Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Medžioklė yra tokia pat sena kaip ir žmonija

Turinys:

Istorinės medžioklės raidos tendencijos yra panašios visose žemės rutulio vietose – nuo medžioklės kaip vienos iš svarbiausių priemonių žmonijos egzistencijai palaikyti, apsirūpinant gyvybiškai reikalingais maisto produktais, apranga ir primityviais įrankiais, nereguliuojamai eksplotuojant natūralius gyvūnijos išteklius, iki medžioklės kaip sudėtingo socialinio reiškinio, reguliuojamo teisės aktais, su vyraujančiomis pramoginėmis, sportinėmis, rekreacinėmis, ekologinėmis funkcijomis ir ūkinių bei gamtosauginių priemonių sistema, apimančia natūralių, o kartais ir pusiau natūralių gamtos išteklių naudojimą.

Šiuolaikinė medžioklė palaipsniui tampa patrauklia žmonijos veiklos sritimi, jungiančia aktyvų poilsį su svarbiais gyvosios gamtos pažinimo elementais. Medžioklė tampa svarbia gamtosaugine ir ekologinių ryšių reguliavimo priemone, taip pat ir senųjų tradicijų derlingo mūsų praeities kultūros paveldo saugojimo objektų ir naujų racionalesnių santykių tarp žmogaus ir gamtos raiškos vieta.

Dabartinės Medžiotojų ir žvejų draugijos ištakos siekia 1920- 1921 m. 1919-1920 m. jauna valstybė Lietuva ir jos žmonės gyveno be galo sudėtingomis aplinkybėmis: daugiau kaip 120 metų trukęs carinės imperijos jungas, Pirmojo pasaulinio karo atneštos nelaimės ir suirutė, begalė vidaus problemų, susijusių su žemės reforma, ūkio atkūrimo ir apskritai naujos valstybės kūrimu. Esant tokiai įtemptai padėčiai medžioklės reikalai buvo pastumti į atokesnį kampą, bet nepamiršti. Valstybė juos pavedė reguliuoti Žemės ūkio ir valstybės turto ministerijos Miškų departamentui, o pažangesni medžiotojai pradėjo diskutuoti apie medžiotojų organizacijos įkūrimą.

Iniciatyvaus jaunojo gamtininko Tado Ivanausko ir Miškų departamento vadovo prof. Povilo Matulionio pastangomis 1920 m. buvo parengti Lietuvos taisyklingosios medžioklės ir žvejų draugijos nuostatai, jie 1921 m. vasario 7 d. įregistruoti. Tais pačiais metais Lietuvoje įkurta 19 skyrių, tarp jų ir Raseinių. Tad ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija (MŽD), ir Raseinių medžiotojų ir žvejų draugija pradėjo antrą savo gyvavimo šimtmetį.

1937 m. vykdant Seimo priimtą draugijos įstatymą, Lietuvos taisyklingosios medžioklės draugija perorganizuota į Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijų sąjungą. Tą patį padarė ir Raseinių skyrius. O tų pačių metų balandžio 12 d. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijų sąjungai buvo išsiųstas prašymas dėl raseiniškių draugijos priėmimo į sąjungos narius. Šį dokumentą pasirašė valdybos pirmininkas C. Vėderis, vicepirmininkas A. Januškevičius, iždininkas V. Mosevičius, ūkio vedėjas K. Lukšys ir sekretorius R. Edelis. 1940 m. liepos 29 d. vidaus reikalų ministro nutarimu Raseinių MŽD veikla nutraukta, ji nevyko penkerius ar net daugiau metų.

1944 m. pabaigoje, dar nepasibaigus karui, Kauno medžiotojų valdyba ėmėsi organizacinio darbo, o nuo 1945 m. gegužės 1 d. pradėjo išduoti medžiotojų bilietus. Kada atsikūrė Raseinių MŽD, tiksliai nėra žinoma, tačiau yra išlikęs 1949 m. vykusio posėdžio protokolas. Draugijos pirmininkai keitėsi dažnai. Kiekvienas medžiotojas, turintis bilietą, galėjo vienas ar su draugais medžioti visoje apskrityje, žinoma, pagal medžioklės taisykles. 1960- 1962 m. medžiotojai ėmė jungtis į būrelius, jiems buvo priskirti plotai. Juose galėjo ne vien medžioti, reikėjo rūpintis ir faunos globa, saugoti nuo brakonierių, vykdyti selekciją.

Raseinių MŽD pirmininkais buvo G. Rinkevičius, K. Palšauskas, o nuo 1963 m. iki 1991 m. net 28 metus šias pareigas ėjo miškų urėdas Gintautas Rutka. Vėliau draugijos pirmininko pareigos teko miškininkui Steponui Sutkevičiui, teisininkui Henrikui Norvaišai, miškininkams Antanui Kilčauskui ir Rimvydui Mikei arčiui, nuo 2021 m. rugsėjo – vėl A. Kilčauskui. Visais laikais draugijos pirmininkai dirbo visuomeniniais pagrindais. Etatiniai darbuotojai buvo medžioklės žinovai Dmitrijus Linik as, Kazimieras Palšauskas, Stasys Glinskis, jo sūnus Algimantas Glinskis, nuo 2021 m. lapkričio dirba Tomas Gružas.

Kuo užsiima medžiotojus ir žvejus vienijanti organizacija? Svarbiausi draugijos tikslai yra vienyti medžiotojų ir žvejų kolektyvus bei koordinuoti jų veiklą; ugdyti taurų medžiotojų ir žvejų požiūrį į gamtą, saugoti, gausinti ir reguliuoti laukinių žvėrių, paukščių ir žuvų išteklius, rūpintis populiacijų struktūromis, produktyvumu, sąveika su aplinka, ekologine pusiausvyra; puoselėti medžioklės ir žvejybos kultūrą bei tradicijas, kelti medžiotojų ir žvejų kvalifikaciją.

Siekdama šių tikslų draugija rengia asmenų, norinčių tapti medžiotojais ir žvejais, mokymus, organizuoja medžioklės ir žvejybos trofėjų ekspertų, kinologų ekspertų rengimą, visuomenės informavimo priemonėse skleidžia, aiškina, platina ir populiarina gamtosaugos, taisyklingos medžioklės ir žvejybos idėjas, propaguoja medžioklės ir žvejybos tradicijas, kultūrą ir etiką. Taip pat organizuoja medžioklės ir žvejybos trofėjų apžiūras bei parodas, medžioklinių šunų lauko bandymus ir parodas, dalyvauja tarptautinėse parodose ir kituose renginiuose. Rengia medžiotojų ir žvejų varžybas, simpoziumus, konferencijas, šventes, sąskrydžius, konkursus, muges, mokslinius ir švietėjiškus renginius.

Medžiotojams jungiantis į būrelius visi mūsų rajono miškai ir laukai buvo suskirstyti į kompaktiškus plotus ir pagal sutartį priskirti (išnuomoti) medžiotojų būreliams ir klubams. 2/3 rajono teritorijos atiteko raseiniškiams, o 1/3 – Kauno medžiotojams. Taip yra iki šiol. Raseinių medžiotojai pasiskirstė į dešimt būrelių ar klubų, vidutiniškai buvo priskirtas plotas – 9 000 ha.

Atkūrus nepriklausomybę, gerbiant nuosavybės teisę, buvo priimtos Medžioklės įstatymo pataisos, leidžiančios savininkams jungti gretimas miško, lauko žemes sudarant ne mažesnį kaip 1 000 ha ploto, medžioklės organizavimo vienetą. Tuo pasinaudojo keletas aktyvių rajono medžiotojų ir taip atsirado šeši nauji klubai su bendru 12 000 ha plotu, žinoma, jau veikiančių būrelių sąskaita.

Pristatysiu Raseinių rajono medžiotojų būrelius senbuvius, kai kurie jų turi net 70-ies metų istoriją. Tai Padubysys, Pryšmančiai, Vėrybės, Paupys, Norgėlai, Ariogala, Dubysa, Betygala, Žaiginys ir Šilas, taip pat ir neseniai susikūrę Meiliškiai, Pagojukas, Pra- viršulis, Pušyne, Varnė ir Lenkelių ploto vienetas. Apie būrelius šį kartą tiek, nes kiekvienas jų prisistatys kituose laikraščio numeriuose.

Visi būreliai ir klubai turi juridinio asmens statusą. Jie veikia pagal LR asociacijų įstatymą, o medžiotojų ir žvejų veiklą tiesiogiai reglamentuoja aibė specialiųjų teisės aktų: Medžioklės įstatymas, Laukinės gyvūnijos įstatymas, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, Žūklės įstatymas, Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės. Įstatymų, taisyklių pažeidinėjimų atvejų mažėja, bet dar vis pasitaiko visose žmogaus veiklos srityse, tarp jų ir medžioklėje.

Medžioklė – tai tik laisvalaikio praleidimo būdas. Žmonės susirenka pailsėti, pašmaikštauti, visi jaučiasi lygūs, aukštesnės pareigos ir padėtis visuomenėje čia įtakos neturi. Tačiau kieno nors neatsakingas, skubotas veiksmas sugadina visą dieną ne tik pačiam kaltininkui, bet ir ne vienai dešimčiai draugų, pažįstamų. Kartais paslystama „ant banano žievės”.

Štai praėjusių metų gruodį viename medžiotojų būrelių medžioklėje su varovais buvo sumedžiotas stirninas numestais ragais, o tai yra negalima. Miške bėgantį stirniną numestais ragais tikrai nesunku sumaišyti su stirna ar jos jaunikliu ir jo su- medžiojimas nėra šiurkštus pažeidimas, pakanka surašyti atitinkamos formos raštą ir galima medžioti toliau. Tačiau medžiotojas nesivargino atlikti tokių procedūrų, stirniną – į bagažinę ir laimingas jautėsi… Kol neatvyko aplinkosaugininkai.

Bėda ir gėda medžiotojui, medžioklės vadovui, medžioklės būreliui ir visai Raseinių medžiotojų ir žvejų draugijai.Aš medžioju jau 44 metus. Buvau tikrai aktyvus medžiotojas, gal net per daug laisvalaikio skyriau medžioklės reikalams. Mačiau, kaip organizuojamos medžioklės įvairiuose Lietuvos regionuose, daugiau kaip 20 metų teko organizuoti užsieniečiams 

medžiokles ir vadovauti joms profesionaliuose medžioklės plotuose, kurie buvo priskirti miško urėdijai, pačiam teko medžioti Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijoje. Ką aš tuo noriu pasakyti? Ogi tai, kad labai sparčiai ir į gerąją pusę per tuos metus keitėsi medžioklė ir itin – medžiotojas, ir vidumi, ir išore.Šiuolaikinis vyraujantis medžiotojas turi tvarkingą atitinkamo metų laiko medžiotojiš- ką aprangą, įvairių modernių medžioklės įrankių, dauguma – visureigę transporto priemonę – tai „eksterjeras”. Dar svarbiau „interjeras” – išaugusi kvalifikacija arba žinių apie gyvąją gamtą ir medžioklę lygis, vidinė kultūra medžioklės metu ir po jos, poreikis, kad medžioklės tradicijos, tokios kaip medžioklės ragų signalas, žvėrių pagerbimas, medžiotojų įvertinimas, taptų medžioklės kasdienybe. O ką jau kalbėti apie įvairias šiuolaikiškas sumedžiotų žvėrių pirminio apdorojimo, poilsio patalpas, tykojimo bokštelius, pašarinius laukelius – visa tai sukurta pačių medžiotojų lėšomis ir jėgomis.

Baigiant – ko gi turtingi mūsų miškai ir laukai? Visų pirma reikia pasakyti, kad Raseinių rajonas yra žemdirbiškas, vyrauja geros žemės, dominuoja šlapi, plačialapiai miškai, tad yra turtinga pašarinė bazė. Dėl to pagal žvėrių skaičių ploto vienete tarp rajonų esame pirmame dešimtuke.

Įvairūs kataklizmai ar žmogaus netoliaregiška veikla lemia žvėrių populiaciją. Štai 1992- 1993 m. klasikinis kiaulių maras išguldė beveik visus šernus. Gilią, šaltą ir ilgą 1995-1996 m. žiemą krito didžioji dalis stirnų. 1993-1997 m. dėl intensyvios briedžių ir elnių medžioklės beatodairiškai buvo sumažinta šių stambiųjų žvėrių populiacija.

Praėjusių metų apskaita rodo, kad mūsų rajono miškuose gyvena per 300 briedžių, per 1 700 tauriųjų elnių (palyginti visoje Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo briedžių – 100, tauriųjų elnių – 200), stirnų daugiau kaip 4 500, danielių – 153, šernų apie 450. Šernų mūsų rajone yra buvę gerokai daugiau, tačiau šių žvėrių populiacija dar negrįžo į vėžes nukentėjus nuo afrikinio kiaulių maro. Rajone priskaičiuota 36 vilkai, 6 lūšys. Didžioji dalis šių žvėrių nuolat pas mus negyvena, yra migrantai. Toliau mažėja kiškių. Priežasčių ne viena ir kažin ar visos jos žinomos. Jie kenčia nuo plėšriųjų žvėrių ir paukščių, nuo didžiulių monokultūrų plotų, plačiabarių mechanizmų, chemijos, ligų ir t. t. Deja, tokia pat padėtis ir Vakarų Europos šalyse. Mokslo įstaigos dirba šiuo klausimu.

Sausio mėnesį baigiasi medžioklės su varovais, vadinamasis didysis sezonas. Vasario mėnesį bus galima medžioti tik šernus, plėšrūnus tykojant arba sėlinant. Tačiau žiema dar gali parodyti savo stiprybę, tad pagrindinis medžiotojų rūpestis yra laiku papildyti natūralias maisto atsargas, kad kanopinių žvėrių patelės būtų pajėgios išnešioti ir pavasarį atsivesti sveikus ir stiprius jauniklius.

Visiems gražių akimirkų gamtoje!

Parengė Antanas Kilčauskas, Raseinių medžiotoją ir žvejų draugijos pirmininkas

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 4.6 / 5. Balsavo: 19

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Komentuoti

This Pop-up Is Included in the Theme
Best Choice for Creatives
Purchase Now