Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Švento Huberto elniai

Turinys:

Šventojo Huberto legendoje teigiama, kad Dievo valią jam išreiškė medžioklės metu pasirodęs baltas elnias su švytinčiu kryžiumi tarp ragų. Tai buvo seniai, daugiau nei prieš tūkstantį metų, tačiau baltų elnių, nors ir nedaug, išliko iki mūsų dienų.

Suprantama, tai nėra ano baltojo elnio, pasirodžiusio Hubertui (tuomet jis dar anaiptol nebuvo šventas, greičiau atvirkščiai…) palikuonys. Ir tas elnias tikriausiai fiziškai neegzistavo – tai tebuvo ženklas, simbolis, vizija. Tačiau ten, kur baltų elnių iki šiol pasitaiko, medžiotojai juos dažnai vadina šventojo Huberto elniais.

Paprastai taurieji elniai nelinkę į spalvos anomalijas. Neteko matyti (beveik ketvirtį amžiaus dirbau tauriųjų elnių medžioklės ūkyje), nei skaityti užsienio medžiotojų spaudoje, kad kur nors būtų pastebėta tauriųjų elnių albinosų, t. y. visiškai baltų, neturinčių spalvos pigmentų, ar melanizmo reiškinių (visai juodos spalvos žvėrių). Tačiau visiškai ar iš dalies baltų stirnų – albinosių pasitaiko daugelyje vietovių, taip pat ir Lietuvoje. Juodų stirnų gana dažnai pasitaiko šiaurės vakarų Vokietijoje. Danielių spalvos variantų begalė – nuo visiškai baltų iki visiškai juodų. Baltų briedžių stebėta Švedijoje. Tauriųjų elnių populiacijose labai retai, bet pasitaiko dėmėtų žvėrių. Laikoma, kad tai atsigimimas į tolimus protėvius.

Balti taurieji elniai į Europą pateko viduramžiais iš Indijos ar iš Persijos. Manoma, kad ten jie irgi buvo laikomi šventais, laikomi ne tik aptvaruose prie didikų dvarų, bet ir prie šventyklų. Jų balta spalva nėra albinizmo reiškinys – tai vadinamasis leucinizmas, kai spalvos pigmentų sintezė nėra visiškai nutrūkusi, tik iš dalies apribota. Ryškiausias albinizmo požymis – raudonos akys. Akies rainelės nebuvimas susilpnina regėjimą ir sumažina galimybę tokiam žvėreliui išgyventi laukinėje gamtoje. Neturintis pigmento nosies veidrodėlis taip pat šviesiai rožinis, nagos šviesios. Leucinizmo atveju akys mėlynos arba rusvos, nosies veidrodėlis pilkas, nagos irgi pilkos.

Viduramžių Europoje balti elniai buvo ne tik diduomenės tarpusavio mainų, dovanų, bet ir pelningos prekybos objektais. Apie jų atvežimus iš Persijos ar Indijos, perkėlimus, dovanojimus išlikę nemaža patikimų ir nelabai patikimų dokumentų. Pavyzdžiui, rašoma, kad Rusijos caras Petras I dovanojo karaliui Karoliui VI baltus elnius. Tiktai ar senuose raštuose minimi „balti sibiriniai elniai nebu\o paprasčiausi naminiai šiaurės elniai?

Didelį darbą atlikęs čekų inžinierius Ludekas Bartošas savo knygoje „BiH jeleni“ (Praha, Panorama, 1987) aprašo bandymus iššifruoti sudėtingus šių žvėrių plitimo kelius Europos šalyse, iš-m kimo priežastis. Žinoma, kad šie elniai buvo laikomi daugelyje aptvarų Anglijoje, Danijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje. Dideliuose medžioklės aptvaruose, laikomi kartu su kitais tauriaisiais elniais, jie nyko kryžmindamiesi su jais. Aptvaruose, kur buvo laikomi atskirai, nyko dėl giminingo veisimo, paleisti į atvirus medžioklės plotus taip pat išnykdavo. Didelę žalą padarė karai, kurių metu labiausiai nukentėdavo aptvaruose laikomi žvėrys.

Mokslininkai taip ir nepriėjo prie galutinės išvados, kokiam tauriojo elnio porūšiui reikia priskirti baltuosius elnius. Tikriausiai tai vadinamasis Kaukazo maralas, gyvenąs ir Irano teritorijoje. Kai kurie bruožai, pavyzdžiui, patelių polinkis augintis karčius, primena hangulą.

Šiuo metu didžiausia ir gyvybingiausia populiacija yra aptvare Žehušice, Čekijoje. Tiesa, po karo ir čia tebuvo likę pora dešimčių žvėrių. Populiacijos gyvybingumas palaikomas kryžminant juos su normalios spalvos tauriaisiais elniais, paliekant aptvare tik paveldėjusius baltą spalvą žvėris.

Danijos karalių medžioklės aptvare Jaegersborge jau daugelį metų greta tauriųjų elnių ir danielių egzistuoja poros dešimčių baltų elnių populiacija, yra jų aptvaruose Anglijoje ir Škotijoje. Vokietijoje baltieji elniai laisvėje gyvena trijose vietose. Šiaurės Heseno Reinhardsvvalde apie keturis šimtus metų išsilaikiusi populiacija šiuo metu tėra pora dešimčių žvėrių. Šiaurės Reino Vestfalijos Berleburge baltieji elniai atvežti iš Danijos maždaug prieš 40 metų. Dešimtmetį jie išgyveno aptvare ir buvo išleisti į medžioklės plotus. Dabar (2013 m.) jų populiaciją sudaro apie 70 žvėrių.

Be to, pavieniai balti elniai pastebimi Žemutinėje Saksonijoje, Zolinge.

Baltų elnių gali pasirodyti ten, kur jie kada nors gyveno – balta spalva paveldima vadinamuoju paslėpto paveldėjimo būdu.

Apie įdomesnius baltųjų elnių sumedžiojimo Vokietijoje atvejus dr. Wolfgang Schulte rašė straipsnyje „Hubertus Hirsche“ („Wild und Hund“, Nr. 5, 2010, p.35-39). Baltiems elniams išgyventi padeda senas Vakarų šalių medžiotojų prietaras: medžiotojas, sumedžiojęs baltą žvėrį, netrukus turi mirti. Taigi mirti niekas neskuba. Miškininkui Karlui Hoedicke šis prietaras juokingas: jo tėvas, nusipelnęs miškininkas, 1941 metais Zolinge (Solling), Žemutinėje Saksonijoje sumedžiojęs baltą elnią, mirė po 52 metų, sulaukęs net 84 metų.

1991 metais gimusio, vadinto Billy II, balto elnio gyvenimas žinomas gana gerai. Jis buvo nelyginti atsargesnis už normalios spalvos gentainius, į atviras vietas ganytis išeidavo tik vėlai naktį, grįždavo anksti ryte. Nuo 1996 metų pavyko jį vos porą kartų nufotografuoti. Sumedžiotas 2002 metais, t. y. vienuolikos metų, tačiau dantys buvo gerokai nudėvėti, panašiai kaip septyniolikos metų. Nors ragų apytikris įvertinimas buvo 210 balų CIC, aukso medalio riba, tačiau ragai jau turėjo nykimo požymių. Genetinė analizė patvirtino giminystę su Žehušicės aptvaro baltaisiais elniais.

Jo pirmtakas Billy 1 1970 metais rujos metu buvo užbadytas.

Keletas baltų elnių sumedžioti jaunesni – aštuntais (1974) ir šeštais (1979) ragais. Galingiausias baltas elnias Vokietijoje sumedžiotas 2006 m. spalio 3 d. Berleburge. Jo ragai svėrė 9,4 kg, įvertinti 220,44 balo CIC – aukso medaliu. Amžius 14-15 metų. Elnią sumedžiojo miškininkas Jost Arnold.

Ten pat, 2007 rugsėjo 24 d., svečias iš Ispanijos sumedžiojo baltą elnią, kurio ragai svėrė 9,5 kg, įvertinti 212,23 balo CIC, taip pat aukso medaliu.

Kaip matome, šventojo Huberto elniai nėra itin didelė retenybė. Tačiau Lietuvos miškuose jų pasirodymo sunku tikėtis. Na, nebent būtų panaikinta ta nelemta 0,4 promilės riba…


Šaltinis žurnalas “Medžiotojas ir medžioklė”
Autoriai: Antanas Kirvaitis
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Komentuoti

This Pop-up Is Included in the Theme
Best Choice for Creatives
Purchase Now