Šaunamojo ginklo terminė stabilizacija

Šiandien medžioklinių šautuvų pasirinkimas kur kas didesnis negu buvo anksčiau, prieš kokius 20-25 metus, ir daugelis medžiotojų dėl suprantamų priežasčių pamėgsta vieno ar kito tipo medžioklinius šautuvus. Dažniausiai pasirenkama intuityviai: patinka to tipo šautuvas ir viskas! Taip nereikėtų daryti. Prieš pasirenkant šautuvą apie jį reikia sužinoti kuo daugiau.

Vienas iš pagrindinių kriterijų yra šaudymo tikslumas, jis priklauso nuo daugelio veiksnių, kuriuos reikia žinoti, kitaip nebus įmanoma gerai šaudyti net su itin tiksliu šautuvu. Žinoma, šaudyti su lygiavamzdžiu šiek tiek paprasčiau, nes netgi šaunant su kulka, šūvio nuotolis būna nedidelis, tačiau ir šiuo atveju viskas nėra taip paprasta. O itin tikslus šaudymas su graižtviniais šautuvais dideliu atstumu – tai jau tikras mokslas.

Savo straipsniuose aš, beje, dažnai nagrinėju įvairius kokybiško šūvio aspektus, nes šūvis visada yra baigiamasis kiekvienos medžioklės veiksmas. Šiandien nagrinėsime dar vieną veiksnį, turintį didelės įtakos taikliam šaudymui, ypač su kurių rūšių šautuvais.

Pirmiausia tai kombinuoti šautuvai – dvivamzdžiai, trivamzdžiai ir, žinoma, trumpavamzdžiai. Nors visų šių rūšių šautuvai nėra taikliašaudžiai, vis dėlto jais domisi labai daug mūsų medžiotojų. Reikia pažymėti, kad šio tipo šautuvų konstrukcija buvo tobulinama visais laikais. Tai reikia žinoti. Šautuvo įkaitimas nuo šūvio – kiekvie nam medžiotojui žinomas reiškinys, tačiau šio įkaitimo poveikis skirtingų tipų šautuvams yra nevienodas, nors jis būna visada, ypač tada, kai šautuvo vamzdžiai sujungti į bloką. Kad paprastas medžioklinis karabinas šaudytų taikliai, prišaudant jo vamzdis turi atvėsti po kiekvieno šūvio, tik tada bus galima maksimaliai taikliai šaudyti su tuo karabinu.

Pavyzdžiui, medžioklėms, per kurias tenka daug šaudyti, taip pat ir varmintui (tiksliam prišaudymui pagal šaulį), kai į vieną taikinį šaunama tris kartus ir daugiau, skirti šautuvai gaminami su storesnių sienelių vamzdžiais, negu turėtų būti įprasto karabino atveju, kai svarbus tiktai pirmas šūvis, o kiti gali būti atliekami, pavyzdžiui, pribaigiant pašautą žvėrį ar paukštį, ir tai paprastai būna antraeilis dalykas. Tačiau tai nereiškia, kad paskesni šūviai gana stipriai „išsklinda“. Geras karabinas, kurio vamzdis pagamintas iš aukštos kokybės ginklinio plieno su mažu linijinio plėtimosi koeficientu, visą apkabą gali iššaudyti su tokiu šaudymo glaustumu, kuris 200 metrų bus 5 cm. Jeigu šaudoma su pertraukomis leidžiant vamzdžiui atvėsti, esant tinkamai parinktiems šoviniams glaustumas 200 metrų gali būti 2 cm. Žinoma tada, kai šaudoma iš labai mažo atstumo, paprastai nuo smėlio pripiltų pagalvių, – tai pats geriausias šautuvo prišaudymo būdas. Jeigu šautuvą prišaudote naudodamiesi kieti stovu, tada nuėmę nuo jo savo karabiną įsitikinsite: šaudant iš visai mažo atstumo arba tiesiog medžioklėje jūsų šautuvas nešaudys į tą tašką, į kurį šaudė nuo stovo.
[sociallocker]
Nemažas vaidmuo įkaitimui tenka pneumatinių medžioklinių karabinų atveju, čia labai daug priklauso nuo jų konstrukcijos. Žinoma, jei mėgstate itin taiklų šaudymą, geriausias variantas yra paprastas karabinas su sraigtine spyna, kuris ir mūsų laikais yra tinkamiausias pasirinkimas norint taikliausiai šaudyti. Geriausi šio šautuvo modeliai gaminami Belgijoje, o pavieniai egzemplioriai – visur. Amerikietiški medžiokliniai karabinai yra pigiausi, tačiau jie labiausiai reaguoja į vamzdžio ir paties šautuvo įkaitimą, taip pat į klimato sąlygas, pavyzdžiui, staigų oro temperatūros pasikeitimą, nes jų vamzdžiai gaminami iš nebrangaus 416 plieno, kuriame yra netgi kenksmingų priemaišų – sieros ir fosforo, naudojamų siekiant pagerinti techninį apdirbimą.

Geriausi vamzdžiai gaminami Austrijoje (firma „Böller“), taip pat Anglijoje ir Vokietijoje. Šautuvui įkaitimui nemažas vaidmuo tenka ir vamzdžio sujungimui su šautuvo uoksu. Daugelis firmų čia turi savo paslapčių. Noriu iš karto pasakyti, kad šiais laikais geriausia pirkti šautuvą su nerūdijančiais vamzdžiais. Anksčiau jie turėjo tam tikrų trūkumų, tačiau dabar daugelis firmų gamina labai aukšto lygio nerūdijančius vamzdžius, beje, ir pačius šautuvus, nors tai gerokai sumažina pirkėjo pasirinkimą. Juk šiandien nacionalinius aukštos kokybės šautuvus gamina nedaug firmų, tuo labiau iš nerūdijančio plieno. Daugiausia – Austrijoje ir Skandinavijos šalyse, kuriose nerūdijantis plienas visada buvo vertinamas ir gaminamas seniai, būtent skirtas šautuvų gamybai.

Šiandien medžioklinių šautuvų pasirinkimas kur kas didesnis negu buvo anksčiau, prieš kokius 20-25 metus, ir daugelis medžiotojų dėl suprantamų priežasčių pamėgsta vieno ar kito tipo medžioklinius šautuvus.

Austrijos ginklų firmos šį procesą neseniai įvaldė nepaprastai tobulai, tad šiandien Austrija yra nerūdijančių vamzdžių gamybos lyderė. Tačiau tai daugiausia klasikiniai karabinai ir „kiplaufai“, o dvivamzdžių ir trivamzdžių pasitaiko kur kas rečiau, tai susiję su jų gamybos technologija. Amerikoje šautuvų iš nerūdijančio plieno gaminama labai daug, tačiau, kaip jau minėjau, jų plienas ne pačios aukščiausios kokybės.

Šiame straipsnyje daugiausiai akcentuoju kombinuotus šautuvus, kuriuose terminė stabilizacija turi lemiamą reikšmę. Tai jau minėti dvivamzdžiai, trivamzdžiai ir trumpavamzdžiai, šaudant su jais taiklumas visada būna šiek tiek mažesnis negu su paprastais klasikiniais karabinais, ir tam reikia pasirengti iš karto, jeigu pasirenkate tokį šautuvą ir jis tikrai reikalingas jums medžioklei. Nepaisant jo trūkumų šaudymo tikslumo požiūriu, toks šautuvas visada būna brangus, nes jį gaminant įdedama daug rankų darbo, taikoma daugybė technologijų, nenaudojamų gaminant paprastus klasikinius graižtvinius šautuvus. Reikia iš karto pažymėti, kad šio tipo šautuvų konstrukcija buvo labai daug tobulinama siekiant užtikrinti geriausią terminę stabilizaciją. Jokiu būdu negalima statyti į vieną gretą tokių šautuvų, pagamintų praėjusio amžiaus aštuntame ir devintame dešimtmetyje, su šiuolaikiniais kombinuotais šautuvais ir trumpavamzdžiais, jei nesate kolekcininkas ir jums rūpi tiktai praktiniai medžioklinio šautuvo eksploatavimo aspektai.

Šiuolaikiniai kombinuoti šautuvai, pagaminti žinomų firmų ir vienetinių ginklų meistrų, šaudo kur kas geriau negu senesni ir tuo labiau negu senoviniai šautuvai, kurių vamzdžiai visada būdavo tiesiog kietai sulituojami į vieną bloką. Šiuolaikinių firmų, gaminančių net nelabai brangius šio tipo šautuvus, gaminiai visada pranoks senuosius pavyzdžius. Tad išmintingiausia įsigyti šiuolaikiškus žinomų firmų šautuvus, žinoma, išskyrus pagamintus Rusijoje, nes šiuo atveju neįmanoma nieko numatyti ir toks šautuvas gali turėti iš karto kelis įvairius trūkumus. Tai ir konstrukciniai netobulumai, ir reikiamos kokybės nebuvimas, ir ne visai tinkamų medžiagų naudojimas, ir t. t. Neverta susižavėti, kaip sakoma, patraukliomis kainomis, nes už savo pinigus galite gauti nesusipratimą, ypač jei nesate savamokslis specialistas, kuris daugeliu atvejų tokio pavyzdžio šautuvą gali padaryti tinkamą naudoti medžioklėje.

Šautuvo įkaitimas nuo šūvio – kiekvienam medžiotojui žinomas reiškinys, tačiau šio įkaitimo poveikis skirtingų tipų šautuvams yra nevienodas, nors jis būna visada, ypač tada, kai šautuvo vamzdžiai sujungti į bloką.

Šiandien ginklų firmos taiko įvairiausius metodus siekdamos išvengti šilumos nuvedimo į vamzdžių bloką, dirbdamos iš karto keliomis kryptomis. Tai ir sumažintas gretimo vamzdžio šilumos atidavimas, ir vamzdžių įtaisymas kabinant su judamomis movomis, ir naudojamas specialus vamzdžių plieno su mažu linijinio plėtimosi koeficientu, ir daugelio kitų, nors ir ne tokių reikšmingų, naujovių diegimas šiuolaikiškose konstrukcijose.

Šiuo metu viena iš pagrindinių firmų, gaminančių šio tipo šautuvus masiškai, yra KRIEGHOFF, jos gaminių kainos priimtinos medžiotojams visame pasaulyje, ir, ko gero, šiandien jie populiariausi tarp kombinuotų šautuvų mėgėjų. Žinoma, kainos klausimas yra individualus kiekvienam žmogui, tačiau reikia gerai įsisąmoninti, kad kombinuotų šautuvų už mažą kainą tiesiog nebūna, ir, ko gero, tiktai Suomijos ginklų firma „Takka“ gamina pigiausius šios klasės šautuvus. Tiesa, dar yra čekų „Čezet“ ir kai kurios kitos firmos, tačiau tai visiškai kas kita negu, pavyzdžiui, BLASER ir KRIEGHOFF, nė nekalbant apie daugybę firmų, veikiančių Verlache (Austrija) ir pelniusių ypatingą pripažinimą dėl šios klasės šautuvų. Vis dėlto tokio šautuvo pirkimas – rimtas dalykas, defektų jis gali turėti kur kas daugiau negu įprastas klasikinis šautuvas. Todėl geriausia prieš perkant tokį šautuvą gerai išbandyti, pavyzdžiui, Europos Sąjungos šalyse tai visai nesudėtinga, kiekvienas pirkėjas turi tokią teisę. Taip pat reikia būti pasirengus tam, kad kombinuotas šautuvas bet kuriuo atveju yra skirtas šaudyti ne didesniu kaip 150 m atstumu, o iš klasikinio karabino su sraigtine spyna galima šaudyti ir iš 400 m, beje, netgi taikantis. Tačiau kombinuotą šautuvą mėgsta daug medžiotojų dėl santykiško kompaktiškumo išrinkus ir universalumo renkantis šovinius. Daugelis jo modelių turi netgi įtaisą nuleidimui pagreitinti, dėl to šį šautuvą galima padaryti tikslesnį, tačiau tai būdinga tik labai brangiems modeliams. Labai daug medžiotojų mėgsta naudotis tokiu šautuvu per varomąją medžioklę, ir gana pagrįstai, bet ne mūsų šalyje, o Europoje, nes ten per šaudymo liniją bėga labai daug žvėrių ir jų srautas nemažėja. O pas mus dėl vieno šūvio, pavyzdžiui, į lapę vietoj trokštamo šerno, daugeliu atvejų varymą galima laikyti sužlugdytu. Vis dėlto visais laikais tarp medžiotojų buvo ir bus įvairių tipų ir klasiųmedžioklinių šautuvų mėgėjų, neatsižvelgiančių į kokius nors aiškius vienos ar kitos sistemos trūkumus arba privalumus. Kai kas šiais laikais žavisi net medžiokle su muškietomis, nepaisydamas archainės jų konstrukcijos. Nes medžioklė mūsų laikais – tai daugiau pramoga ir gerai organizuota sistema, skirta išsaugoti ir padauginti laukinės gamtos gyvūnijos pasaulį, o ne praktinės naudos siekimas. Bent jau tokia koncepcija taikoma visose šalyse, turinčiose išplėtotą šiuolaikinę medžioklės sistemą, tačiau medžioklės reikmenų ir ypač šautuvų gamyba – tai, žinoma, jau komercinė medžioklės pusė. Gamintojas pasirengęs kiekvienam medžiotojui pagaminti bet kokį šautuvą, kokio jis geidžia, kad tik atitiktų medžioklinio šautuvo tipą, nes to šiandien reikalauja Europos Sąjungos teisės aktai.

Dabartinės kombinuotų šautuvų sistemos plėtojamos kartu su visomis kitomis rūšimis, tad šiuo metu nėra jokių prielaidų joms pasitraukti į užmarštį. Mėgstančių šias sistemas bus visada, o įsigyjant tokį šautuvą reikia žiūrėti labai įdėmiai, nes jo konstrukcija ir gamyba yra itin sudėtinga. Nereikia vaikytis modelių, kurie kažkada buvo populiarūs. Geriau įsigyti labai šiuolaikišką kombinuotą šautuvą, o antikvariniai modeliai tegu lieka ginklų mėgėjų kolekcijose ir muziejuose. Tuo labiau, kad antras šūvis iš daugelio tokių šautuvų šaunant su antruoju šoviniu gali nukrypti iki 15 cm šimtui metrų dėl to, kad nėra veiksmingos terminės stabilizacijos sistemos. Todėl ant tokio šautuvo nėra prasmės įtaisyti itin tikslių, taigi ir nepaprastai brangių, optinių taikiklių. Su trumpavamzdžiais šautuvais daugelis medžiotojų jų apskritai nenaudoja dėl didelio kalibro, tada šaudymo tikslumo dar sunkiau pasiekti, tuo labiau, kad kiekvienas vamzdis trumpavamzdžio uoksui perduoda savo viena nuo kitos nepriklausomas įražas atatrankos metu, o klasikinio karabino atveju to nebūna; tai dar viena tokio šautuvo problema. Šiaip jis visada buvo laikomas tinkamu šaudyti trumpais atstumais, tačiau patikimu šaunant du kartus paeiliui per labai pavojingas medžiokles.

Šiuo metu Austrijos ginklininkai sukūrė trumpavamzdį šautuvą su klasikinės schemos spynos sistema, skirtumas tik toks, kad perstumiant spyną iš karto užtaisomi abu jo vamzdžiai ir šautuvas yra pasirengęs iššauti paeiliui du šūvius. Taigi šiais laikais atsiranda vis sudėtingesnių šautuvų sistemų, ir net naujos klasės, įskaitant „bullpap“ sistemos trumpavamzdžius, kurie labai neilgi, todėl kompaktiški, nors kol kas dar nėra plačiai paplitę.

Kad ir kokia šautuvo sistema būtų sukurta, kol jame naudojamas parakas ar dar kokia degioji medžiaga, šūvio metu šautuvas vis tiek daugiau ar mažiau įkais. Reikia atsiminti, kad šautuvo įkaitimo įtaka šaudymo tikslumui labai priklauso nuo konstrukcinio sprendimo, taikyto kuriant vieną ar kitą šautuvą, ypač graižtvinį medžioklinį. Ši problema kartais atsiranda ir šaudant iš lygiavamzdžių, turinčių du vamzdžius. Pavyzdžiui, intensyviai šaudant per karščius ančių medžioklėje. Tais laikais, kai ančių buvo nesuskaitoma daugybė, kartais medžiotojų šautuvų vamzdžiai išsilydydavo. Siekiant sumažinti dvivamzdžių šautuvų vamzdžių įkaitimą dabar daugelis brangių šautuvų lituojami naudojant sidabrinį arba varinį lydalą, o kartais suvirinami argonu. Yra net pavienių šautuvų pavyzdžių, kurių vamzdžiai pagaminti iš vientiso metalo gabalo, tačiau tai itin reti modeliai, nors šaudant su vis tiek jokiu būdu neišvengiama šilumos nuvedimo.[/sociallocker]

Tekstas: Leonid Novikov
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!