Medžiotojo šiokiadieniai – Vasaris

Vasario mėnuo, gamtoje tai pirmosios meilės, pirmųjų gimimų ir aišku nenuspėjamų įvykių dienos. Vasario 9 d. naktis buvo nepakartojama,  kaip niekad rami, solidi ir paslaptinga, žvaigždes galima buvo skinti kaip žiburius ir susikrauti į kišenes, beribį dangų skersai ir išilgai braižė lėktuvų šviesos, mėnulis visa savo grožybe su šypsena žvelgė į žemę, šviesos tiek, kad vidurnaktį galima buvo skaityti knygą.

Sidabro šviesoje atsargiai po pievas maklinėjo stirnos, mėnulio šviesoje jų nugaros atrodė žaismingai baltos, rimtesni žvėrys (elniai ir šernai) stengėsi laikytis šešėlyje, nedrąsu vaikštinėti šviesoje, gal geriau pabadauti, nuo meilės apdujusios lapės kiauksėjo ir lakstė kaip pakvaišusios, dabar jų linksmiausios dienos ir naktys, juk reikia kurti šeimas, išbandyti ir tinkamai pasirinkti partnerius,  kažkur toli paslaptingai sukaukė vilkas, jam priešingoje pusėje atsiliepė kitas…

Nieko nuostabaus, per grabnyčias pati vilkų ruja, vienišiai ieško gyvenimo draugo ar draugės, turintys – džiaugiasi pragyvenę dar vienus metus,  išgirdus vilkų kaukimą visada darosi neramu, kažkodėl, išgirdus trakštelėjant šakelę, visada pasižiūrima į tą pusę.

Vilkas – tikrasis miško ir nakties šeimininkas.  Ir nors gnaibėsi trijų laipsnių šaltukas, kuris sugebėjo ledu sukaustyti balas ir mažus vandens telkinius, tačiau nuostabą sukėlė čia pat miško pievoje gervių trimitai, matyt kažkas pabaidė, tačiau jau labai jos ankstyvos, gal net nebuvo išskridę.

Per pilnatį visada smagu klajoti miškų takais, ypač šiuo metu jaučiasi stiprus žmogaus ir gamtos ryšys. Vasario mėnesį medžiotojai visada reguliuoja lapių skaičių, šiuo metu jos aktyvios dienos metu, apsvaigusios nuo meilės žaidimų.  Lapė  yra viena iš labiausiai paplitusių plėšrūnų pasaulyje.

Lapė Lietuvių tautosakoje visada parodoma kaip gudri, išmintinga, žaisminga ir labai jau moteriška, tai vilkui ragus įstatys, tai iš žvejo nugvelbs žuvį, tai apsimetusi negyva sugaudys šarkas ar suvalgys lokio žiemos atsargas – medų, tai mūsų rudoji. Kai būna sniego, visi laukai būna išbraidyti karoliukus primenančiais pėdsakais.  Pati lapė sveria nedaug 4-7 kilogramus ir yra išties graži, nesudaro pastovių porų, nėštumas du mėnesiai, tačiau 3-4 mėnesius jaunikliais pora rūpinasi kartu, kuriuos   veda urvuose,  juos  gali išsikasti priesmėlio kalvelėse, šlaituose, po akmenų krūvomis ar negyvenamose sodybose, šiaip nevengia žmonių, todėl mes jas dažnai matome prie miestų, gyvenviečių ar kelių, mėgsta medžioti ir dieną. 

Lapiukai gimsta silpni, akli, uždaromis ausimis ir be dantų. Auga greitai, po 3-4 savaičių jau bando lįsti iš urvo ir tyrinėti aplinką. Lapiukai labai panašūs į vilkiukus, tik jų uodegos galiukas baltas.  Būdami graži, lapė tvarka nepasižymi, todėl apie jos urvą visada gausu plunksnų, kaulų, maisto atliekų, išmatų.  Lapė maistui nėra išranki, valgo viską ką randą: kurmius, paukščius ir jų kiaušinius, peles, kiškius, stirniukus, ežius, sliekus, gaudo grambuolius (puikūs baltymai), smaguriauja uogomis ar obuoliais.

Lapė turi puikią uoslę, klausą ir regą, ji girdi žemo dažnio garsus ir puikiai mato tamsoje, labai greita reakcija. Tad jeigu ji pirma pamato medžiotoją, tai pastarasis paprastai  šūvius  paleidžia „dievui į langus“ . Skirtingai nei dauguma šuninių, lapė neturi veido raumenų, leidžiančių „rodyti dantis“, maisto nekramto, suplėšiusi į smulkius gabalėlius praryja. Didelė jų populiacija daro žalą medžiojamajai faunai, ypač kiškiams, stirnoms, ant žemės perimtiems paukščiams.

Lapės dažnai serga niežais, todėl esant dideliam jų skaičiui dažnai jas matome  pusiau plikas, jos apsikrečia viena nuo kitos ar per urvų sistemas, dažnai pasitaiko pasiutligės atvejų, nesvetima trichineliozė.

Lapė kol kas nevalgoma, nors lapės kailis gražus, tačiau  šiuo metu nevertinamas, o kadangi jau neturime žiemų, tai mūsų damos ir nenešioja kailinių iš lapių kailių,  ankščiau už lapės kailį  reikėjo pakloti du atlyginimus. Alytaus krašto medžiotojai sumedžiojo lapių :  2019 m. – 280, 2018 m. – 360, 2017m. – 370.

Vasario mėnuo įdomus savo keistenybėmis. Pirmomis vasario mėn. dienomis pradėjo rujoti pilkieji kiškiai, kiekvienais metais jų ruja prasideda skirtingu laiku, jie jaučia pavasario atėjimą, taigi po 44 dienų sulauksime pirmųjų kiškučių ir  žolė prieš saulę bus 4-5 cm. aukščio. Keista, tačiau sausio mėn. 28 d. Kalesnykų miške šėryklose pasirodė šernės su šerniukais, taigi jos gimdė apie sausio 15-18, tai labai ankstyvos vados, paprastai šernų pirmosios vados buvo matomos vasario 16 d. Panevėžio raj. Tačiau viskas keičiasi, matyt Lietuvoje šernai pradės turėti po dvi vadas, tas jau seniai yra Vokietijoje, pastebima kaimyninėje Lenkijoje.

Vasario  mėnuo  visada pateikdavo staigmenas, priversdavo sniego, smogdavo šalčio bangos, tačiau nežiūrint to šio mėnesio pabaigoje  visada  pradeda perėti krankliai. Tai unikalus paukštis, jis pirmasis sudeda kiaušinius, jo biologinis ritmas nustatytas taip, kad kovo mėnesį  išsiritusius krankliukus būtų galima lengvai maitinti tirpstančiam sniegui atidengtais kritusiais gyvūnais, paukščiais, ar šiaip visokiomis gėrybėmis, kurias slėpdavo sniegas.

Ragus pradėjo mesti brandūs taurieji elniai, o stirninai atvirkščiai – visi juos jau auginasi, pas 5-7 metų stirninus jie jau turi aiškią struktūrą, o apaugusi odelė jiems suteikia dydžio ir storio viziją, jei bus šalčiai virš 20 laipsnių, gali nušalti galiukai, mat dar nesukaulėję. Šiuo metu rujoja miškų karalienė ir slapukė lūšis  bei mangutai.

Medžiotojai  dar gali medžioti šernus, bebrus, kiaunes, šeškus, kovus ir pilkąsias varnas, lapes, mangutus, audines ir ondatras. Medžioklių su varovais sezonas baigėsi vasario 1 d. Visada prašau medžiotojų, šiuo metu būkite tolerantiški  šernams, nes šernės jau turi ar greit turės jauniklių.

Nei plauko nei tauko!

„Miske.lt“
Raimondas Ribačiauskas
LMS „Gamta“ prezidentas