Medžiokle žavisi visa šeima

Man nėra smagiau, kaip pakliūti pas medžiotoją, pažiūrėti jo trofėjus ir pamatyti, jog žvėrys sumedžioti brandos amžiaus arba selekciniai. Tauragiškio Edmundo Jankausko sumedžiotų tauriųjų elnių ir stirninų ragai būtent tokie ir yra. Kol kas jie eksponuojami Tauragėje esančio puikaus jo namo medžioklės kambaryje. Tačiau jau sumanytas namas būtent trofėjams ir jis bus sodyboje. Trofėjų medžiotojas jau turi tiek, kad į medžioklės kambarį nebetelpa.

Medžiokle E. Jankauskas susidomėjo dar būdamas tik penktoje klasėje, o dešimties metų jau buvo nuolatinis varovas. Įdomu tai, kad jo šeimoje nė vienas artimas giminaitis nebuvo medžiotojas. Paauglį medžiokle sudomino pažįstamas girininkas. Pasiūlė tapti varovu. Jau eidamas 18 metus, gavo medžiotojo bilietą, o sulaukęs brandos amžiaus – leidimą ginklui ir tapo „Dabropinės“ klubo nariu. Šiuo metu dar medžioja ir „Giegės“ būrelyje. Įsikalbėjome – pasirodo, jis per metus medžioja apie 150 dienų. Paklaustas, ką apie tai mano žmona, patikino, jog priprato ir net ruošiasi tapti medžiotoja. Medžiotoja tapo ir dukra Gabrielė, neabejotinai medžiotoju taps ir sūnus Gustas.
Turėdamas per dvidešimt metų medžiotojo stažą, E. Jankauskas jau yra sumedžiojęs daugybę įvairių žvėrių, medžiojęs Afrikoje, daugelyje kitų šalių, bet įsimintiniausia medžioklė mūsų šalyje, kur nuo jo šūvio krito vilkas. Trofėjų kolekcijoje jau yra šeši sumedžioti vilkai.
„Tai buvo prieš dešimt metų. Nesitikėjau, nelaukiau, bet svajonėse visada buvo. Nė karto medžioklėje dar nebuvau matęs vilko. Spalio mėnuo. Jau ėjo į pabaigą elnių ruja. Girininkas informavo, kad matė vilkų pėdas ir patikino: jei kas sumedžios vilką, nupirks gerą butelį.
Sėdžiu. Elnių nesulaukiau. Į ąžuolyną atėjo šernai. Netrukus jie ėmė žviegti. Pamačiau, jog vienam šernui į keterą įsikandęs vilkas. Šoviau į tą vilką – nugriuvo. Einu prie jo, o šis pašokęs nubėgo. Šernas irgi nulėkė. Pamaniau: tiek svajojau, tiek svajojau sumedžioti vilką, o jis sužeistas nubėgo. Visą naktį ieškojau. Kitą dieną aptikau gulintį negyvą“, – apie neeilinę medžioklę pasakoja E. Jankauskas.
Vilkus jis išmoko prisivilioti, tad dabar, kai jų populiacija itin padidėjo, neabejotinai dar ne kartą paleis šūvį į pilkį.

Elnių vilioti neišmoko, bet tai kompensuoja kantrybė.
„Prasidėjus elnių rujai, nuo rugpjūčio 15 iki rugsėjo 15-osios tiesiog kasnakt miegu miške. Tą mėnesį pasiimu atostogas. Trofėjų kolekcijoje jau yra apie trisdešimt elnių. Kai kurių ragai (6) įvertinti medaliais. Kai kurie selekciniai man dar labiau atrodo įspūdingesni“, – apie, mano nuomone, gražiausių Lietuvoje gyvenančių žvėrių medžioklę pasakoja E. Jankauskas.

Jo trofėjų kolekcijoje yra Lenkijoje ir Lietuvoje sumedžioti danieliai. Negali negirti šio medžiotojo. Jis ima iš gamtos, bet jai ir duoda. Yra iš veislynų nupirkęs keliasdešimt danielių ir išleidęs į laisvę.

Įspūdinga jo stirninų ragų kolekcija. Kaip patikino šis medžioklis, gerais ragais stirniną reikia užsiauginti. Tačiau problema ta, jog dėl azarto kai kurie medžiotojai paskuba ir sumedžioja per jauną. Akivaizdu, kad tada nukenčia populiacija ir į trofėjų kolekcijas patenka prastesnius ragus turintys stirninai. Pasak Edmundo, Lietuvoje jau yra klubų, kurie sugeba užsiauginti stirninų.

E. Jankauskas patikino, jog į safario medžiokles dažniausiai važiuoja, kad pamatytų kitą žemyną. Tačiau patikino, jog gražesnės gamtos, kaip Lietuvoje, jis nėra matęs. Įspūdinga jam buvo kurtinio medžioklė Baltarusijoje. Teko išmokti prislinkti prie medyje tupinčio kurtinio, žingsnius dedant tada, kai kurtinys per trečią giesmę negirdi.

Porą kartų Rusijoje bandė sumedžioti mešką. Neabejoju, jog Sibiro karalienę jis sumedžios, nes tai jau tapo ateities tikslu. Ateities planuose vėl medžioklė Rusijoje, paskui Aliaska, Kirgizija.

Visa Jankauskų šeima gyvena medžiokle. Apie tai savo nuomonę turi žvėrių takais jau einanti Gabrielė.

„Man medžioklė – tai ne hobis, o gyvenimo būdas. Šiuos žodžius drąsiai taria kiekvienas, kuris nors kartą dalyvavo medžioklėje ir susipažino, kas tai yra. Nuo mažų dienų turėjau sektiną pavyzdį – tėtį. Vis stebėdavau, kaip jis ruošiasi rytojaus medžioklei, eina į mišką ir pildo savo trofėjų kolekciją. Man tai atrodė labai paslaptinga, o noras eiti kartu augo su kiekviena diena.

Galų gale prasidėjo mano, kaip medžiotojos, kelias. Turėjau begalę pavyzdžių aplinkui, kaip pagarbiai ir atsakingai reikia elgtis medžioklėje, tai lyg darbo pokalbis – turi būti pasitempęs ir stengtis dėl savo sėkmės akimirkos.

Būdama varove, turėjau progą matyti visą procesą iš šalies, kaip viskas vyksta ir kaip padorus medžiotojas privalo elgtis tam tikrose situacijose. Mane tai skatino eiti pirmyn, žadino mano aistrą tapti medžiotoja, sekti tėvo pavyzdžiu ir sukurti savo pačios medžioklės istoriją.

Kodėl dauguma pasaulio žmonių yra tokie priešiški šiam pomėgiui? Šis klausimas paskutiniu metu be galo populiarus. Kiekvienas turi savo nuomonę, ir mes privalome ją gerbti. Galbūt aš esu priešiška kiaulių, vištų, įvairių gyvūnų fermoms, kai auga narvelyje ir galų gale jie nebeturi progos pamatyti šio plataus pasaulio? Laukiniai gyvūnai turi galimybę pažinti aplinką. Žvėrys tarpusavyje save taip pat naikina – tokia yra mūsų ekosistema. Jie maitinasi už save silpnesniais, o mes juos medžiojame. Jei tai daroma negarbingai ir be saiko, tuomet tokio žmogaus negalime vadinti medžiotoju. Žvėris yra sumedžiojamas ne tam, kad iš to pasipelnytum, jis turi būti atrinktas atsakingai, kad visuomet liktų mūsų atmintyje. Kaip populiariausias šefas Ramzis sakė: „Žvėris nužudomas – jis nusipelnė, kad jo patiekalas būtų aukščiausios klasės“.

Nuo seniausių laikų medžioklė buvo pagrindinis maisto šaltinis, tačiau šiomis dienomis vis daugiau atsiranda veganų ir vegetarų, kurie griežtai sako „ne“ medžioklėms. Tai pasirinkimas, kiekvienas turime sau tinkamą variantą, tačiau, mano nuomone, tai vyksta, kai žmogus negali suvokti kažko naujo. Galbūt ši nuomonė susidaro turint artimoje aplinkoje medžiotoją, kuris be saiko ir atsakingumo, rodo blogą pavyzdį. O tokių variantų būna.

Medžioklė užima aukštą vietą mano šeimoje ir tai padeda nuraminti stresą. Vakarais sėdi vidury miško tarp begalės paukščių giesmių…. Kelia pasitikėjimą savimi, kada tavo trofėjus vertas dėmesio ir gerina sveikatą, nes maistas be pridėtinių medžiagų“.

Nuotr. Gabrielė Jankauskaitė kalėdinėje kiškių medžioklėje.

Kostas Slivskis
Tekstas iš baigiamo spaudai parengti K. Slivskio leidinio
„Knyga apie medžiotojus skirta Lietuvos 100 – čiui paminėti“.