Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Vienas kraujas

Turinys:

Tuo gyvenu nuo pat vaikystės, kiek tai pamenu. Rodosi, kuo daugiau laiko prabėga nuo pirmojo karto, viskas atmintyje tik ryškėja, mintys tampa rišlesnės bandant tai aiškinti žodžiais. O gal tiesiog elementari minčių raiškos patirtis. Nežinau ar tai gerai, jei gebu, o tiksliau, bandau gebėti, pažerti visą tai raidėmis, kuo gyvenu, kas suteikia gyvenimui spalvų, kur pamatau save tokį, kokio niekur kitur gyvenime nemačiau, manau, ir nematysiu. Nežinau ar prasminga bandyti aiškinti tai, ko nepatyręs vargu ar suprasi taip, kaip užpildo tave pats veiksmas, ar prasminga didžiausias emocijas bandyti atskleisti vienokia ar kitokia materija. Juk vis tiek, emocija yra neribotas unikumas, toks specifinis, jog retai kada ir patys tai suprantame. Daugiau nesuprantame nei suprantame. Žinoma – manau.

Elementariai, tai lyg sulėtintas obuolio kąsnis, korio nupasakoti to nepatyrusiam sunku. Kai jo jausmas yra išraiška tikrai ne vieno aspekto: veiksmo, skonio, garso, uoslės, minčių apie kiekvieną atskirai ir apie visus kartu vienu metu, proceso metu.

Tai lyg iššūkis sau, bandyti paaiškinti nepaaiškinama. Kad visa tai būtų kuo arčiau nepaaiškinamo. Tai iššūkis, bandyti paaiškinti, o gal mėginti išreikšti šio proceso ne paprastą, banalią visuomenei suformuotą nuomonę, apie tai, kas iš vis žodžiais nenupasakojama, o gal tai mėginimas apginti savo atliktus, atliekamus ir ateities veiksmus nuo daugumos nesuprastų žvilgsnių. Bandymas gintis.

Nemažai pažįstamų vis klausia, kodėl aš tai darau, koks jausmas tai darant. Ir dažniausiai, norėdamas, matyt, išvengti nesugebėjimo to rišliai, suprantamai išaiškinti, apsiriboju banaliu „Na, gal kada pamėginsiu išaiškinti, nes visa tai ne dešimties ir ne poros dešimčių minučių kalba, reiktų tinkamo susikaupimo visam tam.“ Taip, mėginimas išvengti „nepaaiškinamo“. TAD, dėl visų šių iššūkių ir dėl netesėtų pažadų- bandyti verta.

Medžioklė. Vikipedijoje šis žodis paaiškinamas štai taip, manau, kaip ir įsitikinusi dauguma: „Medžioklė – tikslingas laukinių žvėrių, paukščių ir kai kurių stambiųjų roplių (pvz., krokodilų) žudymas arba gaudymas. Tai gali būti verslas, pramoga ar apsirūpinimo maistu būdas.“ Nuoširdžiai- visa tai net nekelia juoko, o skatina šiokį tokį pyktį. Visa tai siauro mąstymo išraiška, banalaus supratimo piramidės viršūnė. Tik viršūnė, be viso pagrindo po ja. Tai lyg žodžio „automobilis“ štai toks aiškinimas: Automobilis- transporto priemonė ant ratų, turi vairą. Visiškas primatas.

Žodis „medžioklė“, visuomenės yra įvilktas į labai negražų rūbą ir dėl atvejų, kurie pateikiami spaudos ar kitų žiniasklaidos priemonių, žinoma- neigiamų. Taip pat, kaip ir skelbiami auto įvykiai, bet niekas nepraneša, jog tas ir tas, tarkime, Kazlų Rūdos senyvas gyventojas Anupras, vykęs grybauti į tėviškę Rudaminą, atvyko iki numatyto tikslo saugiai, buvo blaivus ir prisirinko daug grybų, o ir miško uogų netikėtai paskanavo… Nuo negatyvių emocijų visuomenė ir taip yra pavargus, net nesinorint minėti, kaip žmonių dauguma darkoma dezinformacija ir populizmu. Bet aš visai ne apie tai, o nutolau kaip autobusas važiuojantis maršrutu Vilnius- Vievis iki Vilnius- Šventoji.

Taigi. Kaip minėjau, augau su tuo nuo pat mažumės, pamenu viską nuo tada, kai jau buvau pajėgus kažką iš vis suprasti. Džiaugiuosi, jog tėvai nedraudė to matyti, nes, manau, tai tik apdengia šį procesą nežinojimo tamsa. Ne paslaptis, jog daugelis žmonių nemėgsta ar vengia to, ko nesupranta ar negeba atlikti.

Įvairi galybė tėvo pasakojimų iš jo gausių patyrimų, prisiminimų ir žinių man visada kaitindavo kraują, visada klausydavausi ir prašydavau viską detaliai paaiškinti. Niekada nepamiršiu savų ašarų, kada nespėdavau paskui tėvą miškuose, kada pasimesdavau ir likdavau vienas. Eidavau paskui bumbėdamas ar tiesiog piktai tylėdamas, jog man nepagelbėja pereiti viršum sraunios upės plonu išvirtusiu medžiu. Tėvas tai atlikdavo žaibiškai, kaip tikras miško gyvis, o man prireikdavo poros minučių susikaupimo, tvirto ilgo pagalio bandant remtis i ne visur pasiekiamą upės dugną (Nors kiek pamenu, niekada man taip ir neteko įsiversti į didžiausią to laiko siaubą ir baimę- upę. Priešingai nei tėvui, kuris ir į ledinį vandenį, jau esant sniegui, pora kartų šleptelėjo). Niekada nepamiršiu, kai tiesiog virdavau iš pykčio, jog jis manęs tokiu atveju nelaukia ir skuodžia tai nuo vienų, tai prie kitų spąstų tikrindamas ar nėra laimikio. O kaip mėgdavau pirmas prišokti ir atsigręžus žvilgsniu, gestais ar neskardžiu balsu raportuoti tėvui padėtį. Net ir toks medžioklės būdas, kada tereikia ilgai keliauti ir tikrinti spąstus, man sukeldavo ypatingą jausmą, jausmą, it kažką akylai ir budriai sektume, lyg negalima būtų praleisti nė vieno pėdsako ar garso. Tai buvo mana pirmoji mokykla, dar prieš švietimo ir mokslo ministerijos mums visiems puikiai žinomą. Laikui bėgant, supratau ir tėvo šaltą būdą minėtose situacijose, kai kapsėdavo pykčio ašaros. Tik taip buvo galima išmokti savarankiškumo, greitos reakcijos, minčių raiškos, emocinio bei fizinio stiprumo. Ir esu tikras, jog kritiniais momentais būčiau sulaukęs pagalbos rankos. Ne karta tai ir buvo neišvengiama. Tai buvo daugiau praktinė mokykla, o teorijos žinių pasisemdavau ilgais vakarais praleistais medžiojimo bokšteliuose ar lipynėse. Galėdavau klausyti ir klausyti šimtus istorijų iš tėvo jaunystės ar gyvenimo eigoje patirtų įdomybių. Uždavinėjau įvairius klausimus, dažnai, manau, ir nelabai logiškus, bet visada sulaukdavau atsakymo su išsamiu paaiškinimu.

Visada stengdavausi nepraleisti laimikio dorojimo proceso. Viską mačiau, liečiau net tuo laiku, kai sunkiai ką suprasdavau ir nei kartą, kiek pamenu, neteko sapnuoti košmarų dėl šios priežasties. Visada sulaukdavau paaiškinimų ir pastebėjimų dorojant žvėrį, kaip atlikti vieną ar kitą pjūvį efektyviau, įvairių gudrybių, kurios padeda taupyti tiek laiką, tiek tausoti laimikį. Nors ir sulaukdavau pasiūlymų pamėginti pačiam, ilgą laiką to vengiau ir atsisakydavau, tik zujau ratais ir kaupiau visą informaciją. Tėvas vis kartodavo, jog pamėgink, nes ateis laikas, kai manęs nebus šalia ir viską turėsi atlikti vienas, bet niekada to iš manęs nereikalavo. O tai tik į naudą ir tikrai sąžininga. Žinojo, jog pamėginsiu pats, kai jau ateis tas metas. O jis ir ilgai netruko. Kai tėvo nebuvo šalia…

Tai mana ankstyva vaikystė, kada gamtoje praleisdavau kur kas daugiau laiko, nei kiemuose žaidžiant su vaikais, ar tuo labiau pūvant prie kompiuterio, tokio neturėjau ir tuo didžiai džiaugiuosi. Nežinau ar ateis metas, jog suprasčiau, kiek man tai daug davė. Kai mamos meilė, šiluma ir nuo viso ko užuovėja mainydavosi su tėvo emociniu, fiziniu ir žinių ugdymu. Tai lyg plienas, kurį norint išgauti kuo kokybiškesnį, reikalinga ugnies ir ledinio vandens harmonija. Turi pajusti tiek vieną, tiek kitą, jog gyvenime žengtum drąsiai ir teisingai. Už tai jiems ir būsiu dėkingas visą gyvenimą.

Grįžtant prie medžioklės temos. Laikui bėgant, tapau vis savarankiškesnis, pagalbos sulaukdavau vis mažiau ir mažiau visur kur. Puikūs pagrindai leido man, manau, tinkamai vertinti tiek gamtą, tiek save, kaip jos dalį joje. Gamtoje nesijaučiau svetimas, bet nesijaučiau ir kraujo ištroškusiu ir vien tik tuo gyvu žvėrimi. Nesijaučiau visagaliu, ar kažkuo pranašesniu už gyvūną, nes akistatose su jais, visada jaučiuosi menkesnis. Visi jutimai silpnesni, reakcija ir instinktai tikrai nelyginamai prastesni. Net nekalbant apie fizines galimybes. Kartais pasijusdavau tiesiog kvėpuojančiu mėsos gabalu. Bet vis dėlto, viena didžiausia skirtybė, kuri man suteikdavo ir suteikia šansų, ne, ne šautuvas, o protas. Atmintis ir mąstymas, kurių žvėrys neturi. Mintis prieš instinktą.

Į medžioklę ruošdavausi ne kaip į darbą ar eilinį nuotykį, man tai- savęs pažinimo, savęs išbandymo, galimybės pamatyti tokio, kokio niekur kitur gyvenime nepamatysi metas. Metas, kai suprantu kas aš esu. Tai lyg ritualas, kuris sėkmingas būna ir be laimikio. Sentimentalumo visai įmanomai materijai aplink save ir savyje viršūnė. Man tai šventa. Visada gerbiau ir gerbsiu medžiojamąjį gyvį, nes tik pagarba jam, mane verčia nesijausti taip dažnai daugumos medžiotojo tapatinimą žudikui. Nesu iš tų, kurie dažniau spaudžia gaiduką iš didelio atstumo, žvėriui nepaliekant net menkiausio šanso. Nesu ir iš tų, kuris eina medžioti abejodamas savo šautuvo taiklumu. Visad mokė ir tėvas, jog šauti geriau iš mažesnio atstumo nei būtų galimą. Mažesnė tikimybė klysti, mažesnė tikimybė patirti baisiausią jausmą medžioklėje, kai tik sužeidi žvėrį ir mintis, jog jis kažkur pora kilometru spinduliu pamažu gęsta, persekioja jam dar kvėpuojant ir daugelį dienų po to. Pamenu visus savus su tėvu taip vadinamus „ supūdymus“. Jausmas tragiškas. Sėlinant prie tikslo, o ne laukiant jo ateinant prie tavęs, visada man buvo yra ir bus priimtiniau, įdomiau ir sąžiningiau. Galu gale, tai suteikia ir gyviui daugiau šansų, lygi kova visada įdomesnė ir labiau jaudinanti. Čia kaip ir tarkime sporte, futbolo varžybose, kur kas įdomiau stebėti lygiaverčių komandų dvikovą, nei lyderio ir autsaiderio akistatą. Tai pareikalauja kokybės ir meistriškumo, kuris suteikia nelyginamai daugiau teigiamų emocijų. Gyvų emocijų. Tokiose akistatose gamtoje, esu toks dažnas pralaimėtojas, jog visada turėsiu motyvacijos tobulėti. Prislinkti prie tikslo per tokį atstumą, jog galėtum girdėti rupšnojamą žolę, girdėtum kiekvieną žingsnį ar matytum kaip juda šnervės, o kaip sunku, o tikrai kaip sunku… Medžioklėje jaučiuosi kartu ir didžiausiu priešu, ir didžiausiu draugu su žvėrimi. Nebyli dvikova, pasitelkiant visus savo gebėjimus, stengiantis išspausti iš savęs maksimumą visomis įmanomomis prasmėmis yra fenomenaliai nuostabu. Niekur taip nelavėja mano jutimai kaip gamtoje. Būna akimirkų, kai, rodos, girdi tamsą, kai, rodos, aklinoje tyloje tegirdi savo širdies ritmą ir kvėpavimą, girdi, kai užsimerkia akių vokai, matai aplinkui vien gamtą ir supranti, jog tesi jos ir gražiausia, ir menkiausia dalis vienu metu. Menkiausia- mėgindama ją keisti, gražiausia- gebant vertinti kiekvieną jos elementą atskirai ir kartu sudėjus, kai šlapios pievų brydės, drebantys lapai ir pelkių kvapas priverčia širdį plakti smarkiau, žvilgsnį judėti greičiau, šnerves įkvėpti daugiau deguonies.

Ateina metas, kai būtis miesto aplinkoje pamažu tampa milžiniška praraja gyvenime, kai sapnuoji laukus, kai sapnuoji vandenį ir vėją. Galima tai pavadinti gamtos šauksmu? Skamba banaliai, bet tiesos yra. Esu per daug sentimentalus viskam, ką patiriu žmogaus neliestoje vietoje. Tai man sakralu. Gera net prisiminti ir patirtą nepakeliamą šaltį, kai rodės paaukotum visą save dėl šilto oro gūsio, ar priešingai, dėl vėsaus. Kai būdavo sunku bristi laukais dėl permirkusių ir apsunkusių rūbų nuo prakaito ir rasos, kai nuo lietaus išbrinkdavo plaštakos ir pėdos, kai nuo nepakeliamos įtampos imdavo drebėti kūnas, nevalingai susitraukinėti raumenys.

Slenkant kraujo pėdsakais, su lyg kiekvienu gamtos kraujo lašu širdis sumuša vis dažniau, tai lyg adrenalino lašai, verčiantys justi žvėrį savyje, jie maitina žvėrį snaudžiantį žmogaus neva intelektualioje prigimtyje, kuri tėra mūsų proto sukurta narcizišką savęs dievinimo apraiška. Neigianti ir bijanti pripažinti tai, kas mes esame. Vienas ir tas pats šiltas kraujas, tekantis venomis, tiriantis aplinką ir trokštantis pasistiprinti bet kuo, kas šalia. Egoistiškai ir primityviai, siekiant save paversti pranašesniu kitų atžvilgiu. Šūvis tapatus rimbo kirčiui pačiam sau, kuris neleidžia pamiršti, kas tesame aplinkos kontekste. Šūvis pažadina, supurto įvairių sociumų nublukintą savęs tikrąjį portretą. Nuo trenksmo trupa apkalkėjęs mano emocinis pasaulis.

Egoistiškas procesas. Sakraliai tyras, nieko nežeminant, nesmerkiant, nes tai tikra, nebent tik besišaipant iš savo dvejopo minties ir instinkto prigimties šauksmo, su kuriuo privalome gyventi ir sugyventi.
Sociumo gyvūnas, sociumo žvėris, pasąmonėje verčiantis brautis tarp išrinktųjų ir lyderių gretų. Lieti kraują išorėje ir savo viduje. Dualizmo pasaulis.

Ir baigti vakarai ar ankstyvi rytmečiai iki alkūnių panardinus rankas į karštą, neįtikėtinai karštą kraują, verčia jaustis nejaukiai. Kokia šalta mūsų oda, kokie šalti esame žmonės. Prigimčiai tūnant mumyse, slepiant karštį ir savo spalvas.
Tik vienas kraujas. Tik karštas kraujas mus verčia jaustis nejaukiai, nes suprantame, jog liečiame patys save.

Su pagarba ir meile gyvajai faunai, mes esame netobulai nuostabūs.

Autorius: Rapolas Žinevičius
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Komentuoti

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą