Praleisti ir pereiti į turinį Skip to sidebar Skip to footer

Tiesiageležtis medžioklinis jėgerio durklas – „Hirschfänger“

Turinys:

Tradicinis tiesiageležtis medžioklinis durklas („Hirschfänger“) atsirado tuo metu, kai Vokietijos teritorijoje buvo įsteigta elitinė lengvųjų pėstininkų – jėgerių – tarnyba. Jėgeriai buvo tikri savo profesijos meistrai ir pagal parengimą veikiau priminė šiuolaikinius specialiuosius būrius, išmokytus vykdyti karinius veiksmus itin sunkiomis sąlygomis, o ne šiuolaikinius jėgerius – medžioklės specialistus. Su miškininkais bendra buvo tai, kad be karinės tarnybos jėgeriai turėjo prižiūrėti, kaip laikomasi medžioklės taisyklių jiems patikėtuose miško naudmenų plotuose.

ŠIEK TIEK ISTORIJOS

Tokio žingsnio Vokietijos valdžios institucijos ėmėsi kovodamos su brakonieriavimu, plačiai išplitusiu po 1848–1849 m. buržuazinės revoliucijos tarp vadinamųjų „naujųjų vokiečių“, taip pat norėdamos apsaugoti feodalinę aristokratų privilegiją medžioti miškuose, nes iki 1848 m. teisę medžioti Vokietijos miškuose turėjo tiktai stambūs žemvaldžiai. Taikant paprastiems gyventojams tokias griežtas taisykles buvo galima tam tikru mastu kontroliuoti laukinių žvėrių ir paukščių skaičių Vokietijos miškuose. Tačiau po 1848 m. revoliucijos aristokratų ir prastuomenės medžiojimo teisės buvo sulygintos, neliko jokio skirtumo. Todėl norint išsaugoti medžiojamųjų gyvūnų rūšis ir užtikrinti tvarką miškuose reikėjo labai gerai parengtų darbuotojų, jais miškininkystės ūkiuose tapo jėgeriai. Palyginimui įsivaizduokite, kad garsusis būrys „Alfa“ pasiunčiamas kovoti su brakonieriais… Manau, kad po to apskritai neliktų nė vieno brakonieriaus. Maždaug tokio žingsnio ėmėsi Vokietijos imperatorius laukinei gamtai apsaugoti.

NŪDIENA

Dabar jau galima matyti, kad tai buvo teisingas ir laiku priimtas sprendimas ne tiktai ekologiniu, bet ir kultūriniu-istoriniu, net patriotiniu požiūriu, tikrai teigiamas reiškinys, kurio vaisiais europiečiai naudojasi iki šiol dėl geriausiai išvystyto ir pažangiausio medžioklės ūkių organizavimo pasaulyje. Patirtis parodė, kad tai buvo vienintelis būdas išsaugoti gamtą mažose Europos valstybėse, tad mums tikrai yra ko pasimokyti.

Miškininko ir jėgerio profesija buvo laikoma labai garbinga, ji buvo paveldima iš kartos į kartą. Tėvai savo patirtį ir žinias perduodavo vaikams, jie, savo ruožtu, savo vaikams – taip atsirasdavo tikri profesionalai, puikūs šauliai, pėdsekiai, laukinių žvėrių ir paukščių elgesio ypatumų žinovai, gebantys ne tik išgyventi laukiniame miške, bet ir atlikti sėkmingus karinius veiksmus bei žvalgybos operacijas priešo užnugaryje. Todėl iš šio medžiotojų elito, kurį daugiausia sudarė jaunesnieji miškininkų ir jėgerių sūnūs, buvo suformuoti specialūs šaulių ir žvalgų daliniai. Jėgeriai buvo puikūs šauliai, galėjo pataikyti į delno dydžio taikinius iš 100 žingsnių atstumo. Pataikyti į žvėries kūną iš 250 žingsnių jų profesinėje aplinkoje buvo laikoma paprastu dalyku. Vykstant kariniams veiksmams taktinė jėgerių užduotis buvo tarnyba avanpostuose, priešininko pajėgų ir veiksmų atskleidimas (žvalgyba), savųjų flangų dengimas. Jėgerių ginklai – 60 kalibro štuceriai – dvivamzdžiai graižtviniai šautuvai, skirti šaudyti į taikinius. Jie buvo užtaisomi apvaliomis kulkomis su šovinio tūtelės klaku, šiam veiksmui reikėjo susikaupti ir greitai šaudyti buvo keblu. Todėl pavieniui veikę jėgeriai stengdavosi šaudyti iš priedangų.

Vėliau jėgerių šautuvai buvo patobulinti, atsirado specialus įtaisas durklui, kuris buvo naudojamas kaip durtuvas – ir per karinius veiksmus, ir medžioklėje pašautam žvėriui pribaigti.

Jėgeriai, kaip ir husarai, buvo Fridricho Didžiojo kariuomenės elitas. Jaunesnieji miškininkų ir jėgerių sūnus negalėjo gauti tarnybos valstybės miškuose, nes ji atitekdavo vyresniesiems vaikams. Todėl jiems likdavo tiktai viena išeitis (po 7 metų) – vieta medžioklės plotuose – ištikima tarnyba imperatoriui. Tačiau kariškiai į juos kreipdavosi kitaip negu į kitus liktinius kareivius, tai lėmė jų luomo privilegijos. Jėgeriai nežygiuodavo išsirikiavę, išvedžiojant jie žengdavo tiesiog būriu. Karininkai kreipdavosi į jėgerius ne Kerl (vaikinas), o Monsier (ponas). Būtinas šio luomo privilegijų atributas tapo žalia jėgerių striukė („Green roc“) ir medžioklinis durklas („Hirschfänger“).

TIESIAGELEŽTIS MEDŽIOKLINIS DURKLAS – „HIRSCHFÄNGER“

Tiesiageležtis jėgerių durklas labiau primena pusmetrio ilgio gerokai palengvintą kalaviją, su kuriuo labai patogu pribaigti šunų užspeistą žvėrį, paprastai elnią ar danielių (iš čia ir kilo šio ginklo pavadinimas vokiečių kalba, reiškiantis durklą). Prie šunų laikomo elnio medžiotojas prieidavo iš užpakalio ir įsmegdavo durklą po mentimi. Šernui pribaigti durdavo tarp kaklo ir peties. Po dūrio ginklą iš žaizdos ištraukdavo ne iš karto, kad žvėris greičiau nugaištų (dėl to plati durklo geležtė buvo su grioveliu, kad iš žaizdos ištekėtų kuo daugiau kraujo ir žvėris kuo greičiau nugaištų). Yra versija, tiesa, kol kas nepatvirtinta faktais, kad būtent dėl to griovelius ant peilių ir durklų šoninio paviršiaus žmonės pradėjo vadinti „kraujolaidžiais“.

Jėgerio durklas buvo naudojamas ir sumedžioto žvėries skerdenai išdoroti, be kita ko, juo perkirsdavo dalį, esančią tarp klubakaulio ir raktikaulio. Kad galėtų sumedžioti žvėrį ir greitai jį išdoroti jėgeriai privalėjo turėti nemenkų įgūdžių, kurie būdingi profesionaliam medžiotojui ir skiria jį nuo paprasto medžioklės mėgėjo. Tad durklas tapo ypatingu simboliu, rodančiu jo savininko statusą medžiotojų bendruomenėje. Kiekvienas durklas „Hirschfänger“ buvo meno kūrinys su savo skiriamaisiais bruožais ir sava atributika. Šio durklo ilgis buvo 50–55 cm, plotis – nuo 30 iki 35 cm, siauriausioje dalyje – nuo 2 iki 3 cm. Ilgi ašmenys nuo rankenos buvo atskirti aptaisu – įprasta kryžma arba kryžma su lankeliu. Iš viršaus būdavo tvirtinamas kriauklės pavidalo skydelis, apsaugantis ranką smūgio metu. Dėl plačių griovelių, esančių abiejose durklo ašmenų pusėse, sumažėdavo vidinės įtampos, atsirandančios smūgio metu, tai šiek tiek padidindavo durklo patvarumą. Ypatingu būdu išgaląstas durklas su plonu smaigaliu greitai ir lengvai įsmigdavo į žvėries kūną. Kad būtų tvirtesnė, durklo rankena buvo išliejama iš žalvario, paskui tai pradėta taikyti ir gaminant kovinius šaltuosius ginklus. Durklas „Hirschfänger“ jėgerio ar miškininko namuose visada buvo laikomas pačioje garbingiausioje vietoje, jį tėvas perduodavo sūnui. Nenuostabu, kad meistrų išdailintas durklas tapdavo meno kūriniu, nes meistrai ant durklo ašmenų sugebėdavo iki menkiausių smulkmenų atvaizduoti įsimintiną medžioklės sceną. Su žalvariniu prietaisu vaizdą galima perkelti tiesiai ant juodų tiesių odinių makščių, kurios buvo puošiamos reljefiniais medžiojamųjų paukščių atvaizdais, jų viršuje dažnai matomas žalvarinis apkaustas su reljefine gile. Tokios pačios gilės būdavo išlietos ir žalvarinės kryžmos galuose; į kryžmą buvo įstatoma kaulinė rankena, išdrožta iš elnio rago arba šerno kanopos. Į viršų platėjančios kryžmos paprastai buvo puošiamos elnio arba danieliaus figūromis. Ant durklo geležtės būdavo užrašai gotišku „Maidmannsheir“ tipo šriftu. Apskritai, kiekvienas meistras stengdavosi savaip pranokti konkurentus, todėl durklas tapdavo iš tiesų išskirtiniu daiktu su ypatinga apdaila ir ornamentu. Durklai būdavo žymimi pagaminusios firmos ženklu, įspaudžiamu į rankenos „kulną“. Tuo metu žymiausi buvo durklai, pagaminti firmų „Weyersberg&Co Solingen“ ir „Eickhorn Solingen“. Durklas „Hirschfänger“ ir šiandien yra medžioklinis ginklas, turintis istorinę ir kultūrinę vertę. Tai tarsi grandis, sujungianti dabartinius jėgerius ir miškininkus su anų laikų jėgeriais, leidžianti jiems kaip ir prieš daugelį metų didžiuotis savo profesiniais įgūdžiais ir priklausymu garbingai jėgerių tarnybai.

Tekstas: Sergej Klaček
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Palikti komentarą

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą