Nors kaip ir stengiamės naikinti šernus, bet jie dar netrumpą laiką bus pagrindinis medžioklės laimikis. Ir pradedančiojo medžiotojo pirmasis laimikis tikriausiai bus šernas. Todėl pravartu žinoti, kur tie šernai gyvena, kur lankosi. Apie žvėries buvimą daugiausia informacijos suteikia ne paties žvėries pamatymas, o jo veiklos žymės. Todėl supažindiname su šernų veiklos žymėmis.
Kai kada šerno veiklos požymiai (takai, pėdsakai, knisimai ir pan.) painiojami su kitų žvėrių veiklos požymiais arba kai kurių veiklos požymių apskritai nepastebima, arba, kad ir pastebima, bet nesuprantama visa požymių pateikta informacija.
Dažniausiai pastebimi veiklos požymiai yra pėdsakai. Jie gerai matyti tiek sniege, tiek minkštame grunte (1, 2, 3 pav.). Šernų pėdsakai skiriasi nuo kitų kanopinių žvėrių pėdsakų, nes juose matyti šoninių pirštų nagelių atspaudai, kurie nutolę į šonus nuo vidurinių pirštų nagų atspaudų. Tiesa, kietame grunte jie gali būti neatsispaudę (2 pav.). Pagal pėdsakų dydį apytikriai galima nustatyti žvėries amžių. Šernai dažnai vaikšto bandomis, kurios palieka ištisus takus. Be to, šie žvėrys turi nuolatinius takus, kuriais vaikšto į maitinimosi vietas, gulyklas, maudyklas (4 pav.).
Šernams yra būtinos maudyklės -„puvo vonios“, kuriose jie maudosi beveik ištisus metus, kol jos neužšąla (5, 6 pav.).
Ypač gyvūnai mėgsta voliotis vasarą, o patinai – per rują. „Purvo voniose” šernai atvėsina kūną, atsikrato ektoparazitų, purvas apsaugo ir nuo kraujasiurbių vabzdžių.
Dažniausiai maudykles šernai įsirengia vandeniui nepralaidžiose vietose – molynuose, technikos suplūktoje žemėje, pelkėtose vietose. Viena iš priežasčių, kodėl sausomis vasaromis sausus miškus palieka šernai, yra maudyklių trūkumas. Kai kuriose šalyse tokiuose miškuose įrengiamos dirbtinės maudyklės. Kad pas mus taip būtų daroma, neteko girdėti.
Po maudynės šernai paprastai trinasi į spygliuočių medžių kamienus, šaknis, kad išteptų savo kailį sakais (7, 8 pav.). Tokių medžių kamienuose iltimis prakerta žievę, kad geriau tekėtų sakai (9 pav.). Nutrinti kamienni, šaknys bei žaizdos medžio kamiene taip pat yra optinės bei kvapinės žymės, reiškiančios pažymėtą teritoriją. Tai svarbiau pavieniui gyvenantiems kuiliams negu bandomis gyvenantiems jaunikliams, metiniams bei suaugusioms patelėms. Kiekvienas kuilys stengiasi kamiene įkirsti žaizdą kuo aukščiau, todėl pagal žaizdos aukštį ant medžio kamieno galima nustatyti, ar toje teritorijoje yra didelių šernų.
Stipria knysle šernai rausia žemę, net įšalusią. Kadangi šernai yra visaėdžiai, jie, ieškodami augalų sultingų šaknų, šakniastiebių, taip pat bestuburių gyvūnų, žemę rausia dažniausiai iki 10-20 cm gylio, o kartais – knisa tik miško paklotės paviršių (10, 12 pav.). Ieškodami pelinių graužikų lizdų, mėgstamų šaknų gali išrausti iki 0,5 m gylio ir gilesnes duobes (11 pav.). Nuo šernų nukenčia ir žemės ūkio kultūrų laukai (13 pav.). Būdingi Šerno knisimo požymiai yra plokščias duobės dugnas ir aplink ją išmes ta žemė, velėna.
Žemės ūkio pasėliuose ėsdami palieka apgraužtas kukurūzų burbuoles (14 pav.), kviečių grūdų iSspjovas (15 pav.) bei kitus apgraužtus augalus. Kad pasėliuose lankosi Šernai, galima matyti iš ištryptų, nuėstų augalų (16 pav).
Vasarą šernai ilsisi tiesiog ant žemės, ją šiek tiek parausę (17 pav.). Žiemą daro guolius iš medžių šakų, nedidelių medelių, nendrių, aviečių stagarų, pernykštės sudžiūvusios žolės (18 pav.). Esant giliam sniegui tais pačiais guoliais naudojasi ilgą laiką. Kartais šernai, ypač kuiliai, gula į skruzdėlyną (19 pav.).
Jaunikliams vesti įsiruošia šiltesnius, dengtus guolius (20 pav.).
Šernų ekskrementai – tai sulipę po kelis 2-3,5 cm skersmens „paplotėliai”. Vasaros pradžioje ekskrementai dažniausiai būna beformė masė.
Autorius: Kęstutis PĖTELIS
Nuotraukos: Kęstutis PĖTELIS
Šaltinis: Žurnalas “Medžiotojas ir medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
