Praleisti ir pereiti į turinį Skip to sidebar Skip to footer

Medžiotojas filosofas

Turinys:

Turbūt pokalbį su tauragiškiu Remigijumi Balašaičiu apie medžioklę, apie jo sumedžiotus žvėris, apie nemažos dalies visuomenės neigiamą požiūrį į medžioklę ir, galiausiai, ką daryti, kad jis pasikeistų, galėtum tęsti ir tęsti ne vieną dieną. Ir pagrindinė mintis dėl neigiamo visuomenės požiūrio, pasak R. Balašaičio, yra ta, jog kalti esame patys medžiotojai ir jų vadovai (turima galvoje Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija).

Taip, tai nelengvas pokalbis, ir sunku tikėtis, kad Nemunu dar daug vandens nubėgs, kol mūsų visuomenė į medžiotojų veiklą ims žiūrėti teigiamai. Tačiau nekalbėti apie tai negalima. Ir šios knygos tikslas – ne tik Lietuvos 100-mečio proga personaliai pristatyti šio hobio mėgėjus ir truputį medžioklės istorijos, bet ir kartu išsakyti, kuo mes, medžiotojai, gyvename.

Medžioklė yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė. Ne kartą girdėjau pasakymą, kad Dievas žvėrį sukūrė tam, kad žmogus juo naudotųsi.
Va čia ir prasideda filosofija apie medžioklę, ar mes, medžiotojai, visada darome taip, kad nepiktintume priešiškai nusiteikusiųjų. Galiausiai, o kodėl priešiškai nusiteikiama, jei kiekvienam medžioklė yra prigimtinė teisė, jei tiesiog būtina reguliuoti žvėrių skaičių, jei medžiotojai gelbėja gamtą nuo žvėrių ligų, papildomai maitina žiemą, jei tai, pagaliau, yra gamtos ūkis, nešantis naudą valstybei ir žmogui. Taigi, teigti vien tai, kad medžiotojai tik atima žvėriui gyvybę, nederėtų.

Dažniausiai medžioklei prieštarauja žmogus, kuris net neįsivaizduoja tos medžioklės, kuris žvėrį yra matęs tik zoologijos sode ar televizijos laidose, kokiame kine, bet ne gamtoje ir visiškai nesuvokia medžiotojų virtuvės.

„Jeigu sugebėtų bendruomenė kokius porą sezonų nemedžioti, aš pažiūrėčiau, kas būtų kalti, ar netaptų medžioklė labai reikalinga profesija, nes prasidėtų chaosas ant kelių, ūkiuose ir t. t. O dabar tarsi mes, medžiotojai, be to negalime gyventi, nes reikia žudyti ir kiekvieną dieną medžioti.

Kodėl taip yra? Na, pažiūrėk, kas pas mus darosi… Tai tą neleistiną medžiotojai padarę, tai dar ką. Jeigu mūsų, medžiotojų, bendruomenėje atsiranda koks narys, kuris netinkamai elgiasi, įsivelia į konfliktus su vietiniais gyventojais, iš to ir kyla susipriešinimas. Mes turime būti švietėjiški žmonės. Turime bendrauti su vietos gyventojais, o ne tik šautuvus užsikabinę po jų valdas vaikščioti ir dar kartais netinkamai elgtis. Būtina žmogui paaiškinti, ką mes darome toje gamtoje. Medžioklei reikia tinkamai pasiruošti, su vietos žmonėmis viską suderinti, o ne tik šautuvą užsikabinus patraukti į medžioklę, kaip į karą. Tikrai dar daug yra medžiotojų, netinkamai besielgiančių.
Tarsi valstybė davė leidimą – ir man tas pats, ką žemės turėtojas galvoja, kai medžiotojas vaikšto jo valdose.

Ko gero, tai sovietmečio palikimas, kai buvo nesiskaitoma su žmonėmis. O dabar demokratija ir ne vienas persistengė, išėjo į „kraštus“. Galų gale privačios valdos teisę turintis vis dažniau nori ją ir pabrėžti. Tai visiškai suprantama ir logiška: privati nuosavybė – šventas reikalas.

Anksčiau stovintis pamiškėje medžiotojų bokštelis žvėrims tykoti niekam netrukdė, o dabar jau lyg koks užkratas pasipylė. Kažkuris kaimynas susakė, paskaitė kokį straipsnelį – turi nugriauti.
Tačiau nuo to nepabėgsi – būtina vietinius žmones prie to pripratinti. Kaip tik turėtų būti ne medžiotojas, o ūkininkas suinteresuotas, kad stovėtų jo laukuose žvėrių tykojimo bokštelis ar koks statinys, įrenginys, ir jis žinotų, kam reikia paskambinti, jei žvėrys pradėjo daryti žalą.

Mes, medžiotojai, turime gerai pagalvoti, kuria kryptimi turi pasukti medžioklė, kad visuomenė mūsų pomėgiui nesipriešintų. Manau, didžiausią blogybę mūsų medžiotojų bendruomenė padarė, kad reikia ar nereikia „kepė“ naujų medžiotojų bilietus ir dalino už pinigus. Atsirado nemažai narių visiškai dėl mados ir neišmanančių, kodėl traukia miškas, ką jaučia tikras medžiotojas. Todėl ir išlenda daug bjaurasties į paviršių, kur tikras medžiotojas net nepagalvotų. Tai kaip mus gali gerbti ir mylėti tauta?

Dabar yra naujas aplinkos ministras, jis – medžiotojas, tad tikrai turėtų daug kas keistis. Respublikinėse medžiotojų draugijose, kurių vis daugėja, irgi turi daug keistis ir jos turi tapti reikalingomis. Gi dabar dauguma medžiotojų pasakys, kad tos draugijos nieko neduoda ir visai nereikalingos. Dabar net medžiotojo bilieto nebereikia tęsti, tad tikrai tos draugijos nereikalingos… Gi būtina testuoti medžioto žinias, o dabar tik saugumas medžioklėje tikrinamas.

Manau, kad medžiotojų ir žvejų draugija turi būti viena. Tačiau ji turi būti reikalinga ir medžiotojams, ir visuomenei, o dabar – tik susipriešinimai. Dabar yra taip, kad iš tų draugijų jokios naudos. Manau, kad LMŽD viršūnės daug ką pražiopsojo ir todėl yra toks rezultatas. Kažką vis ne taip darome. Į medžioklę aš žiūriu filosofiškai, su daugybe pamąstymų apie žvėries sumedžiojimą ir mintimi, kam to reikia“, – tokias mintis išsakė R. Balašaitis.

Taip, medžioklė yra pomėgis, buvimas gamtoje ir, kaip minėjau, kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė. Nuo kada medžioklė atėjo į R. Balašaičio gyvenimą?

„Kai pradėjau nešioti didesnius batus, tai ir susidomėjau medžiokle… Ir vis į lauką, į mišką – kokio žvėries pėdą pamatyti, o neretai ir kažką neleistiną padaryti.

Gyvenome vienkiemyje netoli Tauragės. Turbūt nebuvo dienos, kad nepamatytume kokio žvėries. Kai tik sukako pilnametystė, pirmiausia gavau medžiotojo bilietą, o vairuotojo teises vėliau. Man šautuvas buvo svarbiau nei mašina.

Tėvas nebuvo medžiotojas ir šeima buvo prieš medžioklę.Tačiau aš žvėrių takais pradėjau eiti gal kokių devynerių metų, tapau varovu. Pagailo dėdei manęs, vis žiūrinčio pro langą, kai vyrai užsikabinę šautuvus išeina į medžioklę, ir pasiėmė kartu. Tai buvo miškuose apie Skaudvilę.

Aš ir dabar prisimenu tą varymą. Visi varovai šūkauja ir eina tolyn, vis tolsta nuo manęs. Tačiau aš radau elnio ragą. Paaiškėjo, kad tas elnias nešiojo auksinio medalio vertus ragus. Medžiotojai norėjo nupirkti, siūlė 50 rublių (tarybinių laikų pinigai), bet aš nepardaviau. Ir ateityje, eidamas varovu, vis rasdavau ragus – kiekvieną medžioklę. Mane tai itin skatino. Prigijo pravardė – raginis. Būdamas varovu, krūvą ragų pririnkau.

Dabar medžioju Tauragės rajono „Ąžuolo“klube, Jurbarko rajono klube. Dar turiu išsinuomojęs komercinių medžioklės plotų.
Koks mano pirmasis sumedžiotas žvėris? Tai buvo spąstais sugauta žebenkštis. Dabar jau senaties terminas ir galima apie tai kalbėti. Dar tik paauglys, dar nė medžiotoju nebuvau, kai nusipirkau seną „nupjautvamzdį“ ir sumedžiojau stirną. Manau, kad daug rasis tapusių rimtais medžiotojais, kurie turėjo panašią pradžią.

Bet man nepatiko tas žvėries sumedžiojimas, nes šeima nevertino žvėrienos, tad smagiausios medžioklės buvo tik dėl kailių“, – apie medžioklę pasakoja R. Balašaitis.

Daug jis medžioja. Turbūt nėra dienos, kad apie medžioklę nepagalvotų. Nebent, kai su kaklaraščiu po kaklu eina į kokį nors pasitarimą verslo reikalais.

Jam didžiausias įdomumas – susekti, kur dienoja vilkai, ir surengti jų medžioklę. Turi vilkų medžioklei vėliavėles. Yra sumedžiojęs šešis vilkus. Jo miškuose esančioje poilsio sodyboje prie įėjimo eksponuojamas medinis vilkas. Trofėjams eksponuoti poilsiavietėje jau pastatytas specialus pastatas.

Medžiotoją labiausiai domina trofėjinė medžioklė arba selekcinė, kai sumedžiojami kokie įdomesni kreivaragiai žvėrys.
Per elnių rują vis ieško rimto, medalinius ragus nešiojančio patino.

Sėdėti žvėrių viliojimo aikštelėje ir laukti ateinančio šerno prie papiltų kukurūzų neturi jokio noro. Kitas reikalas, kai šernai išeina į pasėlius, – neretai tenka prie jų prislinkti. Tai, anot Remigijaus, jau medžioklė.

Dar itin domina stirninų medžioklė sėlinant. Turi ir naudoja vilioklį, ypač per elnių rują. Vilioja žvėrį tik tam, kad jis atsakytų, kur yra. O tada jau nustato, ar tinkamas sumedžioti, ir sėlina.

Jo manymu, selekcija yra iškrypusi. Dauguma tik nori sumedžioti gerus ragus nešiojantį stirniną ar elnią, o selekciniai lieka gamtoje ir pratęsia giminę blogindami populiaciją.

Pasak medžiotojo, bet kokioje medžioklėje būtinai turi būti šuo. Medžioklinių šunų jis visada turi. Varyminė medžioklė, kai negirdėti šuns skalijimo, jam jau ne medžioklė.

Į medžioklės ūkį daug investuoja. Jo medžioklės plotuose pridaryta šėryklų, laukimo bokštelių. Tačiau tai daugiausia dėl svečių. Net turi ne vieną bokštelį, kuriame pats nė karto nesėdėjo.

Paklaustas, kokia šiandieninė medžioklė, R. Balašaitis paporino, jog puikiai prisimena ją prieš 30 metų, kai daugumą žvėrių tekdavo atiduoti valstybei. Tada, pasak jo, nenorom medžiotojai tapdavo vagimis, vis paguldydavo draudžiamą sumedžioti žvėrį. Šiandien didesnė demokratija, vis gražėja medžioklės tradicijos, pagerbiami sumedžioti žvėrys.

R. Balašaitis yra buvęs ir ne vienoje safario medžioklėje: „Buvau Australijoje, Estijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Afrikoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Kirgizijoje.

Man medžioklė Afrikoje nėra itin įdomi. Ten daugiau komercinė medžioklė. Na, nebent tik tiek, kad pamatai kitą kraštą, kitą gamtą, kitus žvėris, nei Lietuvoje. Buvau ne kartą Afrikoje, medžiojau ir viską mačiau.

Įstrigo medžioklės Rusijoje. Ten mano trofėjais tapo meška ir maralas. Mešką pavyko sumedžioti tik per trečiąją išvyką. Nutykojau prie avižų lauko. Sumedžiojus tokį žvėrį, širdis smarkiau suspurda.

Ateityje Rusijoje norėčiau sumedžioti Sibiro briedį. Du kartus buvau Kirgizijoje, sumedžiojau Marko Polo ir ožiaragį aviną. Mums tai trofėjus, o vietinis gyventojas to net nesupranta, jis žvėrį medžioja tik dėl maisto. Kirgizas nešoka apie sumedžiotų žvėrių ragus, jam medžioklė – tik maisto šaltinis.

Man pačios smagiausios medžioklės yra savo tėvynėje. Nors tikrai turiu galimybę pamedžioti daug kur, bet čia – mūsų gamta, mūsų žvėrys, medžioklės draugai. Tu esi savo medžioklės plote, žinai kiekvieną takutį, kiekvieną pelkę. Viską žinai. Žinai, kur gyvena bebras, kur elnias, kur stirniną ar briedį greičiau susitiksi. Čia viskas sava. Man Lietuvoje medžioti daug smagiau“, – apie medžioklę Lietuvoje, apie žvėris ir mūsų gamtą kalba R. Balašaitis.

Medžiokle itin susidomėjo R. Balašaičio sūnus Naglis. Jis jau tapo tikru, įformintu medžiotoju. Jau turi medžiotojo bilietą, daug ką apie medžioklę žino. Vaikinas kartu su tėvu dalyvauja įvairiose kombinuoto šaudymo varžybose, yra laimėjęs krūvą apdovanojimų, tad šautuvą savo rankose laiko seniai.

Kostas Slivskis
Tekstas iš baigiamo spaudai parengti K. Slivskio leidinio
„Knyga apie medžiotojus skirta Lietuvos 100 – čiui paminėti“.

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 5 / 5. Balsavo: 1

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

9 Komentarų

  • Miškinis
    Parašė 2019.07.19 nuo 14:22

    Sutinku, Rimvydai,kad medžiotojai niekina savininkus,bet net nesusimąsto,kad medžioja ant žemės miško savininko nuosavybės ir nesvarbu kio dydžio tas ūkininko plotas…

    4
    2
    • Rimvydas
      Parašė 2019.07.25 nuo 12:35

      Taip, mielas žmogau.Medžioklės sistema Lietuvoje likusi tokia sovietinė, lyg tai privačios žemės nuosavybės nebūtų, tarsi savininkai ( o jų yra arti 2 mln. kartu su šeimų nariais) nebūtų atgavę savo žemių ir miškų, tarsi viskas, kaip sovietmečiu, būtų …” kolchoznoje, značit ,vsio mojo”. Tarsi tebeegzistuotų sovietiniai medžiotojų būreliai, tarp kurių geriausius plotus turėtų CK,Ministrų Tarybos ar rajonų pirmųjų sekretorių nuosavi elitiniai būreliai…Ir dabar geriausius plotus turi tie buvę CK būreliai: Aplinkos ministerijos “Girios”,” Tauro” būrelis, Vyšniausko būrelis Krekenavoje ir t.t. Tarsi 30 000 LMŽD draugijoje esančių medžiotojų galėtų diktuoti savo valią ir norus dykai medžioti svetimose, mums, žemių savininkams priklausančiose žemėse ir miškuose. Paradoksas ir nesąmonė, nematyta Europoje: mūsų ūkininkas – medžiotojas, žemės savininkas NETURI teisės savo žemėje medžioti, jo žemėje medžioja svetimi ponai iš miesto be savininko leidimo. Ir į klubo narius medžiotojai svetimų žmonių, žemių savininkų, nepriima, remdamiesi savo įstatais. Ir savo žemėse savininkai gali pagal įstatymą medžioti, įkūrus savo klubą, tik jei turi vientisą 1000 ha žemės plotą. Gi klubas gali turėti plotą net tada, net jei nei vienas klubo narys klubo plotuose neturi nei aro savo nuosavos žemės. Ar yra statistika, kiek piliečių vienoje vietoje turi nuosavybę . 100 ha žemės? Ogi nei vieno tokio savininko nėra, nes įstatymas draudžia vienam savininkui turėti > 500 ha žemės plotą. Taip kad Medžioklės įstatymas ir visos jo pataisos yra niekinės, neveikiančios, negaliojančios. Todėl medžiotojai turi tokį neigiamą įvaizdį, nes visai nesiskaito su realybe, kad pagal KONSTITUCIJĄ Lietuvoje valstybės pagrindas yra privati nuosavybė, o šalies ūkis remiasi privačia nuosavybe, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Ir kol bus neigiamos savininkų medžioklės teisės (jos yra išvestinės teisės nuo žemės privačios nuosavybės teisės), tol priešprieša tarp Lietuvos piliečių daugumos ir medžiotojų (jų tik 30000) išliks.Drįstu prognozuoti, kad priešprieša tik gilės. Kaip reikėtų mums Maidano.

      7
      1
    • Rimvydas
      Parašė 2019.07.25 nuo 12:38

      Pasitaisau: ” kiek piliečių vienoje vietoje turi nuosavybę > 1000 ha žemės…”.

  • Rimvydas
    Parašė 2019.07.19 nuo 11:20

    Supratau, kodėl ištrynėte mano parašytą komentarą p.Balašaičio straipsniui. Matyt, nepatiko, kad atkreipiau dėmesį į straipsnio netikslumus (” medžioklė yra prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė…” – netiesa) ir kad paaiškinau tikrąją priežastį medžioklės Lietuvoje nepopuliarumo ir neigiamo požiūrio į ją : tai medžiotojų paniekinamas požiūris į žemės/ miškų savininkus, kurių žemėse medžiotojai medžioja.

    6
    2
    • Įrašo autorius
      Miske.lt
      Parašė 2019.07.19 nuo 11:28

      Laba diena Rimvydai, komentaro netrynėme. Turėjome techninių nesklandumų, todėl kai kuri informacija dingo, ne tik komentarai.

      2
      0
  • Makaronai
    Parašė 2019.07.16 nuo 12:34

    Autorius kalba, kad selekcija yra iškrypusi, bet pats rašytojas rašo ieško medalinių ragų nešiojančio patino, nebejuokink, ir dėl aplinkos ministro, gali knygoj į istoriją įrašyt Mažeiką kap blogiausią ministrą, o ir aplamai pagyrūniški paistalai…

    11
    3
  • Deividas
    Parašė 2019.07.16 nuo 10:56

    Straipsnis ir mintys patiko.

    6
    6
  • Parašė 2019.07.16 nuo 10:34

    Nu jo tikras filosofas,apsaugok Dieve nuo tokio aplinkos ministro…

    6
    4
  • Vaclovas Kazlauskis
    Parašė 2019.07.16 nuo 09:53

    Labai geras straipsnis.Lauksim knigos.Ačiu.

    4
    5

Palikti komentarą

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą