Praleisti ir pereiti į turinį Skip to sidebar Skip to footer

Stirninų medžioklės sezono pradžia

Kai atšyla ir aplink ausis įkyriai ima zvimbti uodai – tai ženklas,, kad atėjo stirninų medžioklės sezonas, kuris Lietuvoje prasideda nuo gegužės 15 d. Jeigu kam kyla klausimas, ar ne per anksti gegužės mėnesį medžioti stirninus – juk pavasaris toks vėlyvas. Atsakau – tikrai ne. Gyvūnai į orų pokyčius taip greit nesureaguoja kaip, pavyzdžiui, augalai. Stirninai jau seniai nusivalę ragus ir kailį baigia pasikeisti į ryškiai ugninį su nežymiu veidrodėliu pasturgalyje. Gal koks vienas kitas jaunuolis arba paliegėlis dar nešiojasi pantus. Tačiau pagal atrankinės medžioklės nuostatus jie dar turi teisę nešioti pantus iki birželio 10 d.

Išsiaiškinti, ar žvėris yra atrankinis, – nelengva
Prasidėjus medžioklės sezonui, norisi sau ir kitiems, gal mažiau patyrusiems medžiotojams priminti stirninų medžioklės principus. Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius teisės aktus elninių žvėrių patinus privalome medžioti pagal atrankinės medžioklės nuostatus. Tai reiškia, kad turime vykdyti atranką, kurios tikslas yra iš populiacijos pašalinti silpnus, ligotus ir nusenusius individus, kad jie nebepaliktų savo palikuonių. Taip stengiamasi pagerinti mūsų šalyje gyvenančių elninių žvėrių populiacijų būklę. Kokius realius rezultatus teikia ši atranka, sunku pasakyti. Yra įvairių nuomonių. Tačiau įstatymo privalome laikytis ir medžioti pagal tokius principus, kurie teisės aktuose surašyti juodu ant balto.

Kaip nustatyti, ar žvėris yra atrankinis – medžiotinas ar perspektyvus? Tai yra nelengvas uždavinys, ypač nedidelę patirtį turintiems medžiotojams, bet nebūtinai jauniems. Kai kurie medžiotojai įvertinti tauriųjų elnių atrankinės grupės vos pažiūrėję į žvėrį taip ir neišmoksta visą gyvenimą, nes jų medžioklės plotuose šios rūšies žvėrys tiesiog negyvena. Taip gali atsitikti ir su briedžiais, kurių taip pat ne visur Lietuvoje gausu. Tačiau stirninai yra dažni medžioklės laimikiai, nes jų gausu visur – įvairių tipų miškuose, pelkėse, krūmynuose ir net žemės ūkio laukuose.

Atrankiniais stirninais laikomi tokie žvėrys, kurių ragai (pagrindinis sveikatos būklės indikatorius) jų amžiaus klasėje yra menkesni už vidutinius rodiklius. Taip pat atrankiniais laikomi ir brandūs žvėrys, nešiojantys penktus ar vėlesnius ragus. Sumedžiotų žvėrių amžiaus nustatymo būdų daug. Norint kuo tiksliau nustatyti žvėries amžių, reikia žiūrėti ir į žandikaulio nudilimą, ir į pleištinio („kylinio“) kaulo siūlių sukaulėjimą, ir į kelmelių formą.

Esant reikalui labai tiksliai išsiaiškinti stirnino amžių, laboratorijoje galima netgi atlikti dantų pjūvius, kuriuose matomos metinės rievės. Nustatyti sumedžioto žvėries atrankinę grupę, žinant jo amžių, yra visai paprasta. Tam parengtos ir jau labai seniai naudojamos lentelės. Nors kartais pasitaiko ir visiškai netipinių atvejų, juk gamtoje žvėrys mūsų sudarytų taisyklių nesilaiko.

Gamtoje daugiausia informacijos suteikia žvėries kūno forma, laikysena, elgesys
Sunkumų medžiotojui iškyla tuomet, kai žvėries amžių, kartu ir atrankinę grupę reikia išsiaiškinti prieš sumedžiojant žvėrį, gamtoje, kai tolimu atstumu apžiūrėti žvėrį, besiganantį žolėse, reikia su žiūronais arba optiniu taikikliu. Nei dantų nudilimas, nei kaukolės pleištinio kaulo siūlės tuo metu tikrai nematyti. Tai išties nelengva užduotis ir pasitaiko atvejų, kai medžiotojai suklysta.

Apžiūrint gyvą žvėrį, daugiausia informacijos suteikia kūno forma, laikysena, gyvūno elgesys. Jaunas žvėris yra ne toks atsargus, ne toks baikštus. Lengvabūdiškai laksto, šokinėja galvą iškėlęs į viršų. Jo kaklas ilgas ir plonas. Ragai dažniausiai dar smulkūs, kelmeliai susiglaudę, rožės aukštos.

Viduramžiai stirninai jau kiek atsargesni. Jų kūno masė didelė, stuburo linija lygi, kaklas kiek storesnis, galvą toks žvėris laiko jau kiek nuleidęs žemyn. Ragai šešiašakiai (perspektyvių žvėrių), kelmeliai lygiagretūs, rožės aukštos ir plačios.

Brandaus žvėries kūno ir ragų masė pasiekia savo piką. Žvėris galvą laiko dar labiau panarinęs, kaklas storas. Stuburo linija pradeda linkti, dėl to šiek tiek išryškėja gogas ir dubens kaulai. Ragų kelmeliai išsiskėtę į šonus, rožės žemos, bet plačios. Nusenusius žvėris lengviau atskirti. Jie vaikšto aiškiai panarinę galvą žemyn, tačiau viską mato ir yra atsargūs. Kaklas storas, dėl to atrodo trumpesnis. Stuburo linija labai įlinkusi, pilvas nukaręs. Aiškiai iššokęs gogas ir dubens kaulai. Ragai degradavę, ragų masė apačioje, kelmeliai išvirtę į šalis, o rožės plačios, tačiau žemos, atrodo, lyg nubėgęs vaškas. Didelį žvėries amžių išduoda ir pražilęs stirnino snukis. Nors aiškių pražilimo ribų pagal amžių tikrai nėra, tačiau balti snukio akuotplaukiai rodo, kad žvėris yra brandus.

Nesi įsitikinęs – nešauk
Šiuos principus žino kiekvienas medžiotojas, turintis selekcininko kvalifikaciją. Bet prireikia nemažai patirties ir netgi kantrybės norint nepadaryti klaidos. Kad ir kiek patirties turėtum, ne visada lengva nuspręsti – paspausti gauduką ar ne. Kai kurie žvėrys atrodo lyg iš vadovėlio, aiškiai matomi visi amžiaus ir atrankos požymiai. Tačiau dažnai pasitaiko pastebėti tokių žvėrelių, į kuriuos reikia visą vakarą žiūrėti, ir galiausiai jie lieka ganytis pievoje. Nes Medžioklės taisyklėse sakoma: jei nesi įsitikinęs – nešauk. Stirninų medžioklės sezono pradžioje medžiotojo etika liepia pirmiausia medžioti atrankinius žvėris. Jaunus, bet silpnus, prastai išsivysčiusiais ragais. Ir tik pasibaigus stirnų rujai, kuri vyksta liepos mėnesį, o kartais užsitęsia iki rugpjūčio pradžios, galima medžioti brandžius žvėris, kurie taip pat yra medžiotini pagal savo amžių, tačiau stiprūs, gražiais ragais. Galiausiai, pasibaigus rujai, ir medžioklės sezono pabaigoje tokie žvėrys lengviau pasirodo jo tykojančiam medžiotojui. Prieš rują ir rujos metu brandūs, bet dar stiprūs žvėrys su medalio vertais ragais užsiima saugią, pašarų išteklių gausią teritoriją ir niekur iš jos nepasitraukia, kol nesibaigia ruja. Tokio patino teritorijoje gyvena bent 2–3 patelės. Taigi, atranką reikia atlikti iki rujos, o stirnino, kuris nešioja medalio vertus ragus, reikia ieškoti po rujos, medžioklės sezono pabaigoje.

Tekstas: Gintarė Sabalinkienė
Nuotraukos: Manto Sabalinkos ir Romualdo Barausko
Šaltinis: Žurnalas “Medžiotojas ir medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Palikti komentarą

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą