Vokiečių medžiokliniai terjerai arba jagdterjerai atsirado tik šio šimtmečio 20-30-aisiais metais ir iš karto atkreipė medžiotojų dėmesį – paplito ne tik Vokietijoje, bet ir Austrijoje, Danijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, JAV, Kanadoje. Nors iki šiol veislė nepripažinta Anglijos ir Amerikos šunininkystės klubų, tačiau sparčiai populiarėja pasaulyje.
Jagdterjero populiarumo priežastis – puikios medžioklinės savybės. Vokiečių medžiotojai šiuos mažus, bet stiprius, drąsius, vikrius ir ištvermingus šunis išvedė visapusiškam darbui Vakarų Europos medžioklės sąlygomis. Jagdterjeras neturi didingos, grynakraujams šunims būdingos išvaizdos. Ryžtingas, drąsus, atkaklus ir pasirengęs veikti šuo labai tinka pavojingai plėšrūnų ir šernų medžioklei. Jei šeimininkas nepagailės laiko ir pastangų, šuo darys viską, išskyrus tilktį ir sunkių kanopinių žvėrių aportavimą, tačiau gali atvesti medžiotoją prie sužeisto ar nukauto žvėries (anonsuoti).
Ar mūsų medžiotojai išnaudoja visas universaliojo jagdterjero savybes? Deja, ne. Ką galėtų šeimininkas “išspausti” iš šios veislės šuns? Apie tai bene daugiausiai galima sužinoti iš medžioklinių savybių bandymų (Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos 1992 m. išleistos “Urvinių šunų kompleksinių bandymų taisyklės”).
Bandymai po žeme
Jie atliekami dirbtiniuose urvuose, kur išsiaiškinami jagdterjero įgūdžiai medžioti urvinius žvėris (lapes, barsukus). Vertinamas pyktis, rišlumas, balsas, paieška ir žvėries ištraukimas.
Jagdterjeras turi būti piktas žvėriui, bet ne aklai. Jis privalo aršiai ir sumaniai sučiupti žvėrį, kad tas negalėtu priešintis – turi užtekti pykčio ir ištvermės atremti žvėries pasipriešinimą bei išlaikyti įtampą. Geriausiu atveju šuo stveria lapę arba barsuką už žando,laiko jį arba tempia. Jei šuo negriebia ir neišlaiko pykčio vertinimo, turi praloti ne mažiau kaip 10 min. 1 metro atstumu nuo žvėries. žvėriui puolant, šuo gali atsitraukti, bet tuoj pat vėl užimti tokia pačia pozicija. Jei šuo daugiau kaip 3 kartus išeina iš urvo, bandymai nutraukiami.
Matydamas žvėrį šuo turi nuolat loti. Neloja, jei žvėris nasruose arba pabėgo. Balsas skardus, aukštas, gerai girdimas. Jei šuo loja, kai greta nėra žvėries, didelė klaida, kaip ir tylėjimas, suradus žvėrį.
Paieška vertinama labai gerai, kai šeimininkui sukomandavus šuo nedelsdamas lenda į urvą ir atkakliai ieško žvėries, o sugauta žvėrį ištraukia iš urvo. Puikia vertinamas šuo, kuris žvėrį ištraukia iš urvo. Maksimalų vertinimą gauna tas šuo, kuris tiesiog išvaro žvėrį iš urvo.
Bandymai ant žemės
Vertinama net 20 darbo elementų. Visų bandymu metu (urvuose, sekant kraujo pėdsaku, vandenyje) labai griežtai tikrinama bei vertinama uoslė. Specialiai uoslė tikrinama, šunį paleidus šviežiu kiškio pėdsaku. Jei jis nesipainioja ir nuosekliai dubliuoja visas kiškio kilpas, turi puikia uoslę. Bandant jagdterjeras, kaip jis seka kiškio pėdsakais, vertinamos ir kitos šuns savybės. Vertinant paieškos tikslumą, žiūrima, kaip toli šuo seka pėdsakais.
Paieška tiksli, jei šuo nenuklysdamas seka žvėries pėdsaku didelį atstumą. Rišlumas taip pat nustatomas sekant kiškio pėdsakais. Labai svarbu, ar šuo nemeta pėdsako, vos iš jo išklydęs. Atkaklumo trūksta tiems, nors ir gerą uoslę turintiems šunims, kuriuos šeimininkas, vos tik šuo dingsta iš akių, neturėdamas kantrybės tuoj skuba kviesti. Kartais pėdsakai painūs, silpno kvapo, tačiau rišlus šuo vis grįžtą į tą vietą, kur pėdsakus pametė – rodo norą sekti.
Jagdterjerai turi įgimta savybę persekiodami loti kaip skalikai. Labai gerai vertinamas šuo, jei lodamas veja matomą kiškį didelį atstumą. Tokį patį atstumą jis turi persekioti lodamas ir jei nemato kiškio.
Privalu išmokyti sekti ir kraujo pėdsakais. Paruošiamas dirbtinis kraujo pėdsakas: imamas kanopinio žvėries (šerno, elnio, stirnos) 250 g kraujo kiekis. Pėdsako ilgis – 600 m su dviem bukais kampais ir dviem guoliais. Pėdsakas daromas prieš 4 valandas. Gale dedamas išskrostas ir užsiūtas žvėries kūnas. Šeimininkas su ne trumpesniu kaip 5 m pavadėliu atveda šunį prie pėdsako pradžios. Šuo privalo savarankiškai, ramiai sekti pėdsaku ir atvesti prie žvėries. Kartu eina teisėjas. Jei šuo, sekdamas pėdsaku, nuklysta, bet pats ar savininko padedamas randa pėdsaką ir seka toliau, įvertinimas nemažinamas (iki trijų klaidų). Jei nuklydęs šuo pėdsako neberanda, teisėjas tris kartus gali sugrąžinti šunį į pradinę sekimo vietą, bet vertinimas kiekvieną karta mažinamas vienu balu. Suradus žvėrį, vertinama, kaip šuo elgiasi. Šeimininkas ir ekspertas slepiasi maždaug už 30 m nuo žvėries. Šuo dar karta siunčiamas prie jau matomo žvėries. Jeigu jis bando žvėrį smaugti, taršyti, vilkti, nelaikoma klaida. Jei drasko, bandymai neįskaitomi.
Sekant kraujo pėdsakais, numatyta ir papildomi darbai: aploti nukauta žvėrį (anonsuoti) – nurodyti lojimu apie surasta laimikį ir, grįžus pas šeimininką, vesti prie rasto žvėries. Šeimininkas prieš sekant kraujo pėdsaku turi pareikšti, kad jo šuo tai atliks. Šunys pirmą bandymų dalį atlieka įprastai – eina 400 m su pavadėliu. Toliau pėdsakas prailginamas dar 150 metrų. 400 m pėdsako gale daromas papildomas guolis, žvėris pernešamas á papildomo pėdsako galą. Nuo paskutinio guolio šuo paleidžiamas bėgti laisvai. Jagdterjeras privalo pats sekti, suradęs nurodyti lojimu arba grįžti ir vesti prie žvėries savininką. Norėdamas pelnyti įvertinimą ,,labai gerai”, prie žvėries turi loti 10 minučių.
Jagdterjeras privalo atnešti medžiotojui smulkius žvėrelius ir paukščius. Norint patikrinti šiuos sugebėjimus, sumedžiotas žvėrelis ar paukštis pavėjui žeme tempiamas 120 m ir paliekamas. Velkėje – du buki kampai. Kai velke daręs žmogus pasislepia, šuo atvedamas prie jos pradžios ir po tik karta duotos komandos privalo, eidamas pėdsaku arba šalia jo, atrasti laimikį, paimti jį per vidurį ir trumpiausiu keliu atnešti ir atiduoti savininkui.
Varomojoje medžioklėje jagdterjeras privalo planingai (šaudykle) apieškoti teritoriją, o surastą žvėrelį persekioti lodamas. Nepageidautina, kad šuo išbėgtų iš varomo ploto. Pusės hektaro krūmokšnių plote turėjo būti pasislėpęs paukštis arba kiskis. Vienu metu bandomas tik vienas šuo.
Įvairiapusis medžiotojo pagalbininkas privalo dirbti ir vandenyje. Išbandomos šios savybės: noras pulti į vandenį, paukščio pakėlimas iš meldynų, anties paieška ir atnešimas iš gilaus vandens.
Tikrinant jagdterjero norą lįsti į vandenį, turima galvoje įgimtos, o ne išmoktos savybės Gestu arba balsu davus komandą, šuo turi noriai eiti į vandenį.Jo darbas vertinamas gerai, jei tris kartus be didesnio raginimo nuplaukia atnešti numesto pagalio. Šuo turi klausyti šeimininko ir ieškoti ten, kur nurodoma. Prieš bandymą reikia parinkti užžėlusi vandens telkinį. Antis pakirptais sparnais patupdoma ant kranto, po to paleidžiama į apaugusį meldais vandenį. Jai pasislėpus šuo paleidžiamas pėdsakais ir turi persekioti antį sausumoje ar augmenijoje, išvaryti į atvirą vandenį. Savininkui mėtant akmenėlius, leidžiama parodyti paieškos kryptį. Labai gerai, jei šuo klauso švilpuko arba gesto, bet aukščiausią įvertinimą gauna suradęs antį pats. Paukštį jagdterjeras privalo atnešti iš telkinio gilumos. Antis metama 10-15 m nuo kranto. Po komandos šuo privalo nuplaukti, paimti antį, atnešti ir atsitūpti su ja dantyse greta savininko. Po komandos: ,,Duok’’ privalo gražiai paduoti savininkui, stovinčiam ne arčiau kaip 5 m nuo kranto.
Jei šuo, atplaukęs ir išlipęs į krantą padeda antį, kad tuoj pat pasiimą, klaida nelaikoma, o jei padėjęs nusipurto vandenį ir po to antį vėl paima – vertinama vienu balu mažiau.
Norint, kad šuo medžioklėje tik paduotų, o ne trukdytu, privalo mokėti bendros dresūros pratimus. Ypač daug dėmesio skiriama komandai: „Gulėk”, jos atlikimas taip pat tikrinamas bandymu metu. Žiūrima, kaip šuo reaguoja į šeimininko gestus, švilpimą ar kitas komandas. Vienas iš svarbiausių bandymų – tikrinimas, kaip šuo reaguoja á šūvį. Šis bandymas atliekamas su visa bandomų šunų grupe. Savininkai su šunimis, pririštais prie pavadėlių, sustoja ratu, teisėjas viduryje. Iššovęs į viršų, stebi, kokia šunų reakcija. Jei šunys po šūvio pasilieka vietoje arba puola į priekį, bandymą išlaikė. Jei išsigąsta, dar karta bandomi atskirai, be pavadėlio. Šuo, bijantis šūvio, bandymo neišlaiko, o kilmės dokumentuose prašoma pastaba. Už šį elementą yra tik du vertinimai – teigiamas arba neigiamas.
Jagdterjeras, išlaikęs tokius kompleksinius bandymus, yra įvairiapusis medžiotojo pagalbininkas. Su juo galima medžioti viski ir visaip, tačiau toks šuo rengiamas ne vienerius metus.
„Miske.lt”
Vytautas Tamošiūnas