Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Į taigą trofėjinių ragų

Turinys:

Prasideda stirnų medžioklės sezonas. Leidžiama nušauti žvėrį iš pasalos ir prisėlinant, taip pat galima naudoti vilbynę. Deja, medžioklės literatūroje nedažnai rašoma apie tai, kaip stirnos elgiasi vasarą, ir kaip geriausia prieiti prie jų šūvio atstumu. Išsamiai apie tokias stirnų medžiokles dar XIX amžiuje rašė Aleksandras Čerkasovas. Tiesa, jam teko medžioti Sibiro stirnas Užbaikalėje, tačiau daugelis jo pastabų yra teisingos, jos tinka ir europinei stirnai.

Nors dabartinių medžiotojų ekipuotė jau visiškai kitokia, daugelis garsaus autoriaus patarimų pravers ir jiems. Pamėginsime pasiremti jo teiginiais. Pažymėdamas, kad Užbaikalės taigoje yra labai daug stirnų, A. Čerkasovas jau tais laikais įžvelgė pernelyg smarkios medžioklės poveikį sparčiai mažėjančiam stirnų skaičiui. Kartu jis nuspėjo dabartinį griežtai reglamentuojamą stirnų ir kitų laukinių gyvūnų šaudymą. „Stirna, kai ir kiekvienas laukinis žvėris, laikosi nuošaliose vietose, mažai apgyvendintose, o pastarųjų buvo kur kas daugiau negu šiuo metu. Be to, stirnos – vidutinio vaisingumo žvėrys, taigi didėjant gyventojų skaičiui, vadinasi, daugėjant ir medžiotojų, taip uoliai persekiojančių laukines ožkas, kad jų skaičius šiuo metu tikrai turi mažėti“. Tuo metu stirnos buvo vertinamos visai ne dėl trofėjinių ragų. Mėsa ir kailis viliojo pramoninkus. Deja, mūsų laikais vertingas kailis dažniausiai tiesiog išmetamas. Gal tokį atsainumą lemia sintetinių medžiagų antplūdis ir ekonomiškai netikslingas retos gamtinės medžiagos naudojimas? Tačiau kaip paaiškinti, kad turtingoje Austrijoje medžiotojai siunčia stirnų kailius apdirbti, o paskui siuva aukštos kokybės dirbinius, t. y. medžioklinius drabužius, ir parduoda juos už nemenkus pinigus?

„Skani, sveika ir maistinga stirniena yra didelė paspara aprūpinant maisto produktais, o šilti kailiai sušildo ne vieną tūkstantį žmonių per stiprius Sibiro šalčius, visiškai pakeisdami avikailius… O iš vasarinių stirnenų prastuoliai siuvasi verstinius kailinukus, šiltas kelnes, iš išdirbtų ožkų odų daro užvalkčius, vasarines kelnes, striukes namų darbams ir pan.“.

Mūsų medžiotojai daugiausia laukia bokšteliuose, kol stirninas išeis iš miško pasistiprinti, jie tai daro prieš pat saulėlydį. Tada sėkmė priklausys nuo pasirinktos vietos. Apmaudu, nes kai žvėris ganosi kažkur nuošaliau, prieiti arčiau neįmanoma. Todėl yra nemažai medžiotojų, mėgstančių prieiti prie baugštaus žvėries per šūvio atstumą. Jiems pravers žinios apie kai kuriuos stirnų elgesio ypatumus, kad galėtų veikti taisyklingai ir ieškodami žvėries, ir sėlindami prie jo.

„Stirnos klausa neįtikėtinai aštri, uoslė jautri, bet regėjimas silpnas. Todėl stirna daugiau pasikliauja ausimis ir nosimi negu akimis; mažiausias nepažįstamas triukšmas, traškesys, bildesys, šnarėjimas jau verčia ją bėgti be atodairos“. Bokštelyje sėdinčiam medžiotojui netenka stipriai įsitempti, tačiau ieškant žvėries atsipalaiduoti negalima nė akimirksniui. Tikėdamasis sėkmės jis turi būti pasirengęs kantriai ieškoti besiganančio stirnino ir dar kantriau sėlinti prie jo.

Stirninas_trofejas„Jis tyliai vaikšto ir žvalgosi ožkų, jei plotai dideli, arba sėdi prie išėjimų ir laukia jų pasirodant. Ankštose vietose išėjimus būtina sužinoti, kitaip bus sunku nušauti stirną. Sėdėti arba vaikščioti reikia kiek įmanoma tyliau ir atsargiau, kad kuo nors nestuktelėtų ar nebrūkštelėtų; tam ant kojų apsiauti storas ašutines kojines: su jomis vaikščioti minkšta ir patogu, jos nekelia jokio triukšmo. Ar ne todėl šią medžioklę taip mėgsta čionykščiai verslovininkai, kad ji pati sunkiausia?“ Turėdamas šiuolaikišką karabiną su optiniu taikikliu medžiotojas dažnai tikisi tolimo šūvio ir ne visada imasi reikiamų atsargumo priemonių, dėl to ir nukenčia. A. Čerkasovo laikais, kai buvo medžiojama su primityviais titnaginiais šautuvais, verslovininkai taip pat galėjo nušauti stirną iš didelio atstumo, bet jie labiau mėgo pasinaudoti savo meistrišku gebėjimu prisėlinti ir pasinaudoti šio žvėries „aklumu“ („sibiriečiai stirną vadina akląja“), prieiti prie jo taiklaus šūvio atstumu. „Šautuvui nereikia, kad stirna pati prie jo arti prieitų. Ne, taikli akylo verslovininko kulka pasieks stirną neretai už 100 ir daugiau sieksnių (sieksnis – 2,13 m), ne tik stovinčią, bet ir bėgančią kiek tik įkabina… Aš pažinojau du tokius verslovininkus, kurie už 50 sieksnių, kartais dar arčiau, pribėgdavo prie stirnų, matyt, žiūrėdavusių į tą pusę, kur yra medžiotojas, ir nesėkmių beveik nebūdavo. Aš dažnai klausdavau jų, kam jie tai daro, kai atstumas ir taip nedidelis, kad galima šauti nemąstant. Atsakymas visada būdavo vienodas: „Hm, kam gi pyškinti iš toli, kai galima prieiti arčiau?“ Iš jų reikėtų pasimokyti kai kuriems mūsų medžiotojams, mėgstantiems šaudyti ties įmanomumo riba, o kartais – ir už proto ribos. Būtent tokiais šūviais žvėrys tiktai sužeidžiami ir paskui juos tenka pribaigti. Ir šiuo atveju galima pasinaudoti kai kuriais A. Čerkasovo patarimais.

„Šauliai, pamatę artėjančias stirnas, turi nedelsdami pasiruošti šūviui ir kaip tik jos pribėgs pakankamai, reikia kuo nors trinktelėti, kostelėti, kranktelėti kaip varnai arba krioktelėti kaip ožkai, tada stirnos iš kartos sustos ir įsiklausys, tada ir šauti“.

„Užvis geriausia – netrikdyti sužeistos stirnos iš karto po šūvio; ji būtinai atsiguls ir užmigs; jeigu sudirginsite, ji įsikarščiavusi arba išsigandusi, puls bėgti kiek tik jėgos jai leis“.

Eiti prie sužeisto patino, turinčio nedidelius, bet pavojingus ragus su atšakomis ir perlais, reikia atsargiai. „Šios perlų eilės suteikia ragui iš apačios žaliūgo pavidalą; dėl aštrumo verslovininkai priverčiami būti šiek tiek atsargesni su lengvai sužeistas stirninais ir negriebti jų už ragų plikomis rankomis; priešingu atveju lengva susižaloti delnus ir pirštus, o, ko gero, ir palikti ant jų dalį odos“.

Taip gali nutikti rujos laikotarpiu, kai stirninų ragai patys tvirčiausi, o meilės apakintas patinas visai praranda protą. „Dažnai nutinka, kad per rują stirnos pačios pribėga prie medžiotojų taip arti, kad kartais jas užmuša šautuvų kojelėmis arba šauna įrėmę šautuvą. Taip nutinka dažniausiai stirninams; jie, ieškodami patelių arba persekiodami pabėgėles, su tokiu azartu laigo po mišką, kad nepastebi jų tykančių medžiotojų, net negirdi jų riksmo, kuriuo stengiamasi sustabdyti pašėlusius kavalierius nors vienai sekundei, kad parankiau būtų šauti taiklia kulka“.

Beje, pašūkauti kartais pravartu ir per stirnų varomąją medžioklę. Daugelis mūsų medžiotojų į šį greitą žvėrį paprastai šauna karteče, nors kai kurie jėgeriai ne be pagrindo reikalauja naudoti tiktai kulkas, su kuriomis nelengva pataikyti į bėgantį žvėrį. Pasirodo, stirną galima trumpam sustabdyti ir tam nereikia ypatingų pastangų.

„Šauliai, pamatę artėjančias stirnas, turi nedelsdami pasiruošti šūviui ir kaip tik jos pribėgs pakankamai, reikia kuo nors trinktelėti, kostelėti, kranktelėti kaip varnai arba krioktelėti kaip ožkai, tada stirnos iš kartos sustos ir įsiklausys, tada ir šauti“. Be abejo, medžiotojui pėdsekiui pravers ir mokėjimas pagal pėdsakus nustatyti, koks žvėris juos paliko. Aišku, kad šerno pėdsakus nuo stirnos atskirs ir palyginti nepatyręs medžiotojas, bet norint sužinoti, ar jie priklauso patinui, ar patelei, reikia nemenkos patirties.

„Stirnos pėdsakai panašūs į naminės ožkos pėdsakus ir bemaž tokio dydžio, tačiau stirna nevelka kojų žeme kaip naminė. Stirnino pėdsakas apskritas, bukas, o stirnos – aštrus, pailgas, siauras. Į dvi dalis sniege išsišakojusios kanopos reiškia, kad stirna sužeista ir velka kojas žeme, o sveikai stirnai taip nutinka tik tada, kai ji vesianti vaikšto paskutines dienas“.

Greičiausiai ne visi čia pateikti patarimai pravers tam, kas grįžta namo su trofėjumi. Kartais į įvairias tokios rūšies žinias žvelgiame su tam tikra ironija. Bet vis dėlto kartais pačiose netikėčiausiose situacijose prisimename tai, ką kažkada perskaitėme, ir pamatome, kokia tiksli yra per amžius daugelio kartų sukaupta patirtis, ir kaip mažai vertingų grūdelių patys įdedame į šį lobyną.

Tekstas: Aleksandr Piskunov, nuotraukos: Viktor Kozlovskij
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Komentuoti

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą