Dratharas (vokiečių šiurkščiaplaukis paukštšunis) ir medžioklė su juo

Su vokiečių šiurkščiaplaukiais paukštšuniais medžiojami šilų, laukų, pelkių, stepių vandeniniai paukščiai, taip pat kanopiniai, smulkūs ir vidutiniai žvėrys. Šios veislės šunims būdinga stiprus medžioklės instinktas, įgimta tilktis (paukštinio šuns poza pamačius ar užuodus paukštį), gebėjimai sekti pėdsakais, atnešti sumedžiotą grobį; jie turi ir didelių gabumų dresavimui. Pašautus paukščius ir smulkius žvėrelius dratharai sugeba suieškoti, atnešti ir paduoti medžiotojui tiesiai į rankas. Sužeistus kanopinius žvėris jie turi sustabdyti ir lodami išlaikyti vietoje, kol prieis medžiotojas. Suradęs nušautą kanopinį šuo be perstojo loja arba praneša apie jį grįždamas pas medžiotoją ir paskui vesdamas jį prie sumedžioto grobio.

Dratharas-1

Su vokiečių šiurkščiaplaukiais paukštšuniais medžiojami šilų, laukų, pelkių, stepių vandeniniai paukščiai, taip pat kanopiniai, smulkūs ir vidutiniai žvėrys.

Daugelis medžiotojų šių tilktį turinčių šunų darbą laiko viena iš gražiausių medžioklės rūšių, pamiršdami, kad dratharų veislė yra įvairiapusė, išvesta kaip universali veislė jėgerių poreikiams. Be abejo, jei yra laikų, nelabai norima medžioti šernų su dratharais. Daugelis medžiotojų gaili šunų, tad šernus tradiciškai medžioja su laikomis. Dėl to medžioklinės dratharų veislės savybės lieka neišnaudotos. Be abejo, toks požiūris turi įtakos selekcijai ir neišvengiamai pirmenybė teikiama šunims, gerai „dirbantiems“ su paukščiais. Nors dratharai, pavyzdžiui, puikiai seka kraujo pėdsakais, čia dirbti su jais būna patogiau ir efektyviau negu su laikomis, nes ieškant pašauto žvėries šunį galima vestis už pavadžio. Be to, daugelio pašautų ir paskui nugaišusių žvėrių su laikomis nepavyksta aptikti, ir ne todėl, kad laikos jų neieško, o todėl, kad jos visiškai nesidomi negyvu žvėrimi ir neloja jį radusios. Vokiečių šiurkščiaplaukiams paukštšuniams būdinga plati, energinga paieška bėgant vidutiniu greičiu, šuoliais, kartais pereinančiais į greitą risčią – priklausomai nuo medžioklės plotų ypatybių. Ieškodamas šuo galvą laiko nugaros lygyje, kartais nuleidžia, norėdamas patikrinti pėdsakus ar susigaudyti juose. Tai šuo, atitinkantis visus medžiotojo poreikius ir reikalavimus.

STANDARTAS. VEISLĖS CHARAKTERISTIKA

Atkaklus, drąsus, energingas, guvus šuo, kuriam būdinga greita paieška ir didžiulė ištvermė; skirtas pačių įvairiausių žvėrių ir paukščių medžioklei bet kokioje vietovėje ir bet kokiu oru. Puikus pagalbininkas medžiojant kiškius, lapes ir šernus, labai gerai seka kraujo pėdsakais. Atsidavęs šeimininkui, santūrus, geraširdis, gali būti tikrai geras draugas. Dresuoti reikia atkakliai, bet lanksčiai, nes šuo turi stiprų, o kartais – ir užsispyrusį charakterį. Norint imti į medžioklę iš pradžių reikia dresuoti panašiomis sąlygomis.

Naudojimas. Medžioklinis šuo, šuo – draugas.

Dratharas-2

Galva. Sausa, proporcinga korpusui. Viršugalvis neplatus, šiek tiek išgaubtas. Perėjimas iš kaktos į snukį tolygus, nenusklembtas. Snukis kiek trumpesnis už viršutinę kaukolės dalį. Lūpos nenukarusios. Dantys tvirti, sukandimas – žirklinis. Nosies galas – tamsiai rudos spalvos.

Akys. Ovalios, šiek tiek įkypos. Tamsios; kuo tamsesnės, tuo geriau.

Ausys. Vidutinio ilgio ir pločio, išaugusios aukštai, nukarusios.

Dratharas-3Kūno sandara. Korpusas beveik kvadratinis. Kaklas vidutinio ilgio, neišlenktas. Ketera aukšta, gerai išreikšta, su išsivysčiusiais raumenimis. Krūtinė plati, gili, siekianti alkūnes. Šonkauliai gana iškilūs. Nugara trumpa, tiesi. Liemuo ir kryžius žiūrint iš viršaus atrodo platūs. Dubuo platus. Gogas aukštas, gerai išvystyti raumenys. Pilvas vidutiniškai įtrauktas.

Galūnės. Tvirtos, raumeningos. Letenos apskritos, su stipriai suspaustais pirštais ir storomis kietomis pagalvėlėmis.

Uodega. Nestora. Medžiokliniams šunims nukerpama. Ramybės būsenoje būna nuleista.

Kailis. Šiurkštus, standus, stipriai prigludęs prie kūno, gerai apsaugantis nuo blogo oro ir traumų, 2–4 cm ilgio. Ant krūtinės, pilvo, galvos ir ausų kailis trumpesnis. Pavilnė tanki; ant galvos – barzda, antakiai ir ūsai.

Kailio spalvos. Rudas – kavos spalvos su įvairiais atspalviais (tamsiai rudi plaukai pramaišiui su šviesesniais ar baltais); rudai margas su žilais plaukais, rudai pilkas. Gali būti netaisyklingos formos ir su įvairių atspalvių dėmėmis sidabriškai pilkame fone.

Ūgis ties ketera: patinai – 60–67 cm, kalės – 56–62 cm. Svoris: 27–32 kg.

DRATHARAS IR MEDŽIOKLĖ SU JUO

Šiuo metu šunų augintojai nesiginčytų, kad vokiečių šiurkščiaplaukiai paukštšuniai turi gerų medžioklei reikalingų savybių. Per paukštšunių veislių bandymus medžiojant stulgius, perkūno oželius ir putpeles dratharai įvairių laipsnių diplomų gavo daugiau negu kitų veislių paukštšuniai. Šuo, lekiantis lengvais, greitais ir lygiais šuoliais, pakėlęs galvą virš nugaros lygio – nepaprastai gražus vaizdas. Tačiau tam reikia lygaus lauko su pakankamai tvirtu gruntu, nelabai aukšta ir tankia žole. Tokių vietų kasmet lieka vis mažiau. Paukščiai pasitraukia į sunkiai pasiekiamas vietas, kuriose daug kerplėšų ir auga vešli žolė. Tokiomis sąlygomis ir tenka medžioti. Čia Britų salų paukštšuniai negali nei greitai lėkti, nei parodyti tipiško savo darbo stiliaus, tad geriau tinka kontinentiniai paukštšuniai, kurių paieška negreita, jie gali ir uostinėti aukščiau (turi viršutinę uoslę), ir sekti pėdsakais. Daugumos dratharų uoslė nėra tolima. Vidutinis įvertinimas šioje skiltyje yra 6,33 balo iš 10, tai rodo, kad jie užuodžia putpelę nuo 4 iki 8 m atstumu, o suopį ar perkūno oželį – nuo 6 iki 12 m. Toks atstumas leidžia šuniui neišbaidyti pasislėpusio paukščio, o medžiotojui – pasiruošti šūviui.

Dratharas-4Vidutinis balas, apibūdinantis dratharų uoslės tikrumą, yra 7 iš 10. Tai reiškia, kad dratharas kartais pasiveja pasprukusį paukštį ir priverčia jį pakilti. Žinoma, būna ir tuščių tilkčių, paprastai taip nutinka labai jauniems šunims, sustojantiems kaskart užuodus jaudinantį kvapą, arba dratharams su tolima uosle, kurie šiuo požiūriu gali varžytis su kitų veislių paukštšuniais.

Greitis (6,66 balo iš 10) ir paieškos stilius (6,5 balo iš 10) visiškai atitinka greitį ir stilių, būdingą medžiokliniam šuniui, bėgančiam šuoliais vidutiniu greičiu, kartais pereinančiais į greitą risčią, esant taisyklingai paieškai, bet vis grįžtančiam į jau apieškotas vietas ir pribėgančiam prie vedlio.

Dėl nelabai tolimos dratharų uoslės ir savotiškos uodimo manieros jiems nebūdinga ilga velkė iki pasislėpusio paukščio (3,5 balo iš 5). Kartais jie apskritai to nedaro, o užuodę paukščio kvapą staiga apsisuka ir sustoja įsitempę. Kadangi dratharų uoslė gera, jų tilktis būna užtikrinta (4,08 balo iš 5), patys nepradės judėti į priekį, jeigu paukštis nebėga. Tiktai kartais stipriau negu įprastai sužadinti šunys priartėjus vedliui paeina į priekį.

Per tilktį šuo daugiau dėmesio turi skirti arti esančiam paukščiui, todėl reikalingi kartotiniai įsakymai (7,16 balo iš 10 – vedimas). Ėjimo stiliaus tipiškumas (4,08 balo iš 5) ir tilkties tipiškumas (4,1 balo iš 5), čia komentarai nereikalingi, tuo labiau, kad visi šie požymiai stabiliai perduodami palikuonims.

Tačiau dratharai, kitaip negu Britų salų paukštšuniai, negali pasiekti aukštų rodiklių dėl velkės ir vedimo tipiškumo, nes gana dažnai tai daro nuleidę galvą (3,8 balo iš 5).

Dratharas-5Kaip ir visų veislinių paukštšunių, dratharų kūno laikysena visiškai priklauso nuo šeimininko arba dresuotojo (6,5 balo iš 10). Deja, daugelis mano, kad paveldimų savybių nereikia tobulinti, tačiau taip nėra. Dirbti su dratharais įdomu ir paprasta. Dėl pusiausvyros, paslankios nervinės veiklos tipo ir didelių gebėjimų dratharus lengva dresuoti ir per trumpą laiką galima išmokyti noriai ir greitai įvykdyti visas šeimininko komandas, duodamas judesiu, švilpimu ar balsu. Tai patvirtina įvertinimas už paklusnumą – 7,25 balo iš 10.

Dratharų bendras vidutinis trečio laipsnio diplomų balas yra 70,4; šis balas balas, padidinus uodimo atstumą ir tinkamai vertinant uodimo manierą, kai kiti balai yra vidutiniai, suteikia galimybę siekti antro laipsnio diplomo. Taigi medžioklės požiūriu visi dratharai turi galimybę patekti į elitą. Tačiau kyla klausimas: ar reikia didinti uodimo atstumą ir ką tai lems? Galima tvirtai pasakyti, kad dratharų atveju tai sukels nervinės veiklos tipo pokyčius, šuo taps jaudresnis, pakis ir jo konstitucijos tipas. Pavyzdys gali būti Maskvos kurtsharai. Dėl pastangų išvystyti tolimąją uoslę ir greitą paiešką padidėjo šių šunų jaudrumas, konstitucija tapo „sausesnė“. O žemyniniams paukštšuniams kaip tik būdinga tvirta ir „sausa“ konstitucija, pusiausvyra ir paslankus nervinės veiklos tipas.

VANDENINIŲ PAUKŠČIŲ MEDŽIOKLĖ

Ančių medžioklę pagal klimato sąlygas galima skirstyti į du laikotarpius: pavasario ir rudens bei vasaros–rudens. Pavasario ir rudens laikotarpiu oro ir vandens temperatūra būna maždaug vienoda, o ant žemės dar gali būti sniego. Prieš vedantis į medžioklę tokiu metu dratharą reikia gerai pašerti, skirtingai negu vasaros–rudens laikotarpiu. Medžioklės metu šuo turi būti sausoje vietoje. Nušautos ir pašautos antys, nepriklausomai nuo sužeidimo laipsnio, turi likti vandenyje. Siųsti šunį į šaltą vandenį surinkti visus nušautus ir pašautus paukščius reikia tiktai pasibaigus medžioklei. Vakare nerasti pašauti paukščiai paliekami iki ryto.

Antis surinkusio šuns negalima imti už pavadžio – jam reikia duoti laisvę, kad galėtų sušilti ir nepersišaldytų. Grįžus į bazę arba namo šunį reikia sausai nušluostyti ir palikti šiltame kambaryje, kol visiškai išdžius. Negalima vestis šuns į pavasario ar rudens medžioklę, kai ant vandens prie kranto dar yra apsitraukę ledo. Atvirame vandenyje ledo storis mažėja palaipsniui, tad šuniui bus sunku užsiropšti ant ledo.

Dratharui kur kas saugesnė yra ančių medžioklė vasarą ir rudenį. Šie šunys labai stiprūs ir ištvermingi, gali įveikti beveik visas vandens apsemtas vietas ir išgriebti antis iš smarkiai apžėlusių vandens telkinių. Atnešti sumedžiotą antį reikia mokyti iš anksto, dar gerokai prieš medžioklę, nes čia dratharų elgesys gali skirtis: vieni bodisi, kiti nemėgsta, bet paklūsta šeimininkui, o tretiems tai tikras malonumas. Reikia atsiminti, kad paskata dirbti, o ypač vandenyje, šuniui yra jo paties medžioklės instinktas.

Einant į medžioklę su jaunu šunimi reikia pasiimti ne tik šovinių, bet ir akmenėlių. Artėjant prie žolėmis apaugusio vandens telkinio reikia pasistengti pabaidyti antį perekšlę, kad pakiltų, o paskui medžioti jos jauniklius. Jie paprastai toli nenuskrenda, tiesiog perskrenda iš vienos vandens telkinio vietos į kitą. Nušovus antį reikia pasiųsti šunį jos ieškoti. Štai čia gali praversti akmenėliai. Jie po vieną mėtomi į tą vietą, kur nukrito antis. Bet geriausia, jeigu šuo dar prieš medžioklę buvo išmokytas elgtis vandenyje pagal šeimininko judesius, švilpimą ir balsą, tada paieška ilgai netruks.

Medžiojant vandeninius paukščius (vasarą ir rudenį) nereikia pratinti šuns gultis išgirdus šūvį kaip per medžioklę tykant arba sėlinant. Šuo turi būti išmokytas taip, kad išgirdęs šūvio garsą stebėtų krintantį paukštį, tada bus lengviau jo ieškoti. Šūvio garsas įjaudrina šunį, tada jam beveik nereikalinga komanda „Aport!“. Jis pats pasiruošęs pulti paskui krintantį paukštį. Jokiu būdu negalima varu varyti šuns į vandenį, nes šitaip šunį galima visam gyvenimui atgrasyti nuo tokios medžioklės.

Dratharas-6

Viena iš sudėtingiausių užduočių šuniui per ančių medžioklę – atnešti pašautą antį. Net patys uoliausi ir ištvermingiausi šunys, visiškai laisvai besijaučiantys vandenyje ir sugebantys nerti paskui antį, per ketvirtį valandos netenka visų jėgų bandydami sugauti lengvai sužeistą paukštį. Panėrusi kelis kartus antis be pėdsakų pradingsta nendryne ir tik po kurio laiko išlipa kur nors į krantą. Reikia atsiminti, kad bet kurios per 15 minučių nerastos anties geriau eiti ieškoti po 2–3 valandų arba kitą rytą. Sužeista antis visada išlipa į krantą ir palieka pėdsaką.

DRATHARAI MEDŽIOKLĖJE SU VAROVAIS

Šiuo atveju šuo patenka į visiškai kitokias sąlygas, negu jam teko būti iki šiol. Viskas nauja: ir varovų garsai, ir kiti šunys. Einant į medžioklės vietą, sustojus ir stojant prie numerių linijoje dratharas turi būti laikomas už pavadžio. Atsistojus prie numerio šunį reikia paguldyti iš dešinės arba priekyje savęs, už dviejų-trijų žingsnių. Pasirodžius žvėriui medžiotojas turi likti ramus ir santūrus, kitaip šuo ims nerimauti, o tai gali sugadinti medžioklę. Net jei pabėgo jūsų sunkiai sužeistas žvėris, dratharas turi likti vietoje iki varymo pabaigos. Ir tiktai jam pasibaigus, kai leidžia medžioklės vadovas, šunį galima paleisti sekti kraujo pėdsakais. Jei šuo bus paleistas sekti sužeistą žvėrį anksčiau, dar nesibaigus persekiojimui, gali būti nepageidaujamų pasekmių, šuo netgi gali netyčia žūti. Jeigu šovė ne šuns šeimininkas, reikia gerai išklausinėti šovusįjį ir tik įsitikinus, kad žvėris sužeistas, galima paleisti dratharą sekti jo pėdsakais.

Medžiojant aptvarais dratharo imti neverta, nes pamatęs ir nusivijęs žvėrį jis gali sutrukdyti šauliams linijoje. Reikia atsiminti, kad paukštšuniai, taigi ir dratharai, į medžioklę su varovais turi būti imami kaip į antrąjį lauką. Dirbti dratharai pradeda anksti, juos itin lengva dresuoti, tai lengvai pavyks ir jaunam, dar nepatyrusiam ar pradedančiam medžiotojui, jei imsis rimtai ir atkakliai.

Dirbti dratharai pradeda anksti, juos itin lengva dresuoti, tai lengvai pavyks ir jaunam, dar nepatyrusiam ar pradedančiam medžiotojui, jei imsis rimtai ir atkakliai.

Tekstas: Alesios Babičenko
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

ĮVERTINKITE ŠĮ STRAIPSNĮ

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Turinys:
Susijusios žymos
Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *