Praleisti ir pereiti į turinį Skip to sidebar Skip to footer

Medžioklė ir antimedžioklė

Dėl ilgametės medžioklės istorijos, sutampančios su žmogaus atsiradimu Žemės planetoje, diskusijų nekyla. Taip pat dauguma autoritetų pripažįsta jos teigiamą įtaką žmogaus, kaip Homo Sapiens, vystymuisi bei progresavimui jo ankstyvosiose raidos stadijose.

Dar daugiau pagiriamųjų žodžių medžioklei reiktų skirti, kalbant apie jos reikšmę pirmykščių žmonių kasdieniam išgyvenimui. Juk ne tik mėsa, bet iš kailių ir odos gaminami rūbai bei apavas buvo pagrindiniai dalykai leidę žmogui įsikurti vidurinio ir šiauresnio klimato juostose. Kailiai naudoti ir būstų statybai, ir kaip baldai, o iš kaulų gaminta nemaža buitinių reikmenų, ginklų. Sausgyslės buvo puiki rišamoji priemonė. Gyvūnų taukai ir atskiri organai sėkmingai naudoti senovinėje medicinoje.

Medžioklė tiesiogiai siejosi ir su senojo žmogaus dvasiniu pasauliu, pirmykštėmis religijomis, o galiausiai ji davė pradžią laukinių gyvūnų domestikavimui ir žemės ūkio atsiradimui. Galima diskutuoti ar potraukis medžioti, kaip ir potraukis kovoti, užsikodavo ar neužsikodavo žmogaus genuose, bet tai reikalo esmės nekeičia.

Geriau panagrinėkime, kodėl ir kada atsirado judėjimas prieš medžioklę. Probleminių dalykų atsiradimas medžioklėje siejasi su feodalizmo laikais, kai teisę medžioti vertingiausius stambiuosius gyvūnus uzurpavo valstybių valdovai, didikai, bajorai. Netgi daugelio šalių teisės aktuose medžioklė buvo skirstoma į didžiąją ir mažąją.

Dauguma gyventojų į didžiąją medžioklę teisės neturėjo. Bet neatsispirdami genetiniam šauksmui daugelis nekilmingų medžiodavo neteisėtai, t. y. tapdavo brakonieriais. Be to, paprasti žemdirbiai ne tik neturėjo medžioklės  teisių, bet patirdavo nuostolių nuo medžiojančių ir pasėlius nutrempiančių raitų ponų su tuntais šunų. Teisėtomis aristokratijos ir neteisėtomis varguolių luomų pastangomis daugelyje šalių išnyko stambiausi medžiojamieji gyvūnai ar katastrofiškai sumažėjo jų populiacijos.

Lietuvoje XVIII a. jau neturėjome taurų, stumbrų, tarpanų, XIX a pribaigėme meškas, bebrus, gulbes, artėjo prie išnykimo, o nemažoje dalyje miškų jau buvo išnykę, briedžiai, elniai, netgi šernai.

Judėjimas už taisyklingą medžioklę

Ne tik aristokratai ir varguoliai buvo apsėsti naikinimo manijos: vadinamame Naujajame pasaulyje, kur aplenkiant didžiąją dalį feodalizmo formacijų vyko audringa kapitalizmo statyba ir gan anksti ėmė į gyvenimą „kabintis“ demokratija, rezultatai buvo dar baisesni.

Pasaulinio lygio to baisumo simbolis  XIX a. antroje pusėje Šiaurės Amerikoje vykęs bizonų iššaudymas. Per trumpą laiką iš prerijose gyvenusių keliasdešimties milijonų bizonų (įvairiuose šaltiniuose nurodomi skaičiai tarp 30 ir 60 milijonų), XX a. pradžioje, įskaitant zoologijos sodus, nebeliko nei 1000-čio.

Ne vien bizonai patyrė žiaurią naikinančią jėgą. Sugebėta visiškai išnaikinti dar gausesnę už bizonus vietinę karvelių keleivių rūšį. Užkariaujant „laukinius vakarus“ ne tik sunyko indėnų gentys ir jų harmonijoje su gamta buvusi gyvensena, bet aplamai buvo prarasta labai daug kraštovaizdžio ir laukinės gamtos elementų. Tačiau buvo sukurta efektyviausia pasaulio ekonomika, turtingiausia ir galingiausia pasaulio valstybė. Tai ne koks nors paradoksas, o veikiau dėsnis: kažką naujo sukurdami, kažką seno prarandame.

Bizonas

Bet tuose procesuose ateina ir naujas pažinimas bei supratimas, išryškėja ne tik teigiami, bet ir neigiami dalykai, prasideda naujų, nebūtinai sėkmingų ar vienareikšmių vystymosi krypčių paieškos. Todėl dėsninga, kad grobuoniška, neatsakinga medžioklė buvo pasmerkta, o atsirado ir plačiai pasklido pasaulyje (pasiekė netgi tuometinę carinę imperjią, tuo pačiu ir mus) judėjimas už taisyklingą medžioklę.

Dėsningumu galime laikyti pirmųjų JAV ir kartu pasaulyje nacionalinių parkų atsiradimą. Tame laikotarpyje ėmė gimti ir pirmieji gamtosauginio pobūdžio teisės aktai, atsirado ne tik atskirų medžiotojų pasisakančių prieš grobuonišką gamtos išteklių naudojimą, bet ir susikūrė jų organizacijos.

Pavyzdžiui, 1887 m įteisinamas „Boone and Crokett“ (B&C) klubas. Jį įkūrė gerokai dar prieš tapdamas prezidentu Teodoras Ruzveltas. Pats T. Ruzveltas ir kiti pirmieji klubo nariai veiksmingiausiai prisidėjo JAV stabdant laukinės gyvūnijos naikinimą, kuriant JAV gamtosaugos infrastruktūrą bei teisinę bazę. Išaugusi organizacija iki šių dienų dirba reguliuojant atsakingą, etišką ir tausojančią medžioklę.

Rytietiškos ideologijos proveržis

Tačiau po Antrojo pasaulinio karo praradimų, spartaus gyventojų gausėjimo trečiojo pasaulio šalyse ir jose besikartojančio gamtos išteklių naikinimo, globalizacijos procesų spartėjimo, urbanizacijos ir ją lydinčio žmogaus atotrūkio nuo gamtos didėjimo išsivysčiusiose šalyse, sekė rytietiškų ideologijų, propaguojančių vietoje krikščioniškų žmogaus „viešpatavimo“ visiems gyvūnams principų, „visų gyvių lygiateisiškumo“ idėjas.

Šios idėjos ar teorijos iš buvusio gan uždaro indokiniškojo pasaulio gan greitai plito po visą krikščioniškąjį pasaulį. Galiausiai atsirado savų tos teorijos ideologų bei aistringų jos išpažinėjų mokančių daryti emocinį poveikį ir plačiajai visuomenei.

Todėl XX a. antroje pusėje padėtis ėmė sparčiai keistis. Vietoje tvaraus, subalansuoto šiuolaikinės visuomenės  ir aplamai civilizacijos vystymosi principų, kuriuos dar savo nelaimei net labiausiai išsivystę šalys nespėjo pilnai įgyvendinti, o atsilikusios – geriausiu atveju vos pradėjo eiti ta kryptimi, jei ne viešai, tai bent tyliai ignoruojant tvarumo (ekologinių, ekonominių ir socialinių interesų subalansuotumo) principus imta keisti vienpusiškais ekokratinio pobūdžio principais.  Tada ir prasidėjo ne tik netaisyklingos medžioklės smerkimas, bet medžiojimo, kaip reiškinio smerkimas.

Visuomenei atkakliai brukama, kad santykiuose su gyvąja gamta žmogus turi nesikišti ar nors kuo mažiau kištis į jos savaiminius procesus, kuo mažiau ar visai nenaudoti net ir savaime atsikuriančių jos išteklių, visur pasitikėti gamtos savireguliacija. Todėl reik uždraust tokias žmogaus veiklas kaip medžioklė, žūklė ar miškininkavimas, sumažinti naminių galvijų laikymą atsisakant mėsos valgymo, o dar geriau pereiti prie veganinio gyvenimo būdo ir apskritai – radikaliai sumažinti vartojimą.

Žmonės tiek išsigalvojo, kad kokios nors kinivarpos ar amarai yra augalų, o erkės ir kitokie kraujasiurbiai žmogaus kenkėjai.  Kenkėjų nėra, jie mūsų sugalvoti. Kuo miške daugiau mirusios ir pūvančios medienos ir ja mintančių kirminų, tuo miškas gražesnis ir turtingesnis.

Dėl žmonių bendruomenės dar šitaip atvirai nemeluojama. Bet jau nemažam natūralios gamtos mylėtojų kiekiui įteigta, kad visi gydytojai ir vaistininkai dirba vaistų pramonės mafijai, kad jie  gydo taip, kad žmogus nepasveiktų, o kad vegetuotų ir jam reiktų vis daugiau vaistų.

Dabartinės kartos žmonės sugadinti skiepų. Kai visi nesiskiepysime ir neleisim skiepyt vaikų, tapsime vegetarais, o dar geriau veganais, sumažinsime visokį vartojimą, laiką leisime medituodami, tada gyvensime apimti saldžios nirvanos. O jei pilnos laimės pojūtį sutrikdys valgyti prašančio vaiko verksmas, nubėgsim padirbėt į artimiausią naujų šeimininkų – kinų sodą, gausim už tai kelis šaukštus  sveikiausių pasaulyje ryžių ir maitindami tą rėksnį dėkosime naujai valdžiai parūpinusiai tokią piliulę, kurią išgėrus  daugiau jokių rėksnių neatsiras…

Medžioklės draugų ir priešų santykio pokyčiai

Sutinku su Jumis, kad tęsdamas prognozavimą galiu būt apkaltintas sąmokslų teorijų rezgimu ar net nesantaikos kurstymu. Bet prieš grįžtant į mūsų tėviškę dar pateiksiu užsieninį pavyzdėlį.

Mūsų jau minėtoje prieš 133 metus JAV  pradėjusioje veikti B&C medžiotojų asociacijos istorijoje ne tik pats aktyviausias dalyvavimas kuriant JAV saugomų teritorijų tinklą, tame tarpe pirmąjį pasaulyje Jeloustono nacionalinį parką, bet daugelis įvairiausių programų, susijusių su laukinės gyvūnijos ir jos buveinių atkūrimu bei apsauga, bendradarbiavimas su universitetais tiriamosiose programose, nuoseklus švietėjiškas darbas,  knygų bei žurnalo leidyba ir kt. veikla, kurioje dalyvauja per 200 vien etatinių darbuotojų.

Tačiau šiandien pagal savo finansines galimybes ir narių skaičių B&C jau negali prilygti 1980 m įkurtai, t. y. vos keturiasdešimečio sulaukusiai ir spėjusiai visame pasaulyje išgarsėti People for the Ethical Treatment of Animals (PETA) ne pelno siekiančiai korporacijai, (lietuviškai – Žmonės už etišką elgesį su gyvūnais), kuri pasisako prieš bet kokią medžioklę, žvejybą, gyvūnų naudojimą maistui, aprangai, pramogoms, moksliniams tyrimams.

PETA

Pagal viešai skelbiamus duomenis ši organizacija veikia ne tik JAV. JI turi 9 filialus išmėtytus po visą mūsų planetą, Organizacijos narių ir rėmėjų priskaitoma 6,5 mil., etatinių darbuotojų apie 400,  metinės pajamos – 2017 m – 44,6 mil., 2018 m – 62,4 mil. 2019 m – 50,8 mil. USD.

Organizacija sugeba išbalansuoti ant teisėtos ir neteisėtos veiklos ribų. Tačiau ne paslaptis jos ryšiai ir parama tokioms kraštutinėms organizacijoms kaip Žemės išlaisvinimo fondas ir Gyvūnų išlaisvinimo fondas, kurias JAV Federalinis tyrimų biuras įvardina kaip keliančias „rimtą vidaus terorizmo grėsmę“, nes jų veikloje praktikuojamas ne tik langų daužymas, bet ir padeginėjimai bei sprogdinimai.

Ne tik mūsų minėtas B&C, bet ir kitos didžiausios JAV medžiotojų organizacijos negali prilygti PETA-ai. Be to, be PETA-os yra dar keliolika gal kiek mažiau garsių gyvūnų globos ir lygių teisių organizacijų, kurių dauguma visiškai neigia medžioklę, o mažuma pripažįsta tik labai ribotas jos formas. Tačiau JAV vienašališko marazmo įsigalėjimui trukdo ginklus ir šaudymo sportą remianti bei jam atstovaujanti National Rifle Association (NRA) organizacija. Tai seniausia JAV (įkurta 1871 m) žmogaus teises ginanti (tame tarpe žmogaus teisę įsigyti ginklą) ir taisyklingą medžioklę remianti organizacija.

National Rifle Association (NRA)

2018 m ji priskaičiavo apie 5,5 mil. narių, metinės asociacijos pajamos paskutinį dešimtmetį svyravo tarp 200 – 250 mil. USD.  Organizacija turi daugybę padalinių, du muziejus, atskirą institutą, leidžia keletą periodinių leidinių, knygas, filmus vykdo gausybę programų, tame tarpe ir gamtosauginio pobūdžio, garsėja ypatingai gerais lobistais ir savo įtaka įstatymų leidėjams. Jos nuomonę kuruojamais klausimais visą laiką rėmė neabejotina amerikiečių dauguma. Tačiau nuo 2018 m. apklausos rodo, kad NRA palaikytojų ir priešininkų gretos susilygino ar netgi nežymiai pasviro į priešingą pusę. Tad yra apie ką pamąstyti. Bet sugrįžkime į Marijos žemę.

Lietuviškos antimedžioklės ypatumai

Nors mes, kaip ir dera paskutiniams Europos pagonims, saugomas teritorijas pradėjome kurti dešimtmečiais, o gal ir kokiu šimtmečiu vėliau nei kiti, negalime nepripažinti, kad prie jų lopšio pats pirmasis stovėjo medžiojantis gamtininkas – prof. Tadas Ivanauskas.

Ne tik pirmąsias saugomas teritorijas, bet ir anksčiau išnaikintas ar bebaigiančias išnykti gyvūnų rūšis stumbrus, elnius, bebrus, gulbes ir kt. sėkmingai atkūrė medžiojantys gamtininkai.

Pirmoji valstybinė gamtosaugos institucija – Gamtos apsaugos komitetas buvo suformuota iš buvusios Medžioklės valdybos darbuotojų. Gal būt tai nebuvo labai gerai, juolab, kad šios institucijos funkcijos nepalyginamai platesnės nei medžioklė ir apima visą žmogaus gyvenamą aplinką. Tačiau ar tobulinant reikalus švytuoklė nebus įstrigus kitoje pusėje?

Atsivertę internete dabartinę Aplinkos ministerijos struktūrą, joje nerasite jokio menkučio medžioklės skyriaus, nei užuominos apie tai, kur sprendžiami laukinių gyvūnų naudojimo klausimai ir tik gerai pasirausę Gamtos apsaugos politikos grupėje gal būt aptiksite kokį „užkištą“ medžioklės specialistą.

Žiniasklaidoje jau suformuota nuomonė, kad medžiojantys Aplinkos ministerijos pareigūnai, būdami medžiotojais ir priimdami sprendimus medžioklės klausimais, painioja privačius ir viešuosius interesus. Tad jei ministras medžiotojas, tai didieji gamtos mylėtojai, jį tuoj pat įvardina medžiotojų ministru, tarnaujančiu gyvūnų žudikų interesams ir reikalauja vyti iš Aplinkos ministerijos.

Bet koks išėjęs pamedžioti gamtosaugos darbuotojas ar politikas šiandien rizikuoja, kad bus apkaltintas, jei ne brakonieriavimu, tai bent slaptų sandorių rezgimu ar kokiais kitokiais nešvariais darbais. Visuomenei stengiamasi įteigti, kad medžioklė nešvarus dalykas, geriausiu atveju sovietinės nomenklatūros palikimas, o politikai ir gamtosaugininkai tokiu būdu spaudžiami priimti vien ekokratinei ideologijai naudingus teisės aktus.

Jeigu jau medžiojantys Aplinkosaugos biurokratinio aparato darbuotojai gėdinasi savo hobio, tai turime pripažinti aiškiai didėjančią antimedžiotojiškų jėgų įtaką. Todėl mes – medžiotojų bendruomenė neturėtume snūduriuoti ant buvusių laurų. Juolab, kad ir pas mus iš 30 tūkst. medžiotojų tikrai yra vienas, kuris šerno nuo stumbro neskiria ir dar kažkiek kitų, kurie, priešingai nei niekada nieko nepažeidžiantys antimedžiotojai, retsykiais pažeidžia ne tik Dešimt Dievo įsakymų, bet ir valdiškų kanceliarijų gausių nurodymų atskirus punktus.

Galim tik padėkoti Dievui, kad gamtininkų tarpe vis dar yra skirtingai mąstančių.

Pavyzdžiui, šiais laikais drįstantis medžioti gamtininkas Salemonas Paltanavičius tvirtina, kad dabartiniame pasaulyje „medžioklė yra vienų rūšių gausos reguliavimo, kitų rūšių apsaugos priemonė“ ir ją „nėra kuo pakeisti“. Tačiau antimedžiotojai turi receptą ir šios problemos sprendimui. Jau ne kartą girdėjau pasiūlymus, kad galima būtų sudaryti specialias profesionalų komandas, kurios ne medžiotų, o tik atsakingai išžudytų nereikalingus žvėris.

Tiesa, siūlymų autoriai nežino, kiek į tokias „zonderkommando“ (ar gal lietuviškai vadintume budelių komandas) atsirastų savanorių…  Taigi, mūsų antimedžiotojai išmoningų pasiūlymų turi visiems gyvenimo atvejams ir į jokius kompromisus nesiruošia eiti. Jų šventas tikslas ne medžioklės reikalų racionalesnis tvarkymas ir tobulinimas, bet jos kaip reiškinio sunaikinimas.

Ar lankas taps politikavimo auka?

Sakykime, paskutinis pavyzdys susijęs su leidimu ar neleidimu medžioklėje naudoti lankus. Šį labai archajišką medžioklės būdą leidžia dauguma Europos šalių, kaip reikšmingą savo krašto medžioklės kultūros paveldo dalyką. Bet niekur jis netapo ir negali tapt masišku reiškiniu dėl savo specifiškumo ir brangumo, o juo labiau sukelti negatyvesnių reiškinių nei medžioklė su šiuolaikiniais šaunamaisiais ginklais.

Strele.lt turinys

Ne tik medžioklė su lankais, bet ir medžioklė naudojant dagtinius (grūstuvinius) ar titnaginius  šaunamuosius ginklus, senovinę medžiotojų aprangą ir aksesuarus, Vakarų pasaulyje patraukia kažkiek pasekėjų ir tampa įdomia atrakcija įvairiose šventėse. Organizuojamos  nacionalinės ir tarptautinės varžybos su šiais ginklais. Senovinių ginklų, aprangos, aksesuarų gamyba ir su tuo susijusi veikla sukuria naujų verslo ir darbo vietų.

Dar viena ilgaamže istorija dvelkianti medžioklės forma yra medžioklė su plėšriaisiais paukščiais, kurioje gali būt naudojami žirgai bei šunys (Kuršių nerijoje medžioklinių sakalų mokykla veikė iki pat Antrojo pasaulinio karo). Ši medžioklė irgi labai brangi, reikalaujanti ilgalaikio atsidavimo ir didelių sąnaudų. Netiesiogiai senovinės medžioklės kultūros kultivavimas prisidėtų ir prie gamtos apsaugos, nes tokios medžioklės mažiau efektyvios rezultatyvumo prasme, o ir tie žmonės, kurie imasi šio hobi, tai daro ne dėl mėsos gabalo. Jiems svarbiau pažinti savo krašto istoriją, pajusti savo šaknis.

Kuo galėtų pakenkti mūsų gamtai kokie 2-3 senovinės medžioklės klubai besiglaudžiantys kokioje nors senoje dvaravietėje, nacionaliniame parke, ar urėdijos profesionalios medžioklės plotuose galėtų pasakyti tik neatsargiai žolės prisirūkę aiškiaregiai.

Blaiviai galvojant atrodo daug protingiau medžiotoją sudominti medžiokliniu sakalu, lanku, senoviniu šautuvu ar kokiu šaltuoju ginklu, o ne brukti jam į rankas vis tobulesnius greitašaudžius ginklus, prožektorius, video kameras, lazerius, dronus…  Taip ir žvėrims nepaliksime šansų išgyventi ir medžiotojas praras svarbiausią dalyką – poreikį pažinti gyvosios gamtos gyvenimą naudojantis savo fizinėmis galiomis. Tada jis iš tiesų gali tapti tik gyvūnų žudiku.  

Suprantama, kad tokie aukštesnės kultūros ir didesnių išlaidų reikalaujantys medžioklės būdai po sovietmečio laikais vyravusio paprasto „pasimėsinėjimo“, galėjo atsirasti tik praėjus tam tikram laikui, nes reikėjo, kad pagerėtų gyvenimo sąlygos, taptume turtingesni, susipažintume su kitų šalių patirtimi ir veidu atsisuktume į savo istoriją.

Per tris dešimtmečius tie pokyčiai vyko, tik vieni greičiau, kiti lėčiau, o atsirado ir nelauktų dalykų ar mums neįprastų reiškinių.

Nesunku suprasti degančiomis iš entuziazmo akimis, prakaituojančiais padais nuo bėgiojimo po demonstracijas ir piketus gyvūnų teisių gynėjas(us), nes jų galvelėse tik vienos krypties vėjas pučia. Bet kada dėl medžioklinio lanko naudojimo ima ašaroti solidūs dėdės bei tetos, reikalauti ministro galvos, taip ir norisi paklausti: – Ar per tuos tris dešimtmečius taip ir  neperkandote gatvės rėksnių ir juos išpuoselėjusių šviesios ateities visiems žemės gyvūnėliams statytojų ? Nepavyko net visų šalių suvienytiems proletarams tos ateities pastatyti žmonijai, tai ar rimta į tą bėdą stumti gyvūnėlius?

Jeigu dabartinėje Lietuvoje atsirado koks būrelis senovinę medžioklę norinčių kultivuoti ir į tą veiklą savo lėšas galinčių investuoti žmonių, tai reiktų jiems padėkoti ir pasidžiaugti, kad vyksta nors nedideli bet teigiami pokyčiai mūsų visuomenėje ir sudaryti sąlygas tai veiklai vykti. Nejau taip daug nusipelnęs mūsų protėviams lankas taps šiandieninio banalaus politikavimo auka?

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 4.4 / 5. Balsavo: 117

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

14 Komentarų

  • Asfaltinis Gamtos mylėtojas
    Parašė 2020.06.05 nuo 15:00

    ..kol profesorius rašo apie medžioklę dar dar , skaitau..Aišku gal tik amerikonijos istorija pakraipyta ir su ekonominiais vertinimais toli nueita ..galbūt jokia kita šalis neturi tiek problemų kaip Amerika…Bet kai pradedama postringauti apie veganus ,skiepus ir prakaituotus padus…neskanu ir labai vaikiška…Tad .straipsnis labai prastas.

    3
    7
  • Vaidas K
    Parašė 2020.06.02 nuo 12:59

    “Todėl mes – medžiotojų bendruomenė neturėtume snūduriuoti ant buvusių laurų.” Skamba švelniai tariant keistai. Tokiam dugne medžiotojų reputacija seniai bebuvo… Bent jau aš nepamenu.

    4
    3
  • Algirdas
    Parašė 2020.05.31 nuo 08:19

    Puikus,realistiškas straipsnis.Problema tame,kad jį perskaitys 0,01% Lietuvos gyventojų,gal ir mažiau…Nemanau,kad mums greitu laiku pavyks nusiplauti visokių rėksnių pilamą purvą.
    Neatnešė naudos mūsų įvaizdžiui ir medžiotojų susiskaldymas į įvairiausias savarankiškas,,sąjungas”kurių,atrodo,svarbiausias tikslas buvo naujų medžiotojų kursai ,priimant bet ką.Rezultatą turime…

    13
    2
  • Alvydas
    Parašė 2020.05.30 nuo 20:04

    Puikus straipsnis!!! 👍

    15
    6
  • Algirdas B.
    Parašė 2020.05.30 nuo 17:59

    Algirdas B.
    Medžioklė turi ir reguliavimo, ir gyvosios gamtos naudojimo, ir apsaugos, ir jos pažinimo, ir pramogos, ir poilsio, ir tarpusavio bendravimo tarp žmonių elementų. Ji negali būti skirta vien vargšams ar vien turtuoliams. Ji nebūtinai visiems turi patikti. Jeigu nepatinka, tai niekas neverčia būti medžiotoju.
    Bet kvailiausia mokyti kitus to, ko pats neišmanai ar bent į reiškinį žiūri tik vienpusiškai.

    23
    4
  • stebėtojas
    Parašė 2020.05.30 nuo 16:31

    Ačiū už puikų straipsnį. Didžiausia pagarba Autoriui ir puslapio miske.lt administratoriui už dabar ypač reikalingą inicityvą ir naudingą veiklą.
    O skaitytojams puiki galimybe palyginti medžiotojų ir rėksnių argumentus ir suvokimo lygį.

    18
    6
  • Zilvinas
    Parašė 2020.05.30 nuo 13:44

    Vienas is geriausiu straipsniu apie medziokle, koki paskutiniu metu teko skaityti. Pagarba autoriui. Palaikau mint, kad sis straipsnis turetu atsirasti pagrindiniuose Delfi, Lrytas, 15min puslapiuose.

    17
    5
  • Prisirukes
    Parašė 2020.05.30 nuo 04:59

    Tai aš taip ir nesupratau, su kuo ruošiamasi medžioti ar su tuo protėvių lanku ar su šiuolaikiniu? Kažkaip jau baigiat susipainioti, prieštaraujat patys sau: tai jus sakot, kad medžioklė reikalinga dėl reguliavimo, o paskui sakot, kad senoviniai medžioklės būdai (kaip lankas, šunys, sakalai) mažiau efektyvūs rezultatyvumo prasme ir prisidėtų prie gamtos apsaugos, tai davai uždraudžiam medžiokle su šautuvais ir medžiokit su lankais. kaip toks pasiulimas? Ai, ši medžioklė yra labai brangi ir reikalaujanti daug pastangų? Tai reiškia paprastam ir neturtingam medžiotojui iš to nieko gero-medžios tik turtingieji, betgi straipsnyje pasisakot prieš turtingųjų (carų,didikų,bajorų) medžioklę.,tai kaip čia dabar išeina vėl grįšim į feodalinius laikus..tai kur čia pažanga? Tai jūs išsiginat pramoginės medžioklės, tai vėl sakot, kad medžioklė ne dėl pasimėsinejimo…
    O indėnų gentys ne sunyko, o buvo išnaikinti- pasistudijuokit pirma Amerikos istoriją prieš rašant. Bizonai buvo šaudomi specialiai, kad indėnai neturėtų ką valgyti, kuo rengtis ir panašiai, nes iš bizono indėnas sunaudodavo viską iki paskutinės sausgyslės, o kas liečia pagarbą gyvūnui ir sugyvenimą su gamta -jus nė iš tolo neprilygstat indėnams. Bebrai išnaikinti, vilkai išnaikinti irgi tų pačių baltųjų medžiotojų.Nematau dėl ko čia dydžiuotis amerikos gyventojams… čia gali rašyti ir rašyti…kaip kad sako rėksnys kostas, kuris miške pats žvėris užsiaugina, ir kokias dar naktines medžiokles čia išsigalvosite- gal bent naktį palikite žvėrims ramybę, o ir žmogui jaustis saugiau, juk ne vien tik medžiotojai miške lankosi… kol kas aš matau tik straipsnius pritemptus prie reikalingos situacijos. kuriuose viskas painiojama ir išvystoma taip, kaip naudinga vienai ar kitai medžiotojų grupei.

    15
    36
  • Kostas
    Parašė 2020.05.29 nuo 20:39

    Didžiausia pagarba Algirdui.
    Bėda Lietuvoje ta, kad medžioklė tapo tikriausiu politikavimu ir, manau, rėksniai be uždarbio nerėkauja. Geriausias pavyzdys nesaikingai auginama vilkų populiacija, o tam reikėjo nemažai pinigėlio. Todėl yra iš ko mokėti būreliui parėkaujančių jaunikaičių. Ko tik neprigalvota, kad net nesumanytum sumedžioti vilką: prie masalo tykoti negali, gimdą vilkei išimk, iltį vilkui išlupk, nesumanyk šauti pasišvietęs, apie naktinę optiką nė nesvajok, čia turbūt dar daug ko galima išvardyti. Kur mes einame? laukiame žmonių aukų? Pradžia jau yra.
    Ar žinote, gerbiamieji, kad kai kurie medžiotojai skatinami ūkininkų, jau nusispjauna į medžioklės taisykles ir guldo pilkiais pirma pasitaikiusia proga. Ar to mums reikia? Tačiau tai jau gynybos būdas, nes kol kas rėksniai klauso ir Aplinkos ministro,l o medžiotojas su savo mintimis ir požiūriu į gamtą – nulis. Ir rėksniui nesvarbu, kad medžiotojas pats tuos žvėris užaugina, apie tai pasakoja ir straipsnio autorius. Kur dar mokesčiai valstybei, darbo vietos susijusios su medžiokle… čia gali rašyti ir rašyti…

    28
    8
  • Gediminas
    Parašė 2020.05.29 nuo 18:51

    Šį kartą tikrai geras rašinys. Ačiū p. Algirdai Brukai. Toks ir turėtų buti 15min.lt pirmam puslapyje. Klios pastabėlės :
    – kiek žinau, Selemonas seniai nebemedžioja
    – Tadas Ivanauskas tikriausiai daug nusipelnęs Lituvos gamtos reikalams, bet jo tapimas “daktaru” pirmosiom sovietu okupacijos dienom, niekada neparašius disertacijos, jau sudomino Genocido tyrimų centrą
    – PETA galima iššifruoti ir kitaip – People Eat Tasty Animals

    10
    12
  • Deividas Staponkus
    Parašė 2020.05.29 nuo 17:47

    Puikus straipsnis, ačiū autoriui Algirdui Brukui!

    18
    10
  • Edv.
    Parašė 2020.05.29 nuo 15:46

    Ir vel rimtas straipsnis,I delfi ir l.ryta spausdint visom sajungom susimetus

    17
    8
  • Pilietis
    Parašė 2020.05.29 nuo 14:04

    Puikus straipsnis. Reiktų persiųsti kiekvienam seimūnui

    29
    10
  • Antanas
    Parašė 2020.05.29 nuo 13:58

    Nuostabu.Autorius vertas aukso medalio.

    34
    9

Palikti komentarą

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą