Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Spanielis – reiškia „ispaniškas“

Turinys:

Spanieliai, ko gero, yra vienintelė šunų veislių grupė, kurią dauguma medžiotojų laiko „nerimta“. Taip yra dėl kelių priežasčių. Pirma, gerai žinomi „kokeriai“ (ir anglų, ir amerikiečių) šiuo metu dėl kelių priežasčių laikomi veikiau ne medžiokliniais, o dekoratyviniais šunimis. Antra, didžioji medžiotojų dalis į spanielius žiūri ne kaip į puikius medžioklinius šunis, o kaip į „nepavykusius“ paukštšunius arba, švelniau tariant, „beveik“ paukštšunius. Taip yra dėl to, kad su spanieliais medžiojami tie patys gyvūnai kaip ir su paukštšuniais, tačiau pabaidydami paukščius spanieliai nedaro tilkties iš karto po velkės, šuoliu. Dėl pirmos priežasties reikia pasakyti, kad visuotinę, visame pasaulyje išplitusią kokerspanielių madą paskatino buvęs Amerikos prezidentas George‘as Bushas vyresnysis. Daugelis turbūt pamena kino kronikos kadrus – Amerikos prezidentui atvykus oficialaus vizito, lėktuvo trapu pirmiausiai nusirito (pažeisdamas visus oficialaus protokolo reikalavimus) ištrūkęs žavingas smėlio spalvos kailio kamuolys – amerikiečių kokerspanielis. Su juo prezidentas apėjo garbės sargybą, su juo sėdo į ištaigingą limuziną. Tereikėjo šiuos kadrus keletą kartų parodyti televizijos naujienų laidose ir pasaulyje kilo visuotinis, netgi nesveikas, susižavėjimas amerikiečių kokerspanieliais (ir anglų „kokeriais“). Dėl to puikios medžioklinių spanielių linijos buvo sudarkytos veisiant šiuos šunis tiesiog pramogai, t. y. neatsižvelgiant į reproduktorių elgesio, medžioklines ir psichologines savybes, o paisant tiktai eksterjero rodiklių.

Kitas visame pasaulyje išplitusio mėgdžiojimo pavyzdys buvo istorija, susijusi su kitu Amerikos prezidentu, Billu Clintonu, pradėjusiu labradorų– retriverių veislės madą; beje, dauguma šios veislės šunų savininkų net nenutuokia, kad jų šuo yra medžioklinis; tačiau tai jau kita istorija.

Spanielis-2Spanielių istoriją, kaip, ko gero, ir kitų medžioklinių šunų veislių kilmės istoriją, gaubia laiko uždanga. Tačiau pats pavadinimas Spaniel anglų kalba reiškia „ispaniškas“, tad logiška manyti, kad šių šunų protėviai buvo nedideli berberų šuneliai, kurie Ispanijoje atsirado užplūdus maurams, o paskui išplito visoje Europoje. Spanielių veislių įvairovę lėmė tai, kad skirtingose Europos vietovėse jie buvo maišomi su vietinėmis veislėmis – pudeliais, brakais (skalikais), paukštšuniais (seteriais), taip pat vietinėmis pėdsekių veislėmis.

Spanieliai sistemiškai priskiriami medžiokliniams šunims pėdsekiams. Kaip ir skalikai, jie skirti medžiojamų žvėrių ir paukščių išvarai iš tankių brūzgynų. Nuo skalikų pėdsekiai skiriasi tuo, kad pirmieji naudojami žvėrių (ir didelių, ir mažų) išvarai iš didelių ir tankių brūzgynų, o su pėdsekiais apieškomi nedideli tarpumiškiai, krūmynai, žolėmis apaugusios miško kirtavietės, meldai ir pan., t. y. tokios vietos, į kurias jie lengvai įlenda dėl nedidelio ūgio. Spanieliai nenuilstamai ieško žvėries ar paukščio, radę pabaido jį be tilkties, o mažą žvėrį kartais persekioja skalydami, visai kaip skalikai. Kita savybė, kuria pėdsekiai skiriasi nuo paukštšunių, yra tai, kad pirmieji dirba dažniausiai remdamiesi apatine uosle. Jie puikiai darbuojasi vandenyje, labai mėgsta aportavimą. Dėl aštrios uoslės ir daugiausia „apatinės“ paieškos šie šunys yra puikūs kraujasekiai, lengvai randantys sužeistus smulkius žvėris ir paukščius. Pėdsekiai puikiai dresuojami ir lengvai įpratinami prie medžioklės. Daugelis jų būna labai pikti pajutę smulkius plėšrūnus. Naudojantis įgimtomis spanielių savybėmis galima išsiugdyti praktiškai įvairiapusį medžioklinį šunį, kuris visiškai pakeis paukštšunį. Ketinantys laikyti spanielį turi atsiminti, kad nors šie šunys atrodo dekoratyviniai, pirmiausia jie yra medžiotojai, o ne „sofos puošmena“, tad elgtis su spanieliu kaip su dekoratyviniu kambariniu šunimi – tai tarsi versti lakūną „asą“ pinti vyžas.

Jagdterjeras – protingas šuo, galintis pats pasiekti tai, ko reikia. Nors išvaizda nekrinta į akis, šis šuo savaip patrauklus, jo grožis santūrus ir praktiškas. Charakteris – ne iš lengvųjų, bet stiprus.

Spanielis-4Gali kilti klausimas, ką geriau laikyti – spanielį ar paukštšunį? Čia viskas priklauso nuo to, kokiai medžioklei teikiama pirmenybė. Kaip jau minėta, spanielis nuo paukštšunio skiriasi tuo, kad nedaro tilkties, tačiau šis šuo, taip pat skirtingai negu paukštšunis, ieško trumpu atstumu (ne toliau kaip už kokių dvidešimt metrų nuo šeimininko), taigi net be tilkties suteikia galimybę šaudyti į pakilusius paukščius. Be to, stebint, kaip šis šuo ieško, labai lengva suprasti, ar jis ką nors užuodė. Tai matyti iš viso jo elgesio, daugiausia – iš uodegos, kuri ima suktis kaip propeleris, kai šio pajunta paukščio brydę ar jo kvapą viršuje. Didelis spanielio privalumas yra kompaktiški matmenys. Prireikus šuo lengvai telpa į kuprinę, tai patogu važiuojant viešuoju transportu (nes šuns su pavadėliu negalima vežtis metro ir tarptautiniais autobusais). Veislės trūkumams medžioklės požiūriu reikėtų priskirti jo ilgą, prašmatnų kailį. Tačiau jeigu šeimininkui nesunku po kiekvienos medžioklės ar pasivaikščiojimo iššukuoti dagius iš spanielio „kailinių“, taip pat išplauti iš jo visą balų purvą, tada tai pats puikiausias šuo.

VEISLIŲ PARADAS
Iki XIII amžiaus atskiros spanielių veislės nebuvo skiriamos. Tiktai vėliau jos pradėtos skirti pagal svorį (iki 25 svarų ir daugiau kaip 25 svarai). Spanieliai buvo veisiami ir XIX amžiuje; 1893 m. kokerspanieliai buvo pripažinti atskira veisle, o 1902 m. išleistas atskiras šios veislės standartas, kuris iš esmės neprarado galios ir šiais laikais.

Spanielis-5

Anglų kokerspanielis yra tipiškas medžioklinis šuo, turintis labai vertingų savybių, iš kurių ypač išsiskiria gebėjimas ieškoti ir išginti žvėrį ar paukštį skalijant, puiki uoslė, be to, jie mėgsta darbą vandenyje ir aportavimą. Daugeliu atvejų anglų kokerspanieliai būna piktai nusiteikę medžiojamo žvėries ar paukščio atžvilgiu ir gana drąsūs. Šie šunys meilūs su visais namiškiais ir įtariai žvelgia į pašalinius.

Amerikiečių kokerspanieliai kaip atskira veislė praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje buvo atskirti nuo anglų kokerspanielių. Jie turi tas pačias savybes kaip ir „anglai“, tačiau yra labiau dekoratyviniai negu medžiokliniai.

Vokiečių medžioklinis terjeras, jagdterjeras, buvo išvestas Vokietijoje išimtinai įvairių paukščių ir žvėrių medžioklės reikmėms Vakarų Europos sąlygomis.

Springerspanielis – didžiausias spanielių grupės atstovas. Šie šunys kilo iš tų pačių protėvių kaip ir kokerspanieliai. Jau iš pavadinimo aišku, kad jie išbaido medžiojamus žvėris ir paukščius. Turi pačias savybes kaip kokerspanieliai, tačiau būdami stambesni gali aportuoti stambesnį laimikį – kiškį ar net lapę. Mūsų šalyje ši veislė praktiškai nepaplitusi.

Rusų medžioklinis spanielis. Šios veislės dar nepripažino tarptautinė kinologų asociacija, tačiau ji labai tinka medžiojant Vidurio Europos regionuose. Šie šunys didesni už savo protėvius – anglų kokerspanielius, grubiau sudėti ir „griežtesni“ su pašaliniais. Skirtingai negu anglų ir amerikiečių kokerspanieliai, rusų medžiokliniai spanieliai nelaikomi kaip dekoratyviniai šunys.

Velso (valų) springerspanielis – viena iš seniausių Anglijos ir Velso veislių, net pavadinta pastarosios kunigaikštystės vardu. Šie šunys pagrįstai laikomi gražiausiais spanieliais, tačiau jie veisiami tiktai kaip medžiokliniai šunys. Šiai veislei reikia „kietos rankos“ ir dresuojant, ir pratinant prie medžioklės – neišauklėtas ir „neaptašytas“ valų springerspanielis šeimininkui sukels daug problemų. Šie šunys turi puikių medžioklei reikalingų savybių, taip pat yra nepatiklūs, įtarūs (kartais ir agresyvūs) visų pašalinių atžvilgiu.

Airių vandens spanieliai kilo iš Vidurinių Rytų. Airijoje jie atrado antrąją tėvynę, nes čia buvo visos sąlygos plėtoti medžioklines pėdsekių savybes medžiojant smulkius, o ypač vandens paukščius. Airių spanieliai turi nemažai ir pudelių kraujo, tai krinta į akis vos pažvelgus į šunį. Airių spanielis – puikus, gana stambus medžioklinis šuo, labai supratingas ir mėgstantis dirbti.

Vokiečių putpelinis šuo. Ši veislė kartais klaidingai priskiriama pėdsekiams, tačiau jie nedaro tilkties ir pagal būdą, kuriuo darbuojasi (beje, ir pagal kilmę) teisėtai gali būti priskiriami spanieliams. Šiuos nedidelius šunis itin mėgsta Vakarų Europos miškininkai. Tinkamai auklėjant ir dresuojant vokiečių putpelinį galima išauginti įvairiapusį medžioklinį šunį.

Tekstas: Maksim Biriulin
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Komentuoti

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą