Individuali šernų medžioklė, ypač prisėlinant, labai sudėtinga ir pavojinga medžiotojui. Žinoma, jeigu medžiojame su galingu graižtviniu šautuvu, galinčiu pataikyti į taikinį iš 200 m ir didesnio atstumo, medžioklė būna tik savotiškas formalumas: reikia tik pasirinkti geriausią tašką šūviui, o apie pavojų medžiotojui apskritai neverta kalbėti. Kitas dalykas, jeigu rankose turite įprastą lygiavamzdį šautuvą, iš kurio patikimai pataikyti į taikinį galima tiktai šaunant ne daugiau kaip iš 50 m atstumo. Čia jau reikės ypatingo medžiotojo meistriškumo, kad sugebėtų prieiti prie atsargaus žvėries taiklaus šūvio atstumu, taip pat plieninių nervų susiklosčius pavojingai situacijai. Šernas – didelis ir piktas žvėris, jis nedelsdamas puola medžiotoją, ypač jei būna sužeistas. Mano praktikoje buvo keli tokie atvejai, labai dramatiški, po kurių tekdavo raminti nervus kelias paras, o kita vertus, galima sakyti, kad jie buvo ir kurioziški.
Pirmąjį nuotykį patyriau Kaliningrado srityje. Šalia vienos kirtavietės buvo didelis kolūkio laukas, užsėtas avižomis, kurios tuo metu jau buvo pasiekusios pieniškai vaškinę brandą, ir jas noriai ėdė šernai. Ten ir susirinkome pamedžioti su vietiniais medžiotojais. Atėjęs į vietą pamačiau didžiulį šerną, ėdantį lauke netoli kito jo krašto. Mano palydovas liko laukti, o aš nusprendžiau eiti link šerno, slėpdamasis už rietuvės rąstų, sukrautų prie kirtavietės, netoli tos vietos, kur ėdė šernas. Iki priedangos nuėjau be didelių keblumų, tačiau žvilgtelėjęs iš už jos supratau, kad šūvis žvėries neapsieks. Reikėjo nusigauti iki kitos rietuvės, kuri buvo prie pat mažais berželiais apaugusios kirtavietės krašto, bet gerokai arčiau šerno. Kaip tai padaryti? Iki priedangos – kokie 150 metrų, o vietovė visiškai atvira. Teko šliaužti. Pagaliau atsidūriau vietoje, stotis negaliu, sukrautų rastų aukštis – apie metrą, atsargiai žvilgteliu ir bemaž susiduriu su šernu: jis vos už kokių 7–8 metrų. Šaunu – šernas pamažu virsta ant šono. Tą pačią akimirką užpakalyje pasigirdo garsas, tarsi būtų nuvirtę keli medžiai – aplink mane žviegdami ėmė blaškytis šernai, kartais prabėgdami vos už metro. Menkai prisimenu, kaip atsidūriau rietuvės viršuje, tačiau kelias minutes viskas aplink drebėjo ir braškėjo nuo žvėrių, išsilankstančių į visas puses. Po tokio streso atsigavau tik praėjus kelioms valandoms. Matyt, kol aš šliaužiau iš vienos priedangos į kitą, toje vietoje į lauką atėjo didelė šernų banda. Po mano šūvio šernai negalėjo nustatyti, iš kur kilo pavojus, ir blaškėsi į visas puses, o aš atsidūriau labai pavojingoje situacijoje.
Antras įvykis – prieš kokius septynerius metus. Nedidelį šernų pulkelį, atėjusį į dobilų lauką, pastebėjo jėgeris, atlydėjęs mane į medžioklę. Po trumpo stebėjimo išsirinkome trofėjų: dvejų metų šerną, ėdusį kiek atokiau nuo visos bandos. Ėmiau eiti prie jo, paskutinius 70–80 metrų teko šliaužti. Šernai buvo kaip tik priešais mane, ant nedidelės aukštumėlės tame lauke. Kai jau galėjau gerai matyti savo medžioklės objektą, pasiruošiau šauti. Tačiau nustebino vienas dalykas: visi šernai nustojo ėsti ir sunerimę žiūrėjo į tą pusę, kur stovėjo mūsų automobilis. Iššoviau, šernas nuvirto, bet iš karto pašoko ir puolė bėgti link automobilio. Atsistojau – žvėris žaibiškai pakeičia bėgimo kryptį ir lekia tiesiai į mane, šaunu iš antro vamzdžio ir šernas nuvirsta galutinai. Tokio keisto jo elgesio priežastį man paaiškino jėgeris, per daug nesirinkdamas žodžių. Pasirodo, mūsų vairuotojas, nė karto nebuvęs medžioklėje, nusprendė pamatyti viską gyvai. Eidamas prie lauko sukėlė šernams nerimą, o šūvio metu visai išlindo iš krūmų ir atsidūrė lauke. Sužeistas šernas palaikė jį kaltininku ir puolė. Nuo tragedijos jį išgebėjo tik tai, kad aš laiku pakilau ir sužeistas žvėris pamatė naują taikinį pulti. Vairuotojas, suvokęs, kas galėjo įvykti, pasakė, kad daugiau niekada nevažiuos į medžioklę. Jo rankos taip virpėjo, kad važiuojant atgal vairuoti teko man.
Ir paskutinis, pats kurioziškiausias, bet turbūt ir pavojingiausias nuotykis buvo per medžioklę prisėlinant prie šerno. Tai įvyko vos prieš porą metų. Medžiojome keturiese. Vienas iš medžiotojų – visai jaunas vaikinas, vos prieš mėnesį gavęs medžiotojo bilietą. Prieš sutemstant į lauką atėjo nedidelė šernų banda – trys patelės su dryžuotais jaunikliais. Po kelių minučių pasirodė ir stambus patinas, dėl kurio mes ir atvažiavome. Pagal susitarimą šauti į jį turėjo jaunasis medžiotojas, kad sumedžiotų savo pirmąjį tikrą trofėjų. Aš turėjau dėl visa ko būti šalia ir apsaugoti jį. Prie šerno teko šliaužti per aukštą žolę. Po kurio laiko žvėris nuo mūsų jau buvo taiklaus šūvio atstumu, iki jo liko ne daugiau kaip 50 metrų, taigi galima šauti. Tačiau situacija ėmė klostytis visai pagal kitą scenarijų. Per tą laiką patelės su jaunikliais priėjo visai arti tos vietos, kurioje gulėjome. Žolė prieš mano bendražygį sujudėjo – iš jos išlindo šerniukas. Jaunasis medžiotojas instinktyviai ištiesia ranką ir griebia šerniuką už užpakalinės kojos. Šerniukas klaikiai žviegia bandydamas ištrūkti, spiria medžiotojui į veidą aštria kanopėle. Toliau viskas rutuliojosi labai sparčiai. Priekyje sužviegė šernė ir puolė į mūsų pusę gelbėti savo jauniklio. Aš žaibiškai atsistoju ir nusitaikau į ją, kartu visa gerkle šaukdamas, kad nevykėlis medžiotojas paleistų šerniuką. Jo motina sustoja vos už 5 metrų nuo manęs, kailis ant sprando pasistojęs piestu, kartkarčiais tyliai žvygteli kviesdamasi savo vadą ir vis puola į mūsų pusę, piktai kaukšėdama žandikauliais. Jaučiu, kaip iš baimės ir man ant galvos plaukai stojasi piestu. Galiausiai šerniukas ištrūksta ir bėga prie motinos, ji nusiveda jauniklius į mišką. Kalbos dovaną atgavau po kokių 10 minučių, o kūnas nustojo virpėti tik po kelių valandų. Aišku, labiau patyrę draugai surengė jaunajam medžiotojui labai veiksmingą pažintinę paskaitą apie tai, „kaip reikia medžioti šernus“, įtvirtindami žinias keliais smūgiais į sprandą.
Tekstas: Andrej Gončarov, nuotraukos: Viktor Kozlovskij
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
