Šiandien jau niekas neabejoja, jog per paskutinius kelis dešimtmečius medžioklės kultūra itin pakilo. Jau bemaž visi kolektyvai turi savo vėliavas, namelius, kuriuose yra sumedžiotų žvėrių apdorojimo vieta – po egle jau niekas žvėries nelupa. Vyksta įvairios šventės, šaudymo varžybos, dirba trofėjų įvertinimo komisijos. Vis labiau gerbiamas medžiojamas žvėris ir daugeliu atvejų šautuvas keliamas tik į leistiną sumedžioti. Jau visur, sumedžiojus žvėrį, jis ir taiklus šaulys pagerbiami eglės šakele.
Čia dar daug ką galima išvardyti. Tačiau, man regis, pats svariausias kultūrinis momentas, susijęs su medžiokle, yra prieš pora dešimtmečių atsiradusi šv. Huberto, medžiotojų globėjo diena. Ją nuspręsta švęsti lapkričio 3 – ąją.
Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje net šv. Hubertui yra įrengtas altorius. Lazdijų rajone, „Kurklių“ klubo teritorijoje esančioje privačioje Vyganto Vaišnoro valdoje pavadintoje „Stalų trikampis“ (vieta, kur susieina Lenkijos, Baltarusijos ir Lietuvos sienos) pastatyta šiuolaikinė skulptūra medžiotojų globėjui šv. Hubertui, kurią pašventino Pranciškonas vienuolis Astijus Kungys.
Huberto diena švenčiama daugelyje medžioklės kolektyvų, vyksta su tuo susijusios rajoninės šventės: neretai su fotografijų ir trofėjų parodomis bene visuose didžiausiuose Lietuvos miestuose, įvairiose medžiotojų draugijose.
Teko matyti, kaip Vilniuje švenčiama šv. Huberto diena; su iškilminga eisena, su raiteliais ant išpuoštų žirgų, su žygiuojančiu dūdų orkestru. O Kaune visos katedros grindys buvo išklotos žvėrių kailiais ir eksponuojami gražiausi trofėjai. Grojo ragų orkestras.
Apie daugelyje šalies vietų vykstančią šv. Huberto dieną, apie tą tradiciją pasakoja Pranciškonas vienuolis
Kretingos klebonas Astijus Kungys:
„Mano istorija susijusi su medžiokle prasidėjo 2001 metais. Ėmiau bendrauti su vilniečiais medžiotojais: Oksalio vadovu Gyčiu Misiukevičiu, Virginiju Pauža, Rimu Lekiu, Vygantu Vaišnora. Atsirado geri santykiai su Prezidentu Algirdu Brazausku. Amžinatilsi jis, bet man įsimena jo aistra medžioklei.
Daug kas prisimena nomenklatūrines medžiokles, bet dabar atsirado naujas supratimas – po nepriklausomybės atgavimo atėjo nauja medžiotojų karta, kurie ieškojo gilesnių Europinių medžioklės tradicijų. Sovietiniais laikais to buvo kur kas mažiau.
Regis medžioklėse viskas vyksta taip pat, bet atsirado naujas požiūris į gamtą į Dievo kūriniją. Su didesne pagarba žiūrima į medžiojamą žvėrį.
Būtent su mano ivardytais medžiotojais ėmėme kalbėti apie šv. Huberto, medžiotojų globėjo minėjimą, apie Europinę tradiciją ir galimas Huberto šventes Lietuvoje. Dievo kūrinija atiduota mums, žmonėms ir mes irgi esame kūrinijos viešpačiai, tuo pačiu jos globėjai.
Jau nuo senų senovės medžioklė nebuvo tik dėl trofėjo, tai buvo ir pagarba gamtai. Ir dabar mes vadovaujamės Aplinkos ministerijos įstatymine baze. Nurodoma, kiek, kada, kokius žvėris galime sumedžioti. Europinė medžioklės įstatyminė bazė irgi priderinta prie Dievo kūrinijos. Kartu medžiotojai atlieka selekciją. Medžiotojas turi teisę padėti kūrinijai.
Antai, dabar iškilo problema dėl vilkų daromos žalos. Kažkas netvarkoj. Vilkai, darydami žalą, pažeidžia ūkininko gyvenimą.
2000 – aisiais metais prasidėjo su minėtais medžiotojais pokalbiai, jog reiktu organizuoti šv. Huberto dieną, padaryti šventę.
Trakuose 2002 metais buvo surengta šventė; su esisena, su trofėjų eksponavimu pilyje. Šventėje dalyvavo Prezidentas Algirdas Brazauskas. Man teko su juo daug benrauti. Aš su juo, nežiūrint, jog ideologiškai buvome skirtingi, bet žmogiškai turėjome šiltus santykius.
Tų senųjų nomenklatūrinių medžiotojų ir naujų tradicijų puoselėtojų mintys subėgo į vieną, kaip Neries ir Nemuno vandenys. Ir iš tarybinių laikų žmonės ateina su patirtimi, su savo santykiu su kūrinija, su gamta. Medžioklė kiekvienam yra lyg pašaukimas. Ir štai, atsiranda nauja tradicija šv. Huberto šventės. Tai dar labiau suvienijo senąją ir nająją medžiotojų kartą.
Mes visi priklausome Europai. Lietuvos didikai, mūsų valstybės valdovai senai garsėjo puikiomis medžioklėmis, jos kultūra. Žinoma, per įvairius karus daug kas supaprastėjo. O dabar vėl naujai atgimsta medžioklės kultūra. Aš džiaugiuosi, kad būtent šventasis Hubertas mūsų tautoj duoda tam tikrą impulsą branginti tai, ką mes turime – gamtą ir visą jos kūriniją, ir atsakingai į tai žiūrėti.
Aš nemedžioju, tačiau ne kartą su medžiotoju sėdėjau bokštelyje, ir jaučiuosi esąs truputi prisilietęs prie medžioklės. Mačiau per optiką puikų elnią ir man buvo išaiškinta, jog jis dar jaunas ir turi gyventi – negalima jo sumedžioti. Man išaiškino, kokį žvėrį galima sumedžioti – tai tikru tikriausia meilė medžiojamam žvėriui. Daugelis turi vulgarišką požiūrį į medžioklę, į medžiotojus. Pamato sumedžiotą žvėrį, ir į tai žiūri kaip į blogybę, lyg čia kažkas tai baisu. Reikia prisiliesti prie gamtos ir tik tada suprasi, kas ji yra. Paviršutiniškai, mes galime viską paneigti, suniekinti. Medžiotojai man labai atvėrė supratimą apie kūriniją. Tai, ko anksčiau nepastebėdavau, nežinojau, tapo kur kas aiškiau, atsirado supratimas apie medžioklę, apie žvėris.
Medžioklėje tu ateini į Dievo kūriniją. Su švento Huberto malda medžiotojai prašo palaiminimo ir kartu atsakomybės valdant Dievo kūriniją. Pradžioje palaiminimas, o paskui padėka, kad medžioklėje nieko neatsitiko.
Mūsų medžiotojams truputi reikia romantikos, dvasingumo.
Mums medžiotojams, organizuoti šv. Huberto šventes tapo itin kilnu. Lapkričio 3 d. po mišių kai kur organizuojamos medžioklės. Į šventorių net atsivedami šunys, jie irgi pašventinami“, – apie jau porą dešimtmečių mūsų šalyje švenčiamas Hubertines pasakoja Pranciškonas, vienuolis, Kretingos klebonas Astijus Kungys.
Pagal legendą (tai buvo 695 m. Kita versija 683 m. per šv. Kalėdas, kai kurie bibliografai rašo, jog Didijį Penktadienį, dar kiti, jog tiesiog sekmadienį) Hubertas kartu su savo draugais išėjo į Ardėnus, kalnuotą miškų ir pievų kraštą, medžioti elnių. Riterių kavalkadai akimirką pasirodė didžiulis baltas elnias. Hubertas nujojo paskui žvėrį. Persekiojimas tęsėsi daug valandų, bet elnias nerodė jokių nuovargio ženklų.
Medžiotojas sustojo. Hubertui prijojus prie elnio „per akmens sviedimo atstumą“, it įbestas sustojo ir jo žirgas, tarsi suakmenėjo jį lydintys šunys. Medžiotojas pamatė, jog tarp dešimtšakių elnio ragų vainiko žėri švytintis kryžius.
Elnias prakalbo žmogaus balsu: „Hubertai! Hubertai! Kodėl drumsti žvėrių ramybę šventą dieną? Kodėl nesirūpini sielos išganymu?“.
Hubertas nulipo nuo žirgo, atsiklaupė ir paklausė: „Pone, ką man daryti?“. Elnias atsakė: „Važiuok į Mastrichtą pas mano tarną Lambertą. Jis pasakys, kaip toliau elgtis.
„Hubertas yra tas, kuris moko mus pamilti kūriniją. Šventas raštas sako – kai Dievas sukūrė žmogų, jam buvo pasakyta – eik ir užvaldyk visą gyvūniją. Mes neturime bijoti, jog kažkas sumanė kitaip. Mes turime prižiūrėti ir naudotis gamta, taip Dievo surėdyta. Mes negalime nukrypti į chaosą.
Esame Europoje, turime tradiciją ir teisę medžioti, kartu nešant atsakomybę už visą gyvūniją. Hubertas yra šventasis, kuris moko pažinti kūriniją. Jis yra nepaprastas šventasis. Medžiotojai turi džiaugtis, kad turi tokį globėją.
Popiežius Sergejus Pirmasis Romoje Hubertą pašventino vyskupu. Po mirties vyskupas Hubertas buvo paskelbtas šventuoju ir tapo medžiotojų globėju“, – taip baigiame pokalbį su Pranciškonu, vienuoliu, Kretingos klebonu Astiju Kungiu ir sutariame, jog ateityje, lapkričio 3 d. Kretingoje bus surengta šv. Huberto, medžiotojų globėjo šventė, prieš kurią bažnyčioje bus pamaldos, trofėjų ir foografijų gamtos tema parodos.
Miske.lt
Kostas Slivskis
3 Komentarų
Rasa
Kaip gaju interpretuoti savaip, palenkiant savo interesams. Homo sapiens taip “užvaldė” kūrinįją, kad planeta dūsta nuo godžių ir besaikių naudotojų bei vartotojų.
Apie Hubertą papasakota istorija akivaizdžiai leidžia suprasti, kad pramoginė medžioklė yra tuštybė ir vaikymasis savirealizacijos spragų užpildymo. Todėl Hubertas ir buvo sustabdytas bei nukreiptas rūpintis dalykais pagal žmogiškąją pašaukimo prigimtį. Jis joks medžiotojų globėjas, jo pavyzdys nurodo priešingai.
Kitka – kiek šitas straipsnis atstovauja pranciškonų ordino steigėjo idėjas? Panašu, jog ordinas tiek nukrypo į šalikelę, jog niekaip nebegeba sugrįžti. O medžiojantys ir dvasiškiai juk naudingas sandėris, vieni kitus paremia, palaiko. O rūkas akims ir protui irgi naudinga šio laikmečio tradicija.
Pridedu nuoroda į straipsnį apie medžiojančių psichogijos studiją. https://www.feelguide.com/2016/11/07/hunting-linked-to-psychosexual-inadequacy-the-5-phases-of-a-hunters-life-of-sexual-frustration/
Remigijus
Nuostabūs žodžiai artėjant šv.Huberto dienai,tai kaip atsakas medžiotojų niekintojans. Ačių klebonui.
Deividas
Gražios ir teisingos mintys 👍