Žiniasklaidoje pasirodė ir pasigirdo žinutės, kad dėl veisimo nelaisvėje ir paleidimo į miškus Lietuvoje gausėja lūšių. Oficialiai skelbiamas 50-70 Lietuvos miškuose gyvenančių lūšių skaičius, kaip ir vilkų, yra gerokai sumažintas.
Vietiniai gyventojai ir medžiotojai miškinių kačių veiklos pėdsakų aptinka ir tuose miškų plotuose, kur apskaitose jos nenurodomos jau daug metų. Kaip teigiama portale GRYNAS.lt, lūšys visiškai niekada nebuvo išnykusios ir Kazlų Rūdos miškų masyve bei aplinkiniuose miškuose.
Paskutinį kartą 4 lūšys birželio 12 d. išleistos Kazlų Rūdos miškuose. Iš praėjusiais metais šiuose miškuose paleistų 3 lūšių gyventi liko 2. Vienas sužalota koja žvėris įjunko lankytis Kazlų Rūdos savivaldybės Katinų kaime, kur pjovė naminius gyvūnus ir pačių lūšių veisimo programos vykdytojų buvo sunaikintas ( antkaklyje, kurį žvėris pametė grumtynėse su prie būdos pririštu kiemsargiu, lūšis buvo įvardinta antru numeriu „LYNX–2“). Kitos dvi lūšys, matyt, patraukė į Kauno rajoną, nes šį pavasarį vienam Šulių kaimo gyventojui papjovė 6 antis. Ko gero, tos pačios dvi lūšys birželio 8 d. savo grožį demonstravo vienam šernų tykojusiam Ovos medžiotojų klubo medžiotojui. Viena lūšis kaip katinas voliojosi Šulių kaimo pamiškės pievoje, o antra slampinėjo prie miško netoli medžiotojo žvėrių tykojimo bokštelio. Šį žvėrį medžiotojas vakaro prieblandoje nufotografavo mobiliuoju telefonu.
Manau, kad milijonus litų kainuojanti lūšių gausinimo programa nepasieks trokštamų rezultatų, ir aplinkos ministro džiūgavimas, kad lūšių populiacijos suklestės, gerokai per ankstyvas.
V. Ribikauskas
Ar daug kam teko miškuose sutikti laisvėje gimusias ir užaugusias lūšis? Šie žvėrys atsargūs ir, nors paniškai nebijodamos, žmonių vengia, tad neskuba jiems rodytis, ko nepasakysi apie nelaisvėje išaugintas lūšis. Todėl abejotina, kad nelaisvėje užaugintos ir paleistos į miškus lūšys taps pilnaverčiais laukiniais žvėrimis. Tokiems žmogaus nevengiantiems laukiniais bandomiems paversti gyvūnams ir žūties grėsmė daug didesnė.
Gamtininkas Andriejus Gaidamavičius GRYNAS.lt teigia, kad į laisvę paleistos lūšys ieškoti maisto sodybose gali nebent tada, kai miškuose mažai gyvena kanopinių žvėrių. Pasak jo, Kazlų Rūdos miškų masyve kaip tik taip ir yra. Tačiau tai visiška netiesa. Dabar stirnų ir ypač šernų Lietuvos miškuose gausu, kaip nebuvo niekada anksčiau. Be to, jeigu lūšys nespjauna į šunieną, tai galėtų gaudyti ir mangutus bei lapes, dėl kurių gausos turbūt niekas nesiskundžia. O dar bebrai. Jų pilni grioviai, upeliai ir balos. Ypač stirnų gausu Kuro girininkijos miškuose, kur medžioja Kauno Ovos medžiotojų klubo šauliai. Kad stirnų gausa minėtuose plotuose nemažėtų, šio klubo medžiotojai nemedžioja suaugusių stirnų patelių. Tačiau Dubravos eksperimentinės- mokomosios miškų urėdijos miškininkams nuolatos tenka raginti oviečius, kad mažintų stirnų gausą jų medžioklės plotuose, nes stirnos jau daro žalą miško želdiniams.
Visiška nesąmonė uždrausti medžioklę tuose medžioklės plotuose, kur paleidžiamos nelaisvėje užaugintos lūšys, kaip siūlo p. A. Gaidamavičius. Kaip matome iš paleistų lūšių elgesio, žmonių jos visiškai nebijo, o tokias gausias kanopinių žvėrių populiacijas turime tiktai medžiotojų dėka. Jeigu prieš medžiotojus nusistatę gamtininkai netiki medžiotojų vykdomomis žvėrių apskaitomis, tai apie kanopinių žvėrių populiacijų gausą gali spręsti pagal medžioklės rezultatus: jeigu žvėrių nebūtų, tai kaip jų būtų tiek daug sumedžiojama. Informaciją apie kanopinių žvėrių gausą galima sužinoti ir iš miškininkų, pasiteiravus, kiek lėšų jie skiria miško jaunuolynų apsaugai nuo elninių žvėrių.
Beje, birželio viduryje vienas Ovos medžiotojas stebėjo, kaip vieną po kito du stirniukus nusitempė lapė. Gaila, lapės jam nepavyko nušauti. Tačiau lapė sugeba susirasti stirnų jauniklius, o lūšims geriau patinka maisto ieškoti vienkiemiuose. Lūšis nuo pat mažens šėrė žmonės, todėl, ko gero, žmogaus ir jo gyvenamosios aplinkos kvapas joms reiškia galimą misto susiradimo šaltinį. Pakalbintas vienas žinomiausių lūšių veisėjų Žvėrinčiaus šeimininkas Petras Dabrišius sakė, kad laisvam gyvenimui ruošiami lūšiukai gauna savarankiškai susidoroti su gyvomis nutrijomis, triušiais ar net ožiukais. Tačiau šių gyvūnų kvapai kaip tik tokie, kokie sklinda iš pamiškių sodybų.
Įpratusi pjauti ir ėsti nutrijas lūšis gal nesupranta, kad nemažiau skani ir bebriena, o ožką nesutapatina su stirna. Juk būna, kad vieni vištvanagiai specializuojasi gaudyti varnas, o kiti balandžius.
V. Ribikauskas
Įpratusi pjauti ir ėsti nutrijas lūšis gal nesupranta, kad nemažiau skani ir bebriena, o ožką nesutapatina su stirna. Juk būna, kad vieni vištvanagiai specializuojasi gaudyti varnas, o kiti balandžius. Gal tai priklauso nuo to, kokiu grobiu augindami juos penėjo tėvai. Tad, ar nereikėtų, auginant lūšis paleidimui į laisvę, auginti ir stirnas, bebrus, zuikius, mangutus plėšrūnių maitinimui, ypač šiuos žvėrelius joms susidoroti duodant gyvus, prieš lūšiukams pradedant savarankišką gyvenimą miškuose?
P. Dabrišius, beje, visiškai teisus, teigdamas, kad keliolika lūšių, paleistų į Lietuvos miškus, nenulems šių žvėrių populiacijų gausėjimo. Pasak lūšių ir kitų žvėrių augintojo, tai daugiau tik propagandinė akcija, siekiant atkreipti gyventojų dėmesį į nykstančių žvėrių problemas. P. Dabrišius mano, kad vien tai, jog visos į laisvę paleidžiamos lūšys turi antkaklius su radijo sekimo įrenginiais, nuo lūšių naikinimo turėtų atbaidyti brakonierius. Tačiau atbaidys gal tik šaudančiuosius, o kilpininkas negali paspęsti savo žabangų taip, kad stirna pakliūtų, o lūšis ne.
Todėl manau, kad milijonus litų kainuojanti lūšių gausinimo programa nepasieks trokštamų rezultatų, ir aplinkos ministro džiūgavimas, kad lūšių populiacijos suklestės, gerokai per ankstyvas. Tačiau reikia pripažinti, kad jo žalos už sunaikintą lūšį atlyginimo iškėlimas iki 163 tūkstančių litų, ko gero, pasieks geresnių rezultatų nei veisimo programa. Tokia suma gali nejaudinti nebent tik nuskurdusių kilpininkų, nebijančių metelius kitus apsirūpinti gana sočiu gyvenimu už grotuotų langų ir durų.
Autorius: Vytautas Ribikauskas
