Noras kuo daugiau žinoti apie gamtą ir ją suprasti yra šventas: žmonija šimtmečius atkakliai gilinosi į gyvybės paslaptis, tam sukūrė nė vieną, o daug mokslo sričių. Šiandien galima pasakyti – esame tik pakeliui į žinojimą, nes kiekvienas atradimas atveria naujus, daug gilesnio tyrimo ir supratimo reikalaujančius klausimus. Toks savo vietos pažinimo procese suvokimas būtinas tam, kad neskubėtume daryti skubių išvadų ir, kas yra svarbiausia, nebandytume jų iš karto diegti praktikoje. Tokių nesubrandintų tyrimų ir jų pagrindu priimtų sprendimų rezultatai regimi aplinkui; keista, kad mes labai greitai priprantame prie jų ir netgi bandome juos pateisinti.
Viena didžioji klaida, daryta gamtoje – naujų rūšių įkurdinimas. Šiandien Lietuvoje auga daugiau kaip 500 svetimžemių augalų rūšių, keletas įkurdintų stuburinių ir daug bestuburių, ypač hidrobiontų rūšių. Šios rūšys pateko įvairiais būdais ir intencijomis, tačiau nemaža jų dalis buvo įkurdinta dėsningai, rekomendavus mokslininkams, sprendimus priėmus aukščiausioms šalies institucijoms. Apie svetimžemes rūšis ir ekologiškai pačią agresyviausią invazinių rūšių grupę reikia kalbėti atskirai. Tačiau dabar turėtume prisiminti ir kitą, lyg ir pamirštą daugelio įkurdintų rūšių prognozuotą arba neplanuotai atsiradusią funkciją – dalyvavimą hibridizacijoje. Ne paslaptis, kad sibirinės stirnos į Lietuvą buvo įvežtos ir paleistos gamtoje siekiant „pagerinti“ vietinių stirnų trofėjų kokybę – iš to nieko neišėjo, nes ir neturėjo išeiti: vokiečiai atliko specialius tyrimus su šiomis rūšimis ir nelaisvėje veisdami stirnas nustatė, kad tokie hibridai yra praktiškai neįmanomi. Tokiu pačiu tikslu į gamtą buvo išleistos Sibiro voverės teleutkos, juodsidabrės lapės. Niekas neplanavo kryžminti dėmėtuosius elnius, bet veisdami juos laisvėje Dubravos girioje sudarė potencialias sąlygas tauriojo ir dėmėtojo elnių mišrūnams atsirasti. Tik dėmėtųjų elnių išnykimas apsaugojo mus nuo tokio rezultato. Klasikiniu pavyzdžiu yra ekologiškai agresyvios invazinės rūšies – kanadinės audinės – fenomenas: per nepilną šimtą metų ji visiškai išstūmė iš savo buveinių ir beveik visai eliminavo iš gamtos europinę audinę. Kanadinės audinės konkuravimo „ginklas“ atrodo visai nekaltas: anksčiau pradedantys rujoti šios rūšies patinai poruojasi su europinių audinių patelėmis, šios pastoja, tačiau gemalai nesivysto ir rezorbuojasi. Antrą kartą tais metais patelė nerujoja, gi kanadi-nės audinės veisiasi be jokių trukdžių. Keletą metų nevedančios vaikų patelės populiacijai padaro nepataisomos žalos, šis veiksnys yra daug pavojingesnis už tiesioginį naikinimą.
Kalbame apie hibridizaciją, kurią inicijavo ar jai atsirasti sąlygas sukūrė žmogus. Ar gamtoje tokių mišrūnų nebūna? Žinoma, tai vyksta ir natūralioje gamtoje, tarp vietinių rūšių, tačiau šie atvejai be galo reti. Ypač retai mišrias poras gamtoje sukuria žvirbliniai paukščiai, net visai artimos jų rūšys. Suomių gamtininkai pateikia keleto naminių žvirblio ir karklažvirblio hibridų nuotraukų, baltosios ir geltonosios kielių, net – juodosios ir kuoduotosios zylių mišrūnų nuotraukas. Tokių mišrūnų beveik nebūna tarp plėšriųjų paukščių ir pelėdų, reta išimtis – mišrios kirinių paukščių bei tilvikų poros.
Gargatūnas
Tiesa, kai kurioms paukščių grupėms mišrios tarprūšinės santuokos nėra retenybė. Ypač tai būdinga beveik visoms vištinių paukščių rūšims. Antai, gargatūnai (tokį vardą jiems davė profesorius Tadas Ivanauskas), ne kartą aptikti ir Lietuvos giriose, yra tetervinų ir kurtinių mišrūnai. Beje, jų tėvas dažniausiai būna tetervinas, o motina – kurtinė. Gargatūnai pavasarį visada stebimi tik tetervinų tuokvietėse ar jų apylinkėse, vadinasi, savo elgsena artimesni šiai rūšiai. Stebėtojai pabrėžia jų nesugyvenamą būdą ir savybę išvaikyti tuokvietėn suskridusius paukščius. Dėl to jie kai kada tuokvietės teritorijoje lieka vieni – prieš porą metų Suomijoje tokią situaciją stebėjo ir fotografavo vokietis F. C. Robilleris. Tą patvirtina ir mūsų gamtininkų stebėjimai Dzūkijoje.
Iki šiol gamtoje aptikti tokių visai nepanašių rūšių, kaip tetervino ir žvyrės (baltojo tetervino), kurapkos ir medžiojamojo fazano, hibridai. Tačiau ypač stebina tetervino ir jerubės mišrūnai, kurie buvo sumedžioti ir saugomi keleto muziejų rinkiniuose. Prieš 130 metų pulkelis tetervino ir jerubės mišrūnų buvo aptiktas netoli Sankt Peterburgo (Rusija). Nors paukščių spalva priminė jerubę, tačiau jų kaklai buvo ilgi, o uodegos ne tik ilgos, bet ir su ilgesnėmis, išlenktomis kraštinėmis plunksnomis.
Šernakiaulės
Šernakiaulių šeimyna Klasikinis paukščių tarprūšinės hibridizacijos pavyzdys -vandens paukščių mišrios poros. Mūsų krašte, kur ančių, gulbių ir žąsų tankumas nėra didelis, tokių porų išauginti jaunikliai yra didelė retenybė. Tačiau daugelyje Europos šalių stebina didelis ančių hibridų kiekis, tenkantis „grynų“ paukščių pulkui. Ypač daug problemų kelia čia įveistos, o dažniausiai – iš voljerų pasprukusios svetimžemės rūšys. Tokie paukščiai poruojasi su didžiosiomis, rudagalvėmis, pilkosiomis ar šalminėmis antimis. Dar daugiau problemų kelia Europoje įveista ir kai kur labai dažna tapusi kanadinė berniklė. Dar prieš 80 metų jų polinkį laisvėje kryžmintis su kitomis rūšimis pastebėjo gamtininkas B. Bergas. Jo dvare Švedijoje neskraidantis kanadinės berniklės patinas kasmet palikdavo palikuonių, nors atrodė, kad pilkųjų žąsų poros yra darnios. Šiandien Vokietijoje, Švedijoje ar Olandijoje visai įprasta regėti pilkųjų žąsų ir kanadinių berniklių hibridus. Kanadinė berniklė vis dažniau sutinkama ir Lietuvoje, šią rūšį reikia ypač akylai stebėti ir sekti.
Patys didžiausi vandens paukščių (žąsinių) rūšių kryžminimo kuriozai pasiekti paukščius laikant ir veisiant nelaisvėje. Voljeruose bei tvenkiniuose, kur greta gyvena skirtingos rūšys, o paukščių tankumas yra didelis, sulaukiama mišrių jauniklių ir iš biologiškai gana tolimų rūšių atstovų. Štai gulbė nebylė jauniklius išaugino ne tik su kitų gulbių rūšių paukščiais, bet ir su pilkąja žąsimi, kanadine bernikle ir sniegine žąsimi. Pilkoji žąsis nelaisvėje išvedė jauniklius su keleto žąsų rūšių paukščiais, taip pat su kalnine žąsimi, egip-tine žąsimi ir net muskusine antimi. Jau minėta kanadinė berniklė kryžminosi su beveik visomis žąsų rūšimis, egiptine žąsimi ir muskusine antimi. Didžioji antis nelaisvėje sudarė poras su muskusine antimi bei kitomis plaukiojančiųjų ančių rūšimis. Klykuolė nelaisvėje perėjo ir išvedė jauniklius su mažuoju dančiasnapiu – tiesa, visai neseniai Suomijoje buvo pastebėtas ir laivėje užaugęs šių rūšių mišrūnas.
Tik retais atvejais, perint artimų rūšių mišrioms poroms, jaunikliai būna vaisingi. Beje, toks kryžminimas gali būti įdomus tik moksliniu eksperimentiniu požiūriu, šiaip jis neturi prasmės. Tą įrodo ir gamtoje gimusių mišrūnų likimas -visi jie paprastai žūsta.
Lietuvoje vis dažniau susiduriame su atvejais, kai nepaisant veiksmų nelogiškumo, bandoma kryžminti laukinius ir naminius gyvūnus, ieškoti kažkokio mistinio rakto ūkio gerinimui. Visų pirma, tokia praktika nelegaliai taikoma veisiant „šernakiaules“ ir bandant pirkėjus įtikinti, kad jų mėsa turi puikių savybių. Nesiveliant į šiuos nebiologinius ginčus, galėtume manyti, kad tikro šerno ir tikros kiaulės mėsa turėtų būti dar geresnė. Kiaulienos mums pakanka, Lietuvoje kasmet sumedžiojama apie 40 000 šernų, tad pasirinkimas yra užtikrintas. Bandymas kryžminti tarpusavyje skirtingų rūšių laukinius gyvūnus ar laukinius gyvūnus mišrinti su naminiais netelpa į jokias logines ir teisines normas.
Visų pirma tokie gyvūnai bet kada gali ištrūkti į laisvę ir ženkliai pakenkti vietinėms laukinėms populiacijoms. Visi jaučiame, kokio atgarsio susilaukė pranešimas, kad mokslininkai Lietuvos vilkų haplotipuose rado šuns genų – bandoma eskaluoti mintį, kad ši įtaka iš esmės aktyvino vilkų populiacijos agresiją. Nors tokios kalbos neturi mokslinio pagrindo, nes niekas negalėtų to įrodyti, apie šerno ir naminės kiaulės hibridų patekimą į laisvę (o tokie įvykiai jau registruoti) beveik nediskutuojama. o šie atvejai yra kur kas pavojingesni, nes šernų gamtoje daug, jie veisiasi labai aktyviai, jie nesudaro pastovių porų, tad nepageidautini genai gali migruoti greitai ir neprognozuojamai.
Reikėtų priminti visiems eksperimentatoriams, kad mintis gerinti gamtą buvo madinga tik apie 1950 m. Šiandien mūsų teisiniai dokumentai labai suprantamai ir išsamiai reglamentuoja gyvūnų kryžminimą.
Šių metų birželio 22 d. LR Seimo priimtoje naujoje Laukinės gyvūnijos įstatymo redakcijoje aiškiai sakoma:
7 str. 7 dalis. Kryžminti laukinius gyvūnus leidžiama tik mokslinių tyrimų tikslais turint Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos leidimą, išduotą vadovaujantis Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklėmis.
9. str. 4 dalis. Draudžiama išleisti į laisvę svetimžemes laukinių gyvūnų rūšis, sąmoningai ar nesąmoningai nelaisvėje išveistus gyvūnų hibridus. Nelaisvėje laikyti ir ištrūkę į laisvę gyvūnų hibridai ir svetimžemių rūšių laukiniai gyvūnai privalo būti skubiai sugauti arba numarinami laukinės gyvūnijos išteklių naudotojų lėšomis.
22 str. 12 dalis. Nelaisvėje laikytų ir į laisvę ištrūkusių sve-timžemių laukinių gyvūnų rūšių, gyvūnų hibridų, natūraliai Lietuvoje paplitusių nelaisvėje laikytų ir į laisvę ištrūkusių laukinių gyvūnų, kai jie priklauso laukinės gyvūnijos išteklių naudotojui, padarytą žalą atlygina laukinės gyvūnijos išteklių naudotojas, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens tyčios arba kitų Civilinio kodekso 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų.
Taigi, ir logika, ir etika, ir teisinės nuostatos tvirtina, kad joks gyvūnų kryžminimas negali būti atliekamas. Šis jautrus kiekvienai rūšiai ir kiekvienam gyvūnų individui dalykas -tikrai ne žmonių reikalas. Jei tai atsitinka gamtoje, gamta jaučia, kaip turi elgtis su niekam nereikalingais palikuonimis. Gi žmogus neturi teisės laukinius gyvūnus naudoti šioms nesankcionuotoms reikmėms.
„Mūsų girios“
Selemonas Paltanavičius
