir net žmogus. Pasak specialisto, parazituodamos epidermyje niežų erkės sukelia stiprų niežėjimą, gyvūnas išsenka psichologiškai ir fiziškai, jis praranda apetitą, netenka svorio ir ilgainiui krenta.
Viliukų miške rastas metinis lūšies jauniklis svėrė vos 5,6 kg, visi jo vidaus organai sveiki, tačiau jis buvo taip išsekęs, kad jo likę vieni kaulai. Manoma, jog žvėris sirgo ilgai. Jo kailis vietomis nuplikęs, todėl iškamšai jis netinka. Plėšrūno kritimo priežastis tyrę muziejaus specialistai pasiliko tik jo kaukolę.
XX a. pirmojoje pusėje lūšys Lietuvoje buvo beveik išnykusios. Dabar jų vėl atsirado ir kasmet daugėja. Pernykštės žvėrių apskaitos duomenimis, Ukmergės rajono miškuose nuolat gyveno 25 lūšys, šalies miškuose – 70. Daugiausia šių plėšrūnų yra Biržų (Biržų miškų urėdija), Karšuvos (Jurbarko miškų urėdija), Žaliosios (Panevėžio miškų urėdija) giriose, Taujėnų-Užulėnio biosferos poligone (Ukmergės miškų urėdija).
Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Ukmergės regiono agentūros vedėjas Jonas Čivas teigė, kad šiemet atliktos žvėrių apskaitos duomenimis, mūsų rajono miškuose gyvena 21 lūšis. Jų pėdsakų medžiotojai nuolat aptinka Lėno, Šešuolių, Želvos miškuose. Pasak J. Čivo, lūšis pastebėta netgi Dukstynos miške.
Kaimyninėse šalyse – Estijoje ir Latvijoje – lūšis leidžiama medžioti. Tačiau pas mus, pasak gamtos apsaugos specialistų, lūšių dar nėra tiek, kad jos darytų juntamą žalą. Lūšis yra katininės šeimos gyvūnas ir be kanopinių žvėrelių minta dar pelėmis, pasitaikius sugauna ir kiaunę, ir bebriuką, todėl kol kas miškams yra naudingos.
Šaltinis: www.gzeme.lt
