Š. m. rugsėjo 22 d. iš Kartenos ir aplinkinių rajono vietovių į Cigonalius sugužėjo gausus būrys „Šilo rago“ medžiotojų būrelio entuziastų. Kiekvieną medžiotoją lydėjo artimiausių žmonių ratelis – tai jų žmonos ir vaikai, anūkai, marčios bei žentai. Netgi geri draugai ir artimiausi kaimynai. Kukliai prisistatydami vietinių medžiotojų būreliu, šis kolektyvas, nors ir visai nedidelė Lietuvos Medžiotojų ir žvejų draugijos dalelė, tačiau savo gretose jungia visą pusšimtį tikrųjų narių. Jie jau ne kartą visiems įrodė, kad daug metų yra nenuilstantys savo užsiėmimo entuziastai, prisiekę medžioklės tradicijų ir gamtosaugos idėjų puoselėtojai.
Tikrai malonu buvo stebėti, kaip visų susirinkusiųjų veiduose spindėjo tikra šventinė nuotaika: veidai be rūpesčių šešėlio, kai kur dėmesį patraukė pratrūkstantys subtilaus humoro gūsiai, visur tvyrojo nuoširdus geranoriškumas ir pritarimas būrelio vadovybės organizuojamoms renginio atrakcijoms. Ypač didelio dėmesio pelnė tie, kurie jau nuo pat ankstaus ryto smilkė lauko virtuvių įrenginius ir kvapniais alksnio dūmais taip pagardino žvėrienos patiekalus. Juk bet koks žvėrienos šiupinys arba žuvienė verdama tik lauko sąlygomis gali turėti tą specifinį skonį, kurį deramai vertina tik tas kas supranta.
Su išskirtiniu medžiotojų delikatesu – šernienos ir stirnienos kepenėlių kepsnio kąsneliu -kiekvieną svečią linksmai pasitiko pats „Šilo rago“ medžiotojų kolektyvo vadovas Vilimantas Plaščinskas. Jeigu tokios vaišės kai kam atrodė „su trūkumais“, tiems buvo pasiūlyta ir mažytis „vakcinos“ stikliukas, žinoma, su sąlyga, jeigu toks svetys nesiruošia dalyvauti šaudymo varžybose. Svarbiausia, kiekvienas atvykusysis susilaukė deramo dėmesio, o šauniosios „medžiotojienės“ ir kitos damos buvo „apibertos“ malonių ir linksmų komplimentų pliūpsniu.
Šventės oficialaus atidarymo ceremonija pradėta pagarbiai pristatant kolektyvo veteranus, o Jonui Paulauskui, Viktorui Monstavičiui ir Vaclovui Griciui suteikta išskirtinė garbė atlikti medžiotojų vėliavos pakėlimo ceremoniją. Tradicinio medžioklės rago signalais ir šventės dalyvių plojimais bei pritarimo šūksniais palydėta, Cigonaliuose iškilmingai suplevėsavo „Šilo rago“ medžiotojų kolektyvo vėliava. Savo įžanginėje kalboje V. Plaščinskas nuoširdžiai padėkojo medžiotojams ir jų šeimų nariams už gausų dalyvavimą, paminėjo svarbiausius šventinės programos akcentus. Būrelio vadovas savo kalboje dar pabrėžė apie stendinio šaudymo varžybų svarbą, nes artėjantis sezonas visiems medžiotojams primena pareigą ir atsakomybę prieš gamtą. Medžioklė -tai ne lengvabūdiška pramoga, o kiekvieno būrelio nario individualus techninis šaudymo meistriškumas parodo ko mes esame verti. Dar antikinėje Romoje buvo toks populiarus posakis: „Jungti naudą su malonumu“, todėl ir mes šventės malonumus pradedame nuo pagrindinio medžiotojų egzamino.
Visi šventėje dalyvaujantys medžiotojai, net ir ne „Šilo rago“ nariai, privalėjo parodyti savo miklumą stendinio šaudymo varžybose. Išimtys nebuvo taikomos net oficialiai kviestųjų svečių atžvilgiu. Belieka konstatuoti, kad visi medžiotojai pademonstravo deramą stendinio šaudymo lygį, o visas septintukas „Šilo rago“ snaiperių buvo nepralenkiami, nes be išimties tiksliai kliudė visus skriejančius taikinius. Antrajame varžybų etape, ypač kovojant dėl prizinių apdovanojimų, finalininkams teko parodyti ir susikaupimą, ir šaltakraujiškumą. Tarp jaunųjų „kaubojų“ (Sigitas Petraitis I v., Alvydas Tamošauskas III v.) sidabriniu prizininku tapo ir medžiotojų kolektyvo „žilabarzdis“ Kazys Petkus.
„Medžioklėje kaip medžioklėje, – iškilmingai paskelbė vyriausias varžybų teisėjas, Kretingos rajono Tarybos narys Romualdas Jablonskis, – bet pietauti privalome laiku. Juk virėjai gali pareikšti didelį nepasitenkinimą, jeigu šventinis stirnienos šiupinys neleistinai atvės“. Po audringų emocijų, kurios lydėjo kiekvieną varžybų šūvį, stirnienos šiupinys atrodė tikras smagurių „kaifas“. Gerai, kad netrukus buvo atbogintas dar vienas špižinis katilas pilnas žemaitiško bulvių šutinio su šerniena, nes virėjo originalus samtis (su elnio rago kotu) pradėjo jau išgąstingai brūžinti pirmojo katilo dugną. Bebaigiant žvėrienos patiekalus, iniciatyvą perėmė moterys. Ant stalų pasirodė įvairiausių atspalvių bei originalių formų pyragai, pakvipo kavos ir arbatos aromatai. Visi liaupsino Eugenijos Paulauskienės nuostabų obuolinį pyragą, o jau Fridos Beržanskienės naminio sūrio skonis tik patvirtino faktą, kad produktas pagamintas specialiai medžiotojų šventei. Desertinių patiekalų puikavosi ant visų stalų, o vyrams beliko tik skanauti ir dosniai žarstyti komplimentus.
Po pietų šaudymo varžybos juolab suintensyvėjo. Čia išaiškėjo, kad „…moterys ne tik geriau meluoja“, bet ir ginklą valdo geriau už vyrus. Šaudyme iš pistoleto (tiesa, pneumatinio) prizines vietas pasidalino moterys ir paaugliai. Vyrai, žinoma, bandė pavaizduoti „kaubojus“, tačiau po tokių sočių pietų buvo jau „atleidę petnešas“. Aukso medalį garbingai iškovojo Irena Plaščinskienė, sidabro – Vaida Skripkauskienė, o bronza atiteko Eugenijai Tamošauskienei. Paauglių grupėje geriausiu pripažintas Gabrielius Šnepeta, sidabriniu prizininku tapo Mantas Gedutis, o bronzos medalį vėl pelnė mergaitė – Gabija Šnepetaitė.
Daug emocijų išlieta palaikant krepšinio komandų kovas. Varžybose „3X3” po įtemptų pastangų geriausiais pripažinti „Bumbulinės“ krepšininkai. Sporte nors ir apmaudu pralaimėti, juolab, kai aukso medaliai paskutinėmis sekundėmis prarandami, tačiau „Šilpelkės“ komanda nuoširdžiai džiaugėsi ir sidabru. Nors Kartenos ekipai atiteko bronza, tačiau vis vien malonu buvo pasveikinti draugus su tuo kad laimėjo sportas ir medžiotojų nesavanaudiška draugystė. Teisėjavo „tarptautinės kategorijos“ teisėjas Erikas Petkus, kuriam šventės organizacinio komiteto nutarimu buvo paskirtas specialus prizas.
„Šerno“ tempime Romualdas Jablonskis – stipriausias, o nuo jo tik truputėlį atsiliko Saulius Bernotas (II v.) ir Nerijus Skripkauskas (III v.). Buvo „bandymų“ įjungti į šią rungtį šunį Faitą, tačiau iš jo akių tapo aišku, kad jis apsiima šerną tik surasti arba sustabdyti, nukauti medžiotojų pareiga, o namo jį tempkitės kas tik norite. Faitas labai mielas ir inteligentiškas keturkojis, tačiau, anot Viktoro Petrausko, rimtą šunį šventėje nėra ko paikinti. Viktoras sakėsi taip pat turintis lietuviškos skalikų veislės gražuolį, kuris gavo jau du rimtus parodų įvertinimus. Kol kas tik pagal eksterjero kriterijus, o lauko bandymuose dar nedalyvavo, bet jau ta kryptimi intensyviai dirbama.
„Šilo rago“ kolektyve medžioklinės šunininkystės klausimais dirbama perspektyviai ir kryptingai, – sako nuolatinis varžybų dalyvis ir prizinių vietų laimėtojas V. Plaščinskas, dalyvavimas parodose, dalykiniai ryšiai su Lietuvos kinologų draugija – tai mūsų nuolatinė kūrybinė veikla. Juolab džiaugiuosi tapęs Lietuvos Skalikų auginimo sąjungos nariu, o tai padės mūsų vyrams ir man pačiam dar geriau įsisavinti šios veiklos subtilybes.“ Juk pagrindinis tikslas, anot jo, išsaugoti ir populiarinti Lietuvos skalikų veislę kaip mūsų medžiotojų nacionalinės kinologijos paveldą. Vilimanto augintinis Railis, kuriam dar vos tik du metai, taipogi jau ne vienų varžybų prizininkas. Pastarosiose varžybose (2012. 09. 25.) medžioklinių šunų lauko bandymuose su gyvu šernu Railis tarp visų veislių šunų įvertintas antro laipsnio diplomu. Pradžia nebloga, o vėliau mūsų medžiotojų būrelio vyrų globojami keturkojai pelnytai garsins Kartenos seniūnija ir, žinoma, Kretingos rajoną.
„V. Plaščinskas „Šilo rago“ medžiotojų kolektyvui vadovauja jau tris dešimtmečius, o Lietuvos Medžiotojų ir žvejų draugijos Kretingos skyriuje vertinamas kaip vienas garbiausių organizacinio darbo žinovų, – taip Vilimantą trumpai charakterizavo šventėje dalyvavęs LMŽD Kretingos skyriaus medžioklės žinovas Antanas Račinskis, – juk už aktyvią medžiotojo, t.t. ir kinologijos, veiklą jis pelnytai pristatytas Lietuvos Medžiotojų ir žvejų draugijai dėl apdovanojimo garbingu „Medeinės“ medaliu.
„Šilo rago“ medžiotojų šventė baigėsi iškilmingu apdovanojimų įteikimu, tradicinio laužo užkūrimu ir, kas be ko, nuoširdžiomis šventiškomis kalbomis. Kolektyvo vadovas dėkojo už visų aktyvumą, už medžiotojų neįkainojamą indėlį keliant kolektyvo prestižą, gamtosauginės veiklos stiprinimą. Šventės dalyvių kalbose pasigirdo ir apie kitų metų analogišką renginį – juk jis jau daug metų organizuojamas ir tapo visų laukiama tradicija.
Autorius: Donatas Žuolys
