Medžioklinis peilis – vienas iš pačių būtiniausių reikmenų, be kurio neįmanoma įsivaizduoti jokios medžioklės. Dėl to medžiotojai Europos šalyse, pirmaujančiose medžioklės plėtros požiūriu, visada supranta geros kokybės peilių svarbą. Europoje tokie peiliai kainuoja labai brangiai, bet tai normalu, nes ten medžiotojas nelaukia, kad laimikį jam išdorotų jėgeris arba kolega, o imasi šio reikalo pats. Medžioklinio stiliaus peilis, kaip ir visi kiti medžioklės reikmenys, pavyzdžiui, ragas arba vilbynė, taurė ar portsigaras, labai vertinami ir pagarbiai laikomi tokiose šalyse kaip Austrija, Šveicarija arba Vengrija, jie saugomi namuose ir perduodami iš kartos į kartą kaip vertingi antikvariniai daiktai. Šiuolaikinius medžioklinius peilius šiandien gamina daugybė firmų, juos daro ir pavieniai meistrai.

Žinoma, kiekvienas medžiotojas turi savo poreikių ir reikalavimų dėl medžioklinio peilio. Deja, šiandien mes negalime įsigyti daugumos užsienio firmų gaminių, o ir kainos mūsų parduotuvėse sunkiai suprantamos, todėl viskas, ką pirkėjas įsigyja, būna jam nemaža mįslė. Esant dideliems mokesčiams ir įvairiausiems antkainiams parduotuvės stengiasi „daryti pinigus“ daugiausia brangiai pardavinėdamos pigias prekes, tad prekės kaina dažnai neatitinka jos kokybės ir, pavyzdžiui, su medžioklės reikmenų parduotuvėje įsigytu peiliu bus galima pjaustyti nebent duoną ar dešrą. Šiandien daugelis medžioklinių peilių gaminama Rusijoje, Ukrainoje, Dagestane ir pan. Deja, dėl painių mūsų šalies įstatymų ir reikalavimų, taikomų peilių gamintojams, mūsų specialistai visai nesidomi tokia gamyba, tačiau išmintingai tvarkantis ji galėtų būti tikrai perspektyvi. Tuo labiau, kad jokiu būdu neverta labai žavėtis ir pačių autoritetingiausių firmų gaminiais. Daugelis mūsų specialistų galėtų padaryti kur kas geriau.

Tuo aš įsitikinau pats, kai mano peiliai atsitiktinai pateko į parodą Austrijoje ir, nė kiek nepardedant, iš karto tapo lyderiais tarp visų pasaulio firmų gaminių. Tiesa, šiuos peilius darė meistrai, gaminantys tik vienetinius peilius, ir jų nėra daug ne tik pas mus, bet ir Vakarų šalyse. O pasauliniai peilių gamybos lyderiai vis dažniau iš puikaus plieno pagamina keisčiausių formų peilius, visai netinkamus tikrai medžioklei. Tik įsigijus kokybišką peilį galima garantuoti gerą jo galandimo. Kad galėtume perprasti visus šios srities subtilybes, aptarsime kai kuriuos svarbiausius dalykus.
[sociallocker]
Visų pirma peilį reikia mėgti ir suprasti, kad medžioklėje jis būtinas ir be šio įrankio išsiversti neįmanoma. Todėl reikia pirkti būtent medžioklinį peilį, o ne peilį su bauginančiais apvadais, „Military“ tipo, arba tikrą suomišką peilį. Medžioklinis peilis reikalingas sumedžiotų žvėrių skerdenoms doroti ir kailiams lupti, o kartais – ir nelabai storoms šakelėms nukristi, medžiui drožti, galiausiai kokiems nors užkandžių produktams pjaustyti. Deja, daugeliui medžiotojų pastaroji peilio funkcija yra ir vienintelė. Tokiu atveju ir pats peilis, ir jo galandimas tampa nebe toks svarbus dalykas.

KOKIO GAMINTOJO PLIENAS GERESNIS

Kiekvieno peilio atveju esminis dalykas yra plienas, iš kurio pagaminta jo geležtė. Reikia pažymėti, kad šiuolaikinių rūšių peilių plienas yra puikios kokybės, jo, aišku, negalima nė lyginti su ankstesnių metų plienu. Daugelis medžiotojų stengiasi įsigyti šiuolaikiškus peilius iš Damasko plieno, bulato ir t. t., nors tai jau seniai pasenusios technologijos. Tiesa, ne vienas gamintojas Damasko plieną mėgina pagaminti iš nerūdijančio plieno, bet praktinių rezultatų nėra. Šiandien vyrauja plienas, pagamintas pasaulinių metalurgijos pramonės lyderių – vokiečių „Solinger“, anglų „Wilkinson“, įvairių Švedijos firmų, gaminančių visuotinai pripažintą kelių markių plieną, šveicarų „Wenger“ ir kt. Jiems nenusileisdavo ir kai kurių rūšių plienas, anuomet lydytas buvusioje SSRS, tiesa, jis buvo skirtos toli gražu ne peiliams, tačiau atsirasdavo meistrų, kurie iš to plieno darydavo peilius. Žinoma, metalurgija – sudėtingas dalykas ir daugiausia įslaptintas, nes nerūdijantis plienas sukurtas karinėms ir kosmoso tyrimo reikmėms. Vienas iš stipriausių plieno lydymo įmonių, sukūrusių geriausių pasaulyje rūšių plieną, yra austrų firma „Böller“.

PEILIO GEOMETRIJA

Reikia atkreipti dėmesį į peilio geležtės ašmenų formą ir galandimą, t. y. jo geometriją. Dažniausiai daugeliui ji būna ne pačios patraukliausios formos: teisūs 10–12 cm ilgio ašmenys su pjovimo briauna, staigiai kylančia link viršutinės ašmenų linijos (noselė su dideliu pakilimu), tai patogu lupant sumedžioto laimikio odą. Geriausi ašmenys yra dvigubos geležtės, t. y. ašmenys, nuleisti gale (žiūrint į peilio pentį iš viršaus), ir ašmenys, kurie kūgio forma siaurėdami leidžiasi nuo viršutinės peilio briaunos iki smaigalio. Toks peilis, kaip sakoma, pjauna viską iš eilės, jis lengvai galandamas, ašmenys be jokių iškyšų, o prireikus su tokiu peiliu galima drožti ir medį. Deja, šiuos peilius gamina mažai firmų, nes gamybos metu kyla daug technologinių sunkumų, tačiau meistrai, gaminantys vienetinius peilius, paprastai įtaiso būtent taip pagaląstus ašmenis. Gerų peilių kaina svyruoja nuo 500 iki 1 500 eurų, tai aukštos klasės darbiniai peiliai be meninės apdailos. Gana žinomų firmų peiliai, kuriuos vadiname štampuotėmis, kainuoja nuo 60 iki 250 eurų, jie gali būti pagaminti iš visai neblogo plieno, tačiau geležtės galandimas beveik visada būna prastas. Daugeliu atvejų sumanus specialistas tokius ašmenis turi patobulinti, o paskui tinkamai pagaląsti pjovimo briauną.

PEILIO GALANDIMO SUBTILYBĖS

Peilio pjovimo briaunos galandimas – įprastas kiekvieno medžiotojo darbas, tad jis turi būti atliekamas profesionaliai. Nusipirkę net patį brangiausią peilį niekada nepajusite skirtumo tarp jo ir paties pigiausio, jei neišmoksite tinkamai išgaląsti pjovimo briaunos. Žinoma, didele dalimi geležtės kokybę lemia kietumas, jis turi būti ne mažiau kaip 58–62 HRC. Šiuolaikinis žinomų firmų pagamintas tokio kietumo peilių plienas yra plastiškas ir visiškai netrupa, kaip paprastai būna naudojant atsitiktinius peilius su geležtėmis iš nežinia kokio plieno. Labai svarbu ir tai, kokiais komponentais legiruotas vienas ar kitas plienas, nes jie suteikia plienui skirtingų savybių; tai gali būti chromas, nikelis, molibdenas, vanadis, manganas ir kt. Geriausiu plienu visada buvo laikomas švediškas, iš jo pagaminti peiliai naudojami mėsos kombinatuose skerdienai pjaustyti.

Amerikietiškų peilių ligatūra paprastai būna pati primityviausia, o kokybė – ne pati geriausia. Šių peilių geležtės gaminamas iš C 440 plieno, jį naudoja beveik visos peilius gaminančios firmos Amerikoje.
Daugelyje medžioklei skirtų žurnalų ir kitoje literatūroje dažnai rašoma apie taisyklingą medžioklinio peilio galandimą ir pateikiama įvairiausių patarimų. Tačiau aš nesutinku su daugumos straipsnių autoriais, patariančiais naudoti įvairius galandimo strypelius, tepalus, nes medžioklėje tai visiškai nereikalingi dalykai. Tiesa, kad skirtingiems peiliai numatytos nevienodos užduotys, tad jie galandami skirtingai, tačiau mes kalbame apie medžioklinį peilį, kurio pagrindinė užduotis – doroti laukinių žvėrių skerdenas.

Neverta stengtis išgaląsti medžioklinį peilį taip, kad būtų aštrus kaip skustuvas. Toks peilis kur kas greičiau atšips negu pagaląstas su gana šiurkščiu deimantiniu strypeliu ar tiesiog su deimantine dilde, nes su šiais įrankiais peilį galima pagaląsti taip, kad pjovimo briauna būtų tarsi smulki dildelė (sereitoriaus tipo galandimas). Jeigu peilio geležtė pagaminta iš geros kokybės plieno, tada su taip pagaląstu peiliu galima perpjauti visus sunkiai pjaunamus audinius, įvairias plėveles, sausgysles ir pan. Dorojant skerdeną toks peilis tiesiog perskrodžia viską, ką tik paliečia, tai labai pagreitina skerdenos dorojimą, o tai itin svarbu darbuojantis šaltyje. Žinoma, daug lemia ir peilio pjovimo briaunos galandimo kampas. Jis neturi būti labai smailus. Nors smailiu kampu pagaląstas peilis pjaus geriau, tačiau su juo reikės atsargiau elgtis ir medžioklės sąlygomis jis atšips kur kas greičiau.

Medžioklinio stiliaus peilis, kaip ir visi kiti medžioklės reikmenys, pavyzdžiui, ragas arba vilbynė, taurė ar portsigaras, labai vertinami ir pagarbiai laikomi tokiose šalyse kaip Austrija, Šveicarija arba Vengrija, jie saugomi namuose ir perduodami iš kartos į kartą kaip vertingi antikvariniai daiktai.

Nustatant peilio pjovimo briaunos galandimo kampą reikia atsižvelgti į plieno, iš kurio pagamintas peilio geležtė, kokybę. Pagaląsti taip, kad peilis maksimaliai gerai pjautų, reikia nemenko išmanymo, ir tai daugiausia pasiekiama praktikos būdu. Geležtės plienas gali būti grūdintas skirtingai, be to, kiekvieno peilio geležtės storis nevienodas. Tačiau yra viena bendra taisyklė: negalima naudoti galandimo akmenų su labai smulkiu abrazyvu, o ir pjovimo briauną reikia galąsti ne išilgai, o braukiant tam tikru kampu skersai ašmenų.

Rusijos šiaurėje gyvenančių tautų medžiotojai, naudodamiesi peiliais iš gana minkšto plieno (kad būtų galima galąsti su dilde šaltyje), sėkmingai doroja žvėrių skerdenas, kartkarčiais pasigaląsdami peilius su dilde ir taip išgaudami šiurkštų sereitoriaus tipo ašmenų galandimą.

Nesuprantama, kodėl medžiotojai skundžiasi, kad peilio ašmenys pernelyg kieti ir jų neįmanoma gerai išgaląsti. Mūsų laikais yra daugybė įvairiausių galandimo priemonių deimantinių strypelių, dildžių, tad toks teiginys tikrai nepagrįstas. Deimantai rėžia viską iš eilės, jiems nesvarbu, kiek kietumų vienetų būdinga jūsų peilio geležtei, tiktai reikia naudoti tinkamą įrankį. Jei sunku išlaikyti nustatyto kampo galąsdami peilį rankiniu būdu, galima naudotis specialiais įtaisais. Jų nuotraukų yra kiekviename kataloge, o bet kuris specialistas tokį laikiklį nesunkiai pasidarys ir pats. Taip atsiminkite, kad visus peilio galandimo įrankius ir įtaisus reikia visada pasiimti į medžioklę, neatsižvelgiant į tai, kad su geru peiliu galima išdoroti 1–2 šernų arba briedžių skerdenas negalandant jo. Tačiau kartais dorojant skerdeną nutinka ir taip, kad prie kailio, pavyzdžiui, šerno, būna prilipęs koks akmenėlis ar tiesiog smėlis. Tada peilio pjovimo briauna gali atšipti ir ją reikės pagaląsti. Dėl šios priežasties daugelis firmų pateikia peilius su galandimo įrankiais, kurie laikomi specialiose peilio makščių kišenėlėse.

Aišku, su medžiokliniu peiliu nereikia atidarinėti konservų skardinių, nes tada pjovimo briaunos ašmenų galandimo kampą reikėtų daryti bukesnį, dėl to pablogėtų peilio savybės, skirtos pagrindinei paskirčiai. Žinoma, daugelis peilių, kurių geležtės pagamintos iš šiuolaikiškų rūšių rūdijančio plieno, taip pat gali turėti gerų pjovimo savybių ir kartais net pranokti peilių su geležtėmis iš nerūdijančio plieno savybes, tačiau paprastai geležtės iš rūdijančio plieno būna trapesnės, be to, dar ir rūdija. Būna peilių ir su chromuotais ašmenimis, tačiau dabar jų pasitaiko retai. Reikia atsiminti, kad brangūs medžiokliniai peiliai niekada negalandami su tekėlu, ypač neturint tam reikiamos kvalifikacijos. Jei norite įgyti šiek tiek medžioklinių peilių galandimo patirties, galite pasitreniruoti namie galąsdami virtuvinius peilius. Jūsų žmona labai apsidžiaugs, nes kartais būna tokių bukų virtuvinių peilių, kad kyla klausimas, kam jie tokie apskritai reikalingi namuose. Mokėti galąsti peilius privalo kiekvienas vyras, o pagal jo namuose esančių peilių aštrumą galima spręsti net apie šeimininko mentalitetą. Peilis – tai įrankis, kuris nepagaląstas tiesiog neveiks.

Peilio pjovimo briaunos galandimas – įprastas kiekvieno medžiotojo darbas, tad jis turi būti atliekamas profesionaliai. Nusipirkę net patį brangiausią peilį niekada nepajusite skirtumo tarp jo ir paties pigiausio, jei neišmoksite tinkamai išgaląsti pjovimo briaunos. Žinoma, didele dalimi geležtės kokybę lemia kietumas, jis turi būti ne mažiau kaip 58–62 HRC.

PEILIO KOKYBĖS TIKRINIMAS

Perkant peilį pats paprasčiausias būdas patikrinti jo kokybę ne itin patyrusiam žmogui – pamėginti su dilde pabraukyti per peilio pjovimo briauną. Jeigu ji dildosi lengvai, vadinasi, peilis niekam tikęs; jei dildosi, bet dildė praslysta – dar pusė bėdos; o jeigu dildė visai neįveikia plieno ir retkarčiais vos užgriebia, vadinasi, geležtė pagaminta iš labai tvirto plieno. Dildė turi būti standartinė, plieninė, kaip ir visos dildės pagaminta iš anglinio plieno, kuris užgrūdintas būna daugiausiai 72–70 HRC kietumo. Tokio kietumo peilių nebūna, aišku, išskyrus keraminius arba kokius nors specifinius gaminius (pavyzdžiui, su įkalta pjovimo briauna). Bet tai veikiau įdomūs eksperimentai, o ne praktiškai naudojami medžiokliniai peiliai, kurie privalo turėti įvairių medžiotojui reikalingų savybių, ir net tokią, kad jų geležčių plienui neturi būti būdingas karštinis trapumas, t. y. jis negali lūžti esant labai žemai oro temperatūrai, nes tai labai aktualu įvairiose platumose.

Peilio kokybės įvertinimas – nelengvas dalykas, tam reikia didelės praktinės patirties. Deja, daug medžiotojų apskritai nesugeba atskirti peilio, kainuojančio 2 000 eurų, nuo peilio už 100 eurų. Jiems atrodo, kad abu pjauna vienodai. Taip yra dėl to, kad jie tiesiog nežino, kaip galąsti ir pigų, ir brangų peilį. Šie medžiotojai dažnai postringauja apie peilių kokybę, be jokių abejonių menkindami pačių geriausių firmų pagamintus peilius. Neišmanėliškumas – didžiausia daugelio mūsų medžiotojų yda, su ja reikia kovoti visomis išgalėmis.

Medžiotojams skirta spauda – viena iš svarbiausių medžioklės kultūros formavimo priemonių ir šios srities žinių šaltinis. Atrodytų, peilio galandimas – visiškai paprasta operacija, tačiau ji gali labai palengvinti medžiotojui darbą dorojant laukinių žvėrių skerdenas ir atskleisti tikruosius vieno ar kito peilio bei plieno, iš kurio pagaminta jo geležtė, privalumus. Visi šie dalykai, aišku, turi būti dėstomi rengiant medžiotojus (Europoje taip ir daroma – dar prieš tapdamas medžiotoju žmogus išmokomas visų reikalingų dalykų; ten, skirtingai negu mūsų medžiotojai, žmogus niekada neina į medžioklę be peilio ir kitų tradiciškai būtinų reikmenų).

Visi žino, kad šautuvas, kad ir koks brangus jis būtų, gerai šaudys tiktai užtaisytas tinkamu šoviniu. Taip ir peilis – be tinkamo galandimo jis bus tiktai butaforinis daiktas.

Dabar mūsų šalies medžioklės reikmenų parduotuvėse galima įsigyti visko, kas reikalinga peilių galandimui.
Visi žino, kad šautuvas, kad ir koks brangus jis būtų, gerai šaudys tiktai užtaisytas tinkamu šoviniu. Taip ir peilis – be tinkamo galandimo jis bus tiktai butaforinis daiktas. Žinoma, koks nors specialistas peilį gali pagaląsti ir medžioklės metu, tačiau medžiotojui tai nelabai tinkamas variantas, nes kartais vieno galandimo nepakanka kelioms skerdenoms išdoroti, o blogiausia, kai brangų peilį ima galąsti kas papuola. Todėl patyrę medžiotojai nepatiki savo peilio bet kam, nes ir išdoroti laukinių žvėrių skerdenas reikia mokėti, o tas pats peilis skirtingų žmonių rankose gali veikti visai kitaip. Vienas medžiotojas su pagaląstu peiliu išdoros 2–3 skerdenas, o kitam galandimo užteks vos pusei skerdenos (kadangi įvairios jos dalys, pavyzdžiui, kailis, turi tam tikrų abrazyvinių savybių, jeigu nevengiama papildomų pjūvių pjaunant kailio paviršių). Vis dėto geriau, kai kailis įpjaunamas ir perpjaunamas įsmeigus ašmenis po oda, tada peilis bus tinkamas naudoti kur kas ilgesnį laiką.

Žinoma, galandant peilius visada reikia laikyti saugos taisyklių. Taip pat atidžiai reikia rinktis ir peilių makštis, nes dauguma jų nėra saugios, jeigu medžiotojas virsta, pavyzdžiui, šliuoždamas slidėmis. Makštis perrėžęs peilis gali mirtinai sužeisti žmogų. Geriausios makštys – skandinaviškojo tipo, beje, jos vyravo mūsų kraštuose prieš daugelį amžių. Į tokią makštį įeina visas peilis, lieka kyšoti tik jo rankena, o peilio noselė visada nukreipiama į šoną, kad jam įsirėmus į medžiotojo kūną nebūtų perduodamos ašinės jėgos. Be to, peilis turi laisvai kabėti ant odinio dirželio ar kokios kitos virvelės. Galima dar ilgai pasakoti apie medžioklinius peilius, tačiau visada reikia atsiminti, kad medžiotojui gėdą daro ne tai, kad peilis pigus, o tai, kad jis bukas. Tad būtinai išmokite pasigaląsti savo peilį. Nemokėdami to tiesiog negalite vadintis medžiotoju.[/sociallocker]

Tekstas: Leonid Novikov
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!