Mažųjų elninių medžioklė Anglijoje

Jau kelis metus planavau papildyti savo medžioklės namelio kolekciją vandeninės stirnos ir muntžako trofėjais. Šiuo metu Anglija – vienintelis kraštas, kur juos galima legaliai sumedžioti ir išsivežti trofėjų į savo šalį, tad ilgai laukiau tinkamos progos išvykai į Didžiąją Britaniją.

Pagaliau sutapo laisvas laikas, medžioklės sezonas, priimančiųjų ir norinčiųjų medžioti darbotvarkės bei galimybės. Išvyką organizavo žinomo trofėjininko Antano Truskausko įmonė „Felis“. Drauge su Antanu į Angliją medžioti ir išvykome.

Elnias be ragų, tačiau su iltimis
Vandeninė stirna(angl. Chinesewaterdeer, lot.Hydropotesinermisinermis) – nedidelis elninis žvėrelis, kilęs iš Kinijos. Ragų neturi, patinai ir patelės turi iltis. Vidutinis žvėries kūno svoris – apie 15 kg. Į Angliją buvo atvežtas 1870 m., o apie 1930 m. paplito į šiaurę nuo Londono, po to populiacija ir gyvenamasis arealas plėtėsi nedaug, tačiau pakankamai, kad būtų leista juos medžioti. Rujoja lapkričio–gruodžio mėn., iki balandžio laikosi poromis ar mažomis grupėmis. Atsiveda 1–7 jauniklius, kurių didesnė dalis greitai pakliūna lapėms ir plėšriesiems paukščiams. Dėl menkos reprodukcijos šalyje plinta labai lėtai. Suaugę žvėreliai labai jautrūs ir atsargūs. Gyvena laukuose, paupiuose ir pamiškėse. Prastai mato, gerai užuodžia, todėl visada guli nugara į vėją ir stebi pavėjinę pusę. Pajutę pavojų iškart lekia šuoliais be jokių stabtelėjimų. Medžioklės sezonas prasideda lapkritį ir baigiasi kovo pabaigoje.

Kelionės patogumai
Oro uoste mus pasitiko pagyvenusių medžiotojų pora Siuzan ir Aleksas. Jie abu turi didžiulę medžioklės patirtį. Aleksas 34 m. dirbo profesionaliu medžiotoju Zambijoje, Sju – daug metų buvo jo agentė Anglijoje. Abu medžioja nuo jaunystės. Sėdom į jų specialiai medžioklei įrengtą „Defenderį“: ant stogo sukonstruota bagažinė, kur sudėti karutis bei didžiulė gelda sumedžiotam elniui parsivežti ar parsitempti, atlenkiama konstrukcija elniui pakabinti, kad būtų patogiau nulupti odą, elektrinė gervė žvėriui pakelti, reguliuojamos krypties prožektorius; viduje – bagažinės skyriai šunims (nuolat vežiojosi šiurkščiaplaukį taksą ir labradorą ), sumedžiotiems žvėrims pakrauti, seifas šautuvams, vieta savo ir klientų bagažui. Visiškai pakrovus visureigį juo gali važiuoti abu šeimininkai ir du medžiotojai.
Vykstame į šiaurės vakarus nuo Londono, netoli Kembridžo. Ūkininko žemėje Sju ir Aleksas turi įsirengę stovyklą – turistinį vagonėlį. Jį čia atsiveža lapkričio pradžioje ir išsiveža pasibaigus sezonui – kovo paskutinėmis dienomis. Kol medžioja patys ar jų klientai, pora šame vagonėlyje ir gyvena. Mus apgyvendina artimiausio miestelio viešbutyje.

Anglijos klimatas nesužavėjo
Keliamės 5 val. ryto – laukuose reikia būti švintant. Dirvožemis molingas, greit prie batų priauga „šlepetės“, lyja, vėjas plėšia kepurę nuo galvos. Norėdami, kad būtų šilčiau, vykome medžioti jau sezonui baigiantis (kovo 3 d.), bet visiškai nepataikėme – apie 8°C šilumos su lietumi ir vėju – menkas malonumas. Medžiojama vaikštant palaukėmis. Šauti reikia nuo trikojo, atstumas iki žvėries turi būti apie 150–200 m. Nėra ši medžioklė tokia lengva. Tikėjomės su vandenine stirna susidoroti per pusdienį, bet prireikė 2 dienų. Dar 2 dienos liko muntžakui.

Muntžakas – Anglijoje invazinė rūšis
Muntžakas (angl. Reevesmuntjac, lot. Muntiacusreevesi) – mažas elniukas, sveriantis apie 12 kg. Patelės ragų neturi, patinai turi apie 10 cm ragelius, abu turi iltis, gyvūnai yra mažesni už vandenines stirnas. Atvežti į Angliją apie 1890 m., XX a. pradžioje pradėjo plisti pietų Anglijoje. Veda po vieną didelį jauniklį kas 7 mėn. Gyvena miškuose ir pamiškėse. Išplito pusėje Anglijos. Gyvūnas pripažintas invazine rūšimi, todėl medžiojamas visus metus.

Medžioklės plotai
Medžioti muntžako teko vykti į šiaurės rytus nuo Londono. Per porą valandų atvykom į vietą. Apsistojome labai senos statybos ir planavimo kaimo viešbutyje. Vos spėję įsikurti iškart išvykome pasižvalgyti po medžioklės plotus. Medžioti buvo galima apie 3000 ha teritorijoje. Visą medžioklės veiklą šioje teritorijoje valdo keli susikooperavę ūkininkai – patys pamišę medžiotojai. Plotuose turi apie 50 ha tvenkinį ir 150 ha miškelių. Jokių dirvonų – įdirbtas kiekvienas kvadratinis colis. Iki atvykstant į šį kraštą medžioti maniau – intensyvaus ūkininkavimo ir išvystytos pramonės šalis, koks laukinis gyvis gali ant šio asfalto gyventi? Labai klydau.

Apstu gyvūnijos
Gyvasties gausa šokiravo. Visur apstu fazanų – jų apylinkėje yra apie 80 000! Apie 20 000–30 000 fazanų sumedžiojama per medžioklės sezoną lapkritį–sausį. Tvenkinyje – apie 15 000 medžiojamųjų vandens paukščių: ančių, laukių, nendrinių vištelių. Laukuose gausu zuikių ir triušių (jie dvigubai mažesni už zuikius, tačiau jų labai daug!), stirnų, kurapkų, 3 rūšių žąsų (Egipto, Kanados ir želmeninių), šimtai karvelių. Miškeliuose – 26 medžioklės bokšteliai. Prie kiekvieno jų po 2 šėryklėles. Ten, be jau paminėtos gausybės faunos, lankosi muntžakai ir voverės. O jei ateis danielius ar dėmėtasis elnias – juos taip pat galima medžioti.

Tiesa, šeimininkai žvėrių gausa rūpinasi. Kasdien į plotus išveža toną pašarų. Dalis fazanų patelių kovą sugaudomos, o padėjusios kiaušinius išleidžiamos atgal į gamtą. Išperinama apie 15 000 fazaniukų, kurių 5 000 paauginus išleidžiami į laukus, o 10 000 parduodami gyvi kitiems ūkiams ar medžiotojams.

Mes „savo“ muntžakus susimedžiojome tik patį paskutinį vakarą, prieš išvykstant. Gyvūnų gausa – savo ruožtu, o medžioklė yra medžioklė: ne „supermarketas“, kur gali paprašyti – suvyniokite man štai šį trofėjų.

“Miske.lt”
Gediminas Vaitiekūnas