Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Taksas – ne tik „barsukinis“ šuo, bet ir kai kas daugiau

Turinys:

Už ką taksai gerbiami ir vertinami? Kodėl būtent jie krito į širdį daugeliui medžiotojų ir pavertė juos įsitikinusiais „taksininkais“, kurie dažniausiai lieka prisirišę prie šios veislės visą gyvenimą? Jie niekada neginčija kitų veislių šunų privalumų, tačiau pasiūlius paimti kitos veislės šunį tik šypteli sau: jie žino, kad mažas trumpakojis šunelis išmano urvinės medžioklės meno paslaptis.

Taksai būna standartiniai, nykštukiniai ir triušiniai. Mažuosius taksus, kaip ir normalaus dydžio jų gentainius, „sukūrė“ medžioklė. Specializuota tam tikrų žvėrių medžioklė, vykstanti tam tikromis sąlygomis. Per visą taksų veislės kūrimo istoriją Vokietijoje buvo bandoma išvesti kur kas mažesnius šunis, kurie galėtų darbuotis triušių urvuose. Daug laukinių triušių buvo pietų Vokietijos teritorijoje, beje, ir kituose šalies regionuose. Sumedžioti šiuos žvėrelius be šuns buvo itin sunku, medžiotojams tekdavo imtis papildomų priemonių – naudoti dūmus, užlieti urvą vandeniu ar taikyti dar kitus būdus, kurie taip pat buvo ne itin malonios. Idealus variantas – medžioti su trumpakoju šunimi, gebančiu išginti triušį iš urvo į paviršių, kur jo laukia medžiotojas, o prireikus ir išvilkti žvėrelį iš slėptuvės. Tam tikslui šuo privalėjo turėti žvėrinių savybių: būti įnirtingas, degti noru ieškoti žvėries, rasti jį ir sugauti.

Reikėjo tokio dydžio šunų, kad jie galėtų nesunkiai įlįsti į siaurus triušių urvus, slinkti jais tiek pirmyn, tiek atgal, ir taip manevruodami aptikti grobį.

Vokiečių selekcininkams pavyko pasiekti užsibrėžtą tikslą: jie išvedė ne tiktai standartinį, didelį taksą, bet ir dvi pagal dydį skirtingas rūšis – nykštukinį ir triušinį, patį mažiausią. Visi jie gali būti trumpaplaukiai, šiurkščiaplaukiai ir ilgaplaukiai.

Iš prigimties taksas yra draugiškas, nenervingas, neagresyvus, stabilaus temperamento. Azartiškas, visiškai įsitraukiantis į veiklą ir ištvermingas (t. y. nenuilstantis) medžioklinis šuo, turintis puikią uoslę.

Bendroji išvaizda. Žemaūgis, trumpakojis, ištęsto, bet kompaktiškos formos kūno, labai raumeningas, su įžūlia, net iššaukiančia galvos laikysena ir budria, įtempta snukio „išraiška“. Nors jo galūnės ir trumpos palyginti su ilgu kūnu, judėdamas taksas neatrodo nevikrus, jo judesiai nėra apsunkę ar riboti. Visai nedaro geibaus gyvūno įspūdžio, kaip kokia žebenkštis; lytinis dimorfizmas ryškus.

Galva. Pailga, tolygiai smailėjanti link nosies. Kaukolė gana plokščia, perėjimas nuo kaktos link snukio nežymus. Akys. Vidutinio dydžio, apvalainos, toli viena nuo kitos, žvilgsnis energingas, tačiau ne veriantis, o draugiškas. Akys ryškios, tamsios, spalva – nuo rausvai rudos iki juodai rudos, esant bet kokios spalvos kailiui. Nepageidautina (nors gali būti priimtina) iš dalies arba visiškai žydra, balkšva („žuvies“ arba perlų) marmurinių taksų akių spalva. Ausys. Išaugusios aukštai. Gana ilgos, tačiau ne pernelyg. Apskritos, ne siauros, ne smailėjančios, be raukšlių. Judrios, priekiniais kraštais priglundančios prie skruostų. Kaklas. Gana ilgas, raumeningas, laikomas aukštai ir laisvai. Oda gerklės srityje prigludusi.

SPRANDAS ŠIEK TIEK IŠKILUS

Nugara. Ketera ryški. Viršaus linija už aukštos keteros eina tiesiai arba truputį leidžiasi žemyn. Juosmuo tvirtas, su gerai išsivysčiusiais raumenimis, pakankamai ilgas. Strėnos šiek tiek nuožulnios, plačios, pakankamai ilgos. Krūtinė. krūtinkaulis gerai išsivystęs ir labai iškilus. Žiūrint iš priekio krūtinės ląsta ovali. Žiūrint iš viršaus ir iš šono ji atrodo erdvi, turinti daug vietos širdžiai ir plaučiams. Šonkauliai gerokai pakrypę atgal. Jeigu mentės ir petikaulio ilgis bei kampas tarp jų taisyklingas, žiūrint iš šono priekinė koja uždengia žemiausią krūtinkaulio tašką.

PILVAS. ŠIEK TIEK ĮTRAUKTAS

Uodega. Išaugusi ne per aukštai, laikoma taip, kad atrodytų nugaros linijos tęsinys. Paskutiniame uodegos trečdalyje leistinas nedidelis išlinkimas. Pečiai. Nuolaidūs, mentės ilgos, nuožulnios, tvirtai prigludusios prie krūtinės ląstos. Alkūnės. Nukreiptos tiesiai atgal, nepakreiptos. Letenos. Pirštai tvirtai suglausti, su geru skliautu, su stipriomis, tvirtomis (atspariomis), standžiomis pagalvėlėmis ir trumpais stipriais nagais. Eisena. Judesiai turi būti plataus mosto, sklandūs ir energingi, galūnes statomos toli į priekį, aukštai jų nepakeliant, su stipriu užpakalinių galūnių atostūmiu. Tai turi suteikti nugaros linijai nedidelį spyruokliavimą. Uodega turi būti laikoma taip, kad ji būtų harmoningas nugaros tęsinys, taigi šiek tiek nuleista. Priekinių ir užpakalinių galūnių judesiai lygiagretūs, be to, priekinės galūnės pernelyg nesuartėja, neišmetamos į šalis, pirštai statomi tiesiai. Užpakalinės galūnės statomos ne per siaurai ir ne per plačiai, jos pernelyg nesuglaudžiamos ir neišlenkiamos ratu.

TRUMPAPLAUKIAI TAKSAI

Plaukai. Trumpi, tankūs, žvilgantys, lygiai prigludę, standūs ir šiurkštūs; nėra jokių plikų vietų. Spalvos. Vienspalviai: rausvai ruda, rusvai gelsva, gelsva, visais atvejais su arba be įsiterpusių juodų plaukų. Gryna spalva labiau pageidautina, o rausvai ruda laikoma vertingesne už rusvai gelsvą ar gelsvą. Šunys net su didele juodų plaukų priemaiša laikomi vienspalviais, o ne kitų spalvų kategorijų. Balta spalva nepageidautina, bet dėl paskirų baltų dėmelių šunys nėra diskvalifikuojami. Nosis ir nagai juodi; rausvai rudi taip pat gali būti, tačiau nepageidautini. Dvispalviai: Tamsiai juoda ar ruda, kiekvienu atveju su rudomis ar geltonomis žymėmis („įrudžiu“) virš akių, snukio šonuose ir ant apatinės lūpos, ties vidiniu ausų kraštu, priekinėje krūtinės dalyje, vidinėje ir užpakalinėje kojų dalyje, taip pat ant letenų, aplink analinę angą ir nuo ten iki maždaug trečdalio ar pusės apatinės uodegos dalies. Juodų šunų nosis ir nagai juodi, rudų – rudi. Balta spalva nepageidautina, bet dėl paskirų baltų dėmelių šunys nėra diskvalifikuojami. Per didelis įrudis nepageidautinas. Marmuriniai (tigriniai, dryži): Pagrindinė spalva visada tamsi (juoda, rausvai ruda arba pilka). Pageidautinos nesimetriškos pilkos ar smėlio spalvos dėmės (tačiau didelės dėmės nepageidautinos). Neturi dominuoti nei tamsi, nei šviesi spalva. Tigriniai taksai – rausvai rudos ar gelsvos spalvos su tamsesniais dryžiais. Nosis ir nagai tokie pat, kaip ir vienspalvių ir dvispalvių.

ILGAPLAUKIAI TAKSAI

Plaukai: Lygūs, žvilgantys, su pavilne, ant kūno prigludę, ant gerklės ir apatinės kūno dalies ilgesni. Ausų plaukai turi būti ilgesni už apatinį ausų kraštą. Ryškūs plunksniški plaukai užpakalinėje kojų dalyje. Ilgiausi plaukai apatinėje uodegos dalyje, kur jie sudaro tikrą „vėliavą“. Spalvos. Tos pačios, kaip pirmiau aprašytų trumpaplaukių.

ŠIURKŠČIAPLAUKIAI TAKSAI

Plaukai: Išskyrus snukį, antakius ir ausis, visiškai tolygiai prigludę, tankūs, panašūs į vielą dengiamieji plaukai su pavilne. Ant snukio aiškiai pastebima barzda. Antakiai vešlūs. Ant ausų kailis trumpesnis negu ant kūno, beveik glotnus. Uodega gerai ir tolygiai apaugusi prigludusiais plaukais. Spalvos. Dažniausiai sutinkama spalva – tamsiai ar šviesiai „šerninė“, taip pat sausų lapų spalva. Kitais atvejais tos pačios spalvos kaip trumpaplaukių taksų (išskyrus marmurinius, tigrinius).

TAKSŲ DYDŽIAI

Standartinis. Krūtinės apimtis – nuo 35 cm. Viršutinė svorio riba – apie 9 kg. Nykštukinis. Krūtinės apimtis – nuo 30 iki 35 cm, matuojama ne jaunesnių kaip 15 mėnesių amžiaus. Triušinis. Krūtinės apimtis – iki 30 cm, matuojama ne jaunesnių kaip 15 mėnesių amžiaus. Trūkumai. Bet koks nukrypimas nuo pirmiau išvardytų punktų turi būti laikomas trūkumu, kurio rimtumas kvalifikuojamas atsižvelgiant į nukrypimo laipsnį. Atliekant ekspertizę M3 (trečiasis moliaras) nevertinamas. Už dviejų PM1 (pirmųjų premoliarų) nebuvimą nebaudžiama. Vieno PM2 (antrojo premoliaro) nebuvimas vertinamas kaip trūkumas, net jeigu yra visi kiti dantys, išskyrus M3. Trūkumu laikomi ir nukrypimai nuo taisyklingo žirkliško sukandimo, pavyzdžiui, žnyplinis sukandimas.

TAKSAS – NE TIK „BARSUKINIS“ ŠUO

Taksai atsirado ir vystėsi kaip „barsukiniai“ skalikai. Jų priešininkai gyveno giliuose urvuose, kuriuos sudarė visas daugiaaukščių tunelių tinklas. Iš takso buvo reikalaujama išlaikyti žvėrį, užkluptą aklavietėje, kol šeimininkas jį atkas. Darbuotis urve gana sudėtingas ir pavojingas dalykas, o svarbiausia, tam reikia veikti savarankiškai: apribotoje erdvėje po žeme šuo vienas prieš vieną susiduria su žvėrimi, daugeliu atvejų didesniu ir stipresniu už jį patį, todėl yra didelė tikimybė, kad šuo bus sužalotas ar net žus. Tokiam darbui reikia didelės narsos, azarto, jėgos, ištvermės ir įniršio. Taksai veikia vieni, be žmogaus nurodymų, todėl tiesiog negalėtų išgyventi, jei nebūtų tokie sumanūs ir ištvermingi.

Su taksais medžiojami ne tik barsukai. Lapės – taip pat tinkamas priešininkas, ir su jomis šiuolaikiniai medžiokliniai taksai susiduria kur kas dažniau negu su barsukais. Per ilgus metus taksai tapo talentingais urvinės medžioklės specialistais. Jie sugeba „apmąstyti“ situaciją, o paskui priimti tinkamą sprendimą. Šis jų gebėjimas įtvirtintas veislėje. Be jo taksai būtų nieko verti požeminėje medžioklėje, nes ten situacija kaskart susiklosto kitaip, o užbaigti ją reikia vienodai – sučiupti žvėrį. Pagrindinę taksų veikimo ypatybę trumpai būtų galima apibūdinti taip: tai taktika ir manevras.

Paprastai taksai veikia ekonomiškai, veltui nešvaisto jėgų, o stengiasi „įvertinti“ situaciją ir „paimti iniciatyvą į savo letenas“, kad priešininkas taptų priklausomas nuo šuns manevro. Taksas pirmiausiai „veikia galva“, išmintingai, jis apdairiai pasirenka puolimui palankiausias pozicijas ir momentus. Takso taktikos menas apima ir tikslų savo bei priešininko jėgų išmatavimą. Dar reikėtų pridurti išsivysčiusį medžioklės instinktą ir žvėrinio šuns agresyvumą, taip pat azartą ir nenuilstamumą persekiojant žvėrį, tai ir bus „tarnybinė“ takso charakteristika. Neveltui apie taksus sakoma, kad šie maži šuneliai turi liūto širdį.

Tvirta konstitucija, stipri ir stabili nervų sistema, sangviniko charakteris – tai svarbiausi dalykai, lemiantys takso veikimo specifiką. Patyręs taksas, turintis reikiamą savisaugos jausmą, net kovos įkarštyje nepraranda šaltakraujiškumo, savitvardos, gebėjimo „analizuoti“ savo veiksmus ir aplinką. Net visai medžioklės azarto užvaldyto ir labai susijaudinusio takso neapima beprotybė, kuri verstų jį be atodairos pulti stipresnį ir didesnį priešininką. Į taktinius takso „skaičiavimus“ neįtraukiamas tiesioginis susidūrimas su žvėrimi, jeigu jo galima išvengti.

Yra žinoma, kad rečiausiai medžioklėje sužeidžiami ir žūsta būtent taksai. O kartu jų sėkmė medžioklėje yra tikrai didelė. Takso funkcionalumą ir jo sėkmingumą lemia tai, kad šis šuo visada pasirengęs stoti į trumpą kovą su žvėrimi, tačiau kartu vengia stiprių įkandimų. Taksas pasinaudos bet kokiu tinkamu momentu prigriebti žvėrį, jis gali priglusti prie žemės, išsisukti, šiek tiek nusileisti, o paskui vėl, sulaukęs reikiamo momento, griebti. Tai vienas iš taksų įniršio pasireiškimų. Turint ilgą kūną su trumpomis kojomis tai galima padaryti kuo puikiausiai – urvo koridoriuose taksas vaikšto praktiškai visu ūgiu, nesusilenkdamas, taip sutaupydamas daug jėgų. Dėl tų pačių priežasčių taksas geba greitai vytis žvėrį urve. Taksas puola drąsiai, veikia vikriai, jam būdinga puiki reakcija. Tai įnirtingas šuo, tačiau savo įniršiu jis moka naudotis apdairiai. Tai takso meistriškumas.

Medžioklinis taksas turi būti energingas, vikrus, atkakliai veikti ir gebėti aktyviai pulti. Taksas veikia nenutrūkstamai ir nenuilstamai, visiškai įsitraukęs į tai, kuo užsiima. Šis taksų instinktas paprastai būna toks stiprus, kad veikdamas šuo pamiršta viską pasaulyje. Medžioklė pasiglemžia visą takso esybę, tai jo gyvenimo prasmė, jo paskirtis. Taksas nuo pat gimimo jaučia ir žino, kas esąs, o sunkumų patiria tik tada, kai nerealizuojami įgimti jo medžiokliniai polinkiai. Su šiuo darbščiu ir dalykišku šunimi reikia dirbti reguliariai. Taksas, ilgai laikomas namuose, pradeda nuobodžiauti, prasimano įvairiausių smulkių užsiėmimų, kankinasi, tampa dirglus, tad vos pažvelgus matyti, kad šuo pagaliau nori imtis tikro reikalo. Taksai turi puikią uoslę, dėl to gali puikiai orientuotis sudėtingame įvairių kvapų labirinte. Darbui urve taksui reikalingas skardus balsas, ir loti šuo turi visą laiką, kol darbuojasi.

Balsu jis rodo savo judėjimą po žeme ir praneša apie vietą, kurioje rado žvėrį. Pagal šuns balsą ir jo tembrą medžiotojas nustato, kas tuo metu vyksta po žeme ir kokioje stadijoje yra šuns ir žvėries kova. Takso balsas skambus, sodrus, gražaus tembro – kontraltas. Jis gerai girdimas iš po žemės, o jei būtina, taksas gali loti nepaliaudamas kelias valandas. Darbinis taksas loja tiktai tada, kai urve yra žvėris. Jeigu šuo priėjo prie urvo ir nesulojo, vadinasi, jame nieko nėra. Tačiau jei žvėries kvapas dar labai šviežias ir labai stiprus, azarto apimtas šuo gali kelis kartus suloti šiaip sau. Urvinių šunų lojimas tuščiai netoleruojamas, tai laikoma rimtu trūkumu. Daugelis taksų apskritai nelenda į urvą, jeigu jis tuščias. Tad pagal šuns elgesį galima nustatyti, ar urve yra žvėris. Taksas, turintis gerą kontaktą su žmogumi, medžioklėje tiesiog daro stebuklus, nes veikia ne tik genamas savo medžioklės instinktų, bet ir todėl, kad to reikia jo šeimininkui. Jis dirba žmogui ir atsiduoda tam visiškai. Su taksais medžiojami ne tik urvuose gyvenantys žvėrys. Šie šunys labai praverčia ir ant žemės, medžiojant kitų rūšių žvėris ir laukinius paukščius. Jeigu reikia, darbštuolis taksas su savo trumpomis kojytėmis gali veikti kaip žvėrį besivaikantis skalikas ir kaip spanielis ar net laika. Ir daro tai pagal savo jėgas bei galimybes labai atsakingai ir sąžiningai. Tačiau pradėti ugdyti įgūdžius, reikalingus kitų rūšių medžioklei, reikėtų tik tada, kai taksas bus išmokęs gerai veikti medžiodamas urvinius žvėris. Be to, reikia turėti omenyje ir tai, kad būna taksų, kurie po sėkmingos medžioklės ant žemės jau nebenori lįsti į urvus.

Be abejo, taksų dydis riboja jų galimybes per medžioklę ant žemės. Tačiau mažas ūgis turi ir privalumų. Žemaūgio takso kūnas būna prie pat žemės ir šuo gali puikiai pasinaudoti uosle, todėl labai gerai veikia sekdamas žvėrį pagal kraujo pėdsakus. Čia meistriškumas įgyjamas su patirtimi, be to, šuns, kuris mokomas sekti kraujo pėdsakais, turi būti kiek įmanoma išvystyta uoslė. Tam pasinaudojama bet kokiomis galimybėmis, sugalvojama įvairiausių pratimų. Medžiotojas turi mokėti improvizuoti. Gerai ištreniruotas šuo randa savo šeimininką pagal sudėtingiausius ir painiausius pėdsakus. Dresuojant šią savybę galima vystyti. Kai kurie taksai, radę pašautą žvėrį ar paukštį pagal kraujo pėdsaką, ima loti kviesdami šeimininką. Toks kvietimas – gražiausia muzika medžiotojo ausiai. Su taksais galima medžioti ir stambius žvėris. Elnias ar briedis beveik nekreipia dėmesio į mažą trumpakojį šunį ir traukiasi nuo jo pamažu, o tai labai paranku medžiotojui. Tą patį galima pasakyti ir apie šerną – mažutis taksas negali įbauginti tokio stambaus žvėries. Tačiau persekiodamas šerną taksas kartais būna toks azartiškas ir įnirtingas, kad nesitraukia nuo jo nė per žingsnį. Ypač įnirtingi taksai gali ne tiktai sulaikyti žvėrį, atkreipdami jo dėmesį į save, bet ir sustabdyti. Taksai labai linkę į aportavimą, todėl daugelis medžiotojų sėkmingai išnaudoja šį jų gebėjimą atnešti sumedžiotą laimikį. Per ančių medžioklę taksai atidžiai ir atkakliai iššniukštinėja meldynus, suranda pašautą paukštį arba ištraukia jį iš vandens ir atneša jį šeimininkui. Reikia pažymėti, kad būdamas labai įnirtingas, taksas niekada nepalieka pašauto žvėries ar paukščio. Taigi šio šuns protas ir sumanumas pritaikomas įvairiose medžioklės srityse, nors, be abejo, pagrindiniu taksų užsiėmimu lieka naktinių gyvūnų – lapių ir barsukų – medžioklė.

Tekstas: Alesios Babičenko
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 5 / 5. Balsavo: 3

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

2 Komentarai

Komentuoti

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą