Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Paskui kalnų ožį

Turinys:

Trofėjus tikriems vyrams – alpinis ožys (Capra ibex). Tai tikrai nėra lengviausia medžioklė, dažniausiai ji kaip tik labai sunki ir jai reikia iš anksto pasiruošti. Teks gerokai paplušėti, kad savo kolekciją papildytumėte alpinio ožio trofėjumi. Koks tai žvėris ir kaip jį geriau sumedžioti, savo įspūdžiais dalijasi patyręs medžiotojas Haraldas Barvikas, sumedžiojęs ne vieną alpinį ožį.

DEMOKRATIŠKAS GYVŪNAS
Alpinį ožį galima sumedžioti Altajaus kalnuose, Kazachstane, Rusijoje, Kirgizijoje, Vidurio Azijos ir Pietų Sibiro kalnuose. Skirtingų porūšių alpinių ožių yra Turkijoje, Ispanijoje, Mongolijoje ir Amerikoje. Jeigu medžiotojas savo kolekcijoje nori turėti visus, kartu galės ir pakeliauti. Pagal kainą alpinis ožys yra prieinamiausias mūsų medžiotojams, nes medžioklė kainuoja palyginti mažai, nors kartu ji ir viena sudėtingiausių. Alpiniai ožiai sugeba labai gerai pasinaudoti vietiniu reljefu. Dažniausiai jų naudojama taktika – būti aukščiau, kad matytų kuo didesnę teritoriją. Šie gyvūnai praktiškai gyvena tik uolėtose, sunkiai prieinamose vietose, taigi reikia būti labai geros fizinės formos, norint laipioti iš paskos. Alpiniai ožiai niekada nesigano lygiose pievose ar kalnų plynaukštėse. Jie visuomet bus nesmagiausiose vietose, kuriose jaučiasi saugūs ir nepagaunami nei vilkų, nei kitų plėšrūnų. Alpiniai ožiai saugiausiai jaučiasi ant visiškai atvirų uolų, labai retai jų sutinkama slėniuose, perėjose iš vienos įdubos į kitą. Jie ėda kalnų žolę, kartais net nuostabu, kur jie jos randa, o vandens kalnuose irgi yra visur. Ožiai visai neturi leistis į apačią, kad atsigertų – tereikia rasti šaltinį. Alpiniai ožiai nesislepia, pasikliauna savo rega, uosle ir klausa. Jie stovi atviroje vietoje, o jeigu artėja koks pavojus, užlekia ant dar statesnių uolų, į tokias vietas, kurios kitiems gyvūnams apskritai neprieinamos. Sužeistas gyvūnas labai sumaniai pasislepia tarp akmenų. Aišku, ir jiems sunku judėti, tačiau žmogus jų pagauti neįstengia, neverta nė mėginti. Kal-nuose ir uolose jų negali pagauti nei vilkai, nei meškos, jie miklesni ir greitesni, prisitaikę prie stataus reljefo.

ALPINIŲ OŽIŲ ROJUS
Kirgizija yra alpinių ožių rojus, ten yra geriausi jų trofėjai. Ši valstybė išsiskiria iš kitų kraštų, kur šiuos ožius galima medžioti. Genetiškai populiacija labai sveika, geros poravimosi sąlygos, mineralų sudėtis skatina augti ragus – Kirgizijoje alpinių ožių didžiausi, stambiausi ir gražiausi ragai. Kitose šalyse vidutinis ragų ilgis galėtų būti nuo 100 iki 120 centimetrų, užtat Kirgizijoje kai kuriems pasiseka gauti 140 ar net 150 centimetrų ragų trofėjų.Aišku, ir Altajuje teoriškai galėtų būti 140 centimetrų ragų, bet šiuo metu ten problema su vilkais, kurių populiacija pagausėjo. Anksčiau su jais kovota, o dabar nėra lėšų. Vilkai stengiasi pagauti gyvūnus prie gėrimo vietų, įdaubose, o kai plėšrūnų daugiau, jiems pavyksta dažniau pasigauti grobio.

ELITINĖ MEDŽIOKLĖ
Alpiniai ožiai labai sumaniai juda uolomis, todėl medžiotojas turi gerai įvertinti savo galimybes: alaus pilvas tokioje medžioklėje bus didelė kliūtis, o šaudyti teks iš labai toli. Vidutinis nuotolis yra200–300 metrų, todėl kalnų medžioklė ir laikoma elitine – reikia būti geros fizinės formos, mokėti labai gerai šaudyti ir sugebėti tai daryti būtent kalnuose, taigi atsižvelgti į šūvio kampą. Kalnuose 200–300 metrų yra normalus nuotolis, atitinkantis 100 metrų lygumose. Taip pat kalnuose nešaudoma nuo rankos – reikia naudoti kokią nors atramą, kokia tik prieinama. Gali net tekti šauti iki pat pusės kilometro. Šauti į taikinį už 700–800 metrų yra didelis meistriškumas, nes bet kokia smulkmena gali paveikti trajektoriją. Be abejo, ir kalnų yra skirtingų – lengvesnių ir sudėtingesnių. Altajaus kalnai nėra tokie aukšti, daug kur su automobiliu galima nuvažiuoti iki medžioklės vietų. Kirgizijoje ir Tadžikistane gali pasitaikyti labai sudėtingų kalnų – stačių, aukštų, dažnai virš 3000 metrų. Alpiniai ožiai labai ištvermingi, jie gali ilgai bėgioti kalnais, o medžiotojas turi prisiminti, kad tokiame aukštyje retesnis oras – greičiau pavargstama, sunkiau kvėpuoti. Kalnuose laimės tas, kuris judės lėčiau ir protingiau.

TINKAMA TAKTIKA Medžioklei kalnuose reikėtų skirti mažiausiai vieną savaitę. Kalnuose gali užeiti nepalankus oras – apsiniaukti, lyti ar snigti, taigi vykti į medžioklęnėra prasmės. Oras kalnuose keičiasi kas valandą ir medžioklėje lemia labai daug. Gali tekti patirti ir žemės drebėjimą. Buvo, kad staiga prasidėjo 8,2 balo žemės drebėjimas, kurio epicentras – už 100 kilometrų. Iš pradžių nesupranti, ar tai perkūnas ir iš kur ateina siaubingas griausmas. Pradžioje net atrodo, kad buvo paleista raketa, bet paskui, kai pamatai, kad medžiai ima „vaikščioti“ 30–40 centimetrų amplitude, nuo uolų atsiskiria gabalų, viskas virsta, griūva ir krinta, supranti, kad tai žemės drebėjimas. Tai palieka didžiulį įspūdį, įdomu visa tai pajusti. O štai žvėrys tuo metu būna labai ramūs, stovi ir žiūri, nebėga, nerodo jokių streso požymių. Akivaizdžiai ne pirmą ir ne paskutinį kartą juos žemė papurto. Alpinių ožių medžioklė yra viena sunkiausių ir todėl, kad kalnų gyvūnų labai gera rega. Bandant prieiti, ožys jau per kilometrą pastebės prašalaitį kalnuose – visą laiką reikia slėptis, prisidengti. Medžiotojas turi suprasti, kaip naudotis kalnų reljefu, slėptis už akmenų, neiškišti galvos ir žiūrėti, viską daryti labai lėtai, kad gyvūnas nepastebėtų judesių, nes būtent judėjimą kalnų žvėrys pastebi labai greitai. Svarbiausia stengtis patekti aukščiau nei medžiojamas gyvūnas, nes jie labiausiai stebi tai, kas ateina iš apačios – paprastai pavojus kyla iš ten. Jeigu medžiotojas atsiduria aukščiau nei gyvūnas, tuomet lengviau kontroliuoti situaciją ir gyvūną sekti. Tai pagrindinė taktika: atsidūrę aukščiau nei gyvūnas, laimime; jeigu esame žemiau – viltys mažos net priartėti šūvio atstumu. Mat ir alpinis ožys paprastai pasirenka gerai įžiūrimas vietas, kad ir jis galėtų kontroliuoti situaciją aplink save.

PAPILDOMA ADRENALINO DOZĖ
Adrenalino dozę šiai medžioklei suteikia ir jojimas arkliu. Kartais pažvelgus į kalnų apylinkę atrodo, kad mažu takeliu net pėsčiomis nereikėtų eiti, kur dar ant arklio. Bet šis eina ir tu ant jo sėdi – kojos šaltos, nes matai, kad šalia skardis, kažkur giliai tik upelis teka. Ant uolos krašto joti smagu, paskui tik supranti, kaip tai pavojinga. Kalnų arkliai moka eiti kalnais, bet arklys yra tik arklys kaip žmogus yra tik žmogus, ir arkliui kojos kartais užkliūva, ir jis suklumpa. Jeigu taip būna, sunku įsivaizduoti aštresnius pojūčius, amerikietiški kalneliai palyginti tik smulkmena. Būna, kad arklys nukrinta, būna, kai balno diržai nutrūksta, visuomet yra tokia galimybė. Pirmą kartą, kai buvau Altajaus kalnuose medžioti alpinio ožio, trofėjaus negavau. Matyti mačiau, bet nebuvo tokio trofėjaus, kurį norėtųsi sumedžioti, taigi palikau šį laimikį kitam kartui. Pirmą alpinį ožį sumedžiojau Uzbekistano kalnuose, buvau tokioje kompanijoje, kur buvo pora žmonių, kurie, patekę į kalnus, pasirodo, bijojo aukščio. Tamsoje užlipome aukštyn matydami tik vadovo siluetą – tu nematai, kas yra dešinėje, kas kairėje, tik eini. Aišku, ryte, prašvitus, kai žmonės pamatė, kur buvo užlaipinti, ėmė trimituoti kaip elniai, pamatę varžovą. Jeigu žmogus bijo aukščio, jam būna sunku. Alpinių ožių medžioklėje išvengti uolų neįmanoma. Apačioje, prie vandens, gyvūno laukti galima kelias dienas, pasiseka labai retai, todėl tai nebus labai efektyvu. Vaikščiodamas po kalnus medžiotojas gali jausti, kur geriau ieškoti laimikio. Paprastai kalnuose renkiesi vietas, kur viskas gerai matyti. Pamačius grupę gyvūnų telieka nustatyti, ar joje yra trofėjų.

Tekstas: KRISTINA ROZMIANECA
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Komentuoti

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą