Yra daugybė lapių medžioklės būdų, tačiau pati įdomiausia, mano požiūriu, – tai medžioklė žiemą sėlinant pėdsakais. Snieguota žiema ne tik džiugina po kojomis girgždančio sniego pusnimis ir šalčio raštais pagražintais langais, bet ir padeda mūsų medžiotojams. Gausiai pasnigus, galima aptikti pėdsakų, o paskui ir pačią lapę. Lapė – vienas gražiausių plėšriųjų žvėrių. Rudas kailis, ilga pūkuota ir puri uodega, ilgas ir smailas snukis. Dydis – sulig nedideliu šunimi. Kailis gali būti ne tik ryškiai rudos, bet ir pilkšvos spalvos. Šiaurėje gyvenančių lapių kailis kone raudonas, stepėse – pilkšvai geltonas. Beje, juodsidabrės lapės – tai paprastosios lapės, tik su kailio spalvos nuokrypiais. Kadangi jų kailis laikomas pačiu gražiausiu, juodsidabrės seniai auginamos fermose.
Lapė – puiki medžiotoja. Ji ne tik labai pastabi ir sumani, bet ir turi gerą atmintį, puikią uoslę, ypač aštrią klausą. Pavyzdžiui, pelėno cypsėjimą lapė išgirsta už 100 metrų. Ji minta įvairiausiais gyvūnais: mielai ėda peles, kiškius, vandens gyvūnus, roplius, po lietaus iš žemės išsikapsto sliekų, upėje pasigauna žuvų ir vėžių. Visgi labiausiai rudoji mėgsta paukščius, todėl gana dažnai užsuka į vištides. Beje, lapių visai nebaugina žmonių kaimynystė. Neretai lapės olą galima aptikti net šalia kaimo. Mėsišką jos racioną sėkmingai papildo uogos, obuoliai, daržovės. Kiekviena lapė turi savąjį plotą, kuriame maitinasi. Ji aršiai ginasi nuo visokių prašalaičių ir visuomet žino, kas dedasi netoli jos olos. Paprastai šis gyvūnas medžioja vakare ir naktį, nors pasitaiko išimčių. Lapių medžioklė žiemą prisėlinant sudėtinga, ne visada pavyksta sumedžioti. Kartais per visą žiemą tik kelis kartus nusišypso laimė sumedžioti trokštamą laimikį, tačiau būna dienų, kai lapės neina dienos pogulio ir toliau aktyviai ieško maisto. Dažniausiai tai būna tomis dienomis, kai labai sninga ir pučia stiprus vėjas. Tad nenuostabu, kad tokiu oru ne itin norisi traukti į medžioklę. Visgi po kelių netikėtų išvykų mano požiūris į lapių medžioklę prastu oru pasikeitė iš esmės.
Pirma sis atvejis
Šeštadienį, prieš auštant, oras buvo geras, ir nepanašu, kad galėtų subjurti. Ramu, šaltukas spaudžia, juodame nakties danguje nė debesėlio. Greitai susiruošęs važiuoju medžioti kiškių. Važiuojant lyg iš nieko pakilo rimta pūga. Per pusvalandį prisnigo apie 5–8 cm puraus sniego. Atvykęs į medžioklės vietą pamačiau, kad pūga rimsta, bet kyla stiprus vėjas. Ką daryti? Grįžti namo? Tačiau labai apmaudu, nes tikėjausi geros medžioklės. Vis dėlto nusprendžiau šiek tiek pasivaikščioti po medžioklės plotus, o jei nieko nepamatysiu, tai nors pakvėpuosiu grynu oru. Tik pradėjęs eiti iš karto pasijuntu nemaloniai: stiprus vėjas bloškia į veidą retas, bet aštrias snaiges. Gal visgi važiuoti namo? O kas čia? Vos už 20 m nuo automobilio – švieži lapės pėdsakai! Snigti nustojo prieš 10–15 minučių, tad žvėris negalėjo toli nueiti. Pėdsakai lygia gija eina gana siauro tarpumiškio link ir dingsta už nedidelio miško kyšulio. Atsargiai einu prie tos vietos, kur pėdsakai baigiasi. Pro krūmus matau lapę, iki jos – ne daugiau nei 20 metrų. Lapė kažką rado po sniegu, greitai iškapsto ir ėda. Šauti labai nepatogu, kliudo krūmai, bet eiti artyn negalima – išgirs. Man ir taip labai pasisekė: stiprus priešpriešinis vėjas užgožė mano žingsnius ir nupūtė kvapą, todėl galėjau prieiti taip arti. Šiek tiek atsitraukiu, dabar lapė toliau, bet krūmų šakų mažiau. Šaunu į rudąją plėšrūnę. Šūvis ją pamėtėja į viršų ir apverčia ore. Lapė kandžioja
šoną toje vietoje, kur pataikė šratai, daro porą šuolių į šoną ir nurimsta griuvusi į sniegą. Čia tai bent! Medžioklė truko vos 10 minučių – ir jau laimikis! Tai buvo stambus lapinas su beveik idealiu rudu kailiu. Nešu jį į automobilį, tačiau prieš tai nusprendžiu pasižiūrėti, ką jis kapstė iš po sniego. Priėjęs arčiau suprantu – kažkas čia išmetė išmėsinėtos karvės liekanų: galvą, vidurius, kanopas. Stovėdamas pastebiu, kad nuo tolimo miško atsiskyrė rudas taškas ir juda į mano pusę. Greitai slepiuosi už medžio. Nejaugi dar viena lapė?.. Sunku įžiūrėti. O gal čia šuo? Ne, vis dėlto lapė, iki kurios jau kokie 250 metrų. Žvėris eina tiksliai prie tos vietos, kurioje yra karvės liekanų. Matyt, jau ne pirmą kartą čia randa maisto. Likus iki manęs apie 40 m, lapė staiga sustoja. Pradeda uostinėti ir suka į šalį, mėgindama užuosti vėjo nešamą kvapą. Tikrai kažką pajuto, tuojau paspruks. Delsti ilgiau negalima – šaunu. Pataikau nelabai vykusiai. Lapė krinta, bet pašoka, bando bėgti, vėl krinta. Pribėgęs arčiau, dar kartą šaunu. Taikliai. Šį kartą – jauna laputė. Še tau ir pūga! Trys šūviai ir dvi lapės, o laiko praėjo visai nedaug. Nunešęs laimikius į automobilį, klajoju po apylinkes. Ir nors sninga stipriau, nuolat matau šviežius lapių pėdsakus. Vienoje vietoje matau lapę, einančią miško keliu manęs link, bet ji pastebi mane ir pasprunka. Na, šiandienai pakaks, laikas namo. Keliukas vinguriuoja tarp jaunų pušų sodinukų. Po vieno vingio kone kaktomuša susiduriu su lapute, žiūrinčia į mane pro apsnigtas šakas. Pats dar iki galo nesuvokiau, o rankos viską padarė automatiškai. Šūvis! Trečia lapė sumedžiota per vieną dieną, kai geras medžiotojas ir šuns nevarytų į lauką. Nors tądien sumedžiojau tris lapes ir mačiau daug šviežių pėdsakų, savo sėkmės dar nesusiejau su oro sąlygomis. Tai suvokiau tik per antrąją tokią medžioklę.
Ant rasis at vejis
Kaip ir pirmą kartą, išsiruošiau medžioti kiškių. Oras buvo puikus: atlydys, tylu, naktį truputį pasnigo. Apie pietus pakilo vėjas, pradėjo smarkiai snigti. Per kelias minutes sniegas užklojo visus pėdsakus. Supratęs, kad šiandien medžioklės nebus, pasukau automobilio link. Nuėjęs kokį puskilometrį, aptikau šviežius lapės
pėdsakus. Iki to laiko nemačiau nė menkiausios užuominos apie šį žvėrį. Pėdsakai buvo labai švieži, vietomis dar byrėjo sniegas. Jie vedė prie šeivamedžiais apaugusios daubos. Žemyn lapė neis, nes ten – kaimas, iš kitos skardžio pusės – nedidelis laukas ir upelis su neužšalusiu vandeniu. Ten greičiausiai irgi neis. Vadinasi, trauks aukštyn, miško link. Bėgu aukštyn. Baigiasi krūmai, toliau nedidelis švarus tarpumiškis ir miškas. Viskas vyksta labai greitai. Pribėgu prie kraštinio krūmo, ir tuo metu iš daubos iššoka lapė. Toje vietoje sniegas minkštas ir gilus, lapė grimzta į jį, negali bėgti greitai. Šaunu! Ji sutrūkčioja ir apmiršta – pataikau. Pasiimu laimikį ir einu atgal. Šviežių lapės pėdsakų – vis daugiau. Beveik kas 300–400 m lygi „grandinė“. Pagaliau pradedu suvokti, kada reikia važiuoti į medžioklę: kuo prastesnis oras, tuo aktyvesnės lapės būna dieną.
Netoli nuo kaimo, kur palikau automobilį, prie šieno kupetos pastebiu dar vieną lapę, gaudančią peles. Mėginu prieiti arčiau slėpdamasis už kupetos. Vis arčiau,
arčiau… Atsiduriu tiesiai iš priešingos pusės. Daug nesitikėdamas, pažvelgiu iš už kupetos. Lapė veikiausiai jau seniai pajuto mano kvapą ir paspruko. Kur tau!
Ji stovi už 5 m nuo manęs ir nustebusi žiūri, nesuprasdama, iš kur atsiradau. Dar sekundė – ir kaip pamišusi skuodžia į mišką. Šaunu. Pirmas šūvis pro šalį: pernelyg arti, antras lyg pataiko. Einu pėdsakais. Štai kraujo lašas. Dar vienas… Kraujo vis daugiau. Nuėjęs apie 150 m mišku, randu nebegyvą lapę. Po antro tokio atvejo jau niekada nepraleidžiu galimybės pamedžioti lapių per pūgą.
Nuėjęs apie 150 m mišku, randu nebegyvą lapę. Po antro tokio atvejo jau niekada nepraleidžiu galimybės pamedžioti lapių per pūgą.
[divide style=”2″]
Autorius: Andrejaus Gončiarovo
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!