Straipsnis rašytas Baltarusijos medžiotojams

Kiekvienam tikram medžiotojui briedis yra labai trokštamas trofėjus. Europinė šių žvėrių rūšis, nors pagal dydį ir nusileidžianti rytiniams gentainiams, vis dėlto žadina pagarbą ir savo areale tai patys didžiausi žinduoliai, kuriuos leidžiama masiškai medžioti (dėl suprantamų priežasčių apie stumbrus nekalbėsime). Daugelis medžiotojų dalyvavo briedžių medžioklėje, tačiau retas jų gali pasigirti tikrai rimtais trofėjais. Taip yra dėl kelių priežasčių. Pagrindinį smūgį briedžių populiacijai sudavė nekontroliuojama verslinė medžioklė, paskui – masinis brakonieriavimas praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje. O rezultatas yra tai, kad, pavyzdžiui, kai kuriuose rajonuose dar prieš kokius 10 metų vien pamatyti šį žvėrį buvo laikoma didele sėkme. Ir nors griežtai kovojant su brakonieriais ir reguliuojant šaudymo limitus paskutiniais metais briedžių skaičius labai padidėjo, vis dėlto patinų, pasiekusių gerą trofėjinę kondiciją, dar nėra daug. Be to, jie elgiasi daug atsargiau, į maitinimosi vietas traukia po patelių ir jauniklių, jei išeina prie numerių, tai visada paskutiniai. Briedžių medžioklės laikotarpis Baltarusijoje gana trumpas: nuo rugsėjo 1 dienos iki gruodžio vidurio. Jų medžioklės būdų yra daugybė, vien Sabanejevas aprašo apie dešimt jų. Tačiau pas mus yra paplitę keli: iš bokštelio, sėlinant ir varant. Man pavyko sumedžioti trofėjinius briedžius visais šiais būdais.

PIRMAS SKYRIUS. MEDŽIOKLĖ VARANT

Ji vyko 2005 metais. Buvau ką tik grįžęs iš medžioklės Kirgizijos kalnuose ir jaučiausi maloniai apsvaigęs nuo namų komforto ir jaukumo. Iš mane apnikusios tinginystės išvadavo Andrejaus – bendradarbio ir bičiulio – skambutis. Kantriai išklausęs mano pasakojimą apie kirgiziškus nuotykius pranešė, kad gavome kvietimą dalyvauti šernų ir briedžių medžioklėje su varovais. Iš pasakojimų atrodė, kad tai kone idealus ūkis, taigi lūkesčiai buvo dideli. Šeštadienio rytas pasitiko pirmu žvalumo teikiančiu šaltuku. Po pusryčių – pažintis su kolektyvu, reikiamų dokumentų įforminimas ir privalomas instruktavimas. Paskui susėdę į du „GAZ- 66“ išvažiavome į medžioklės plotus. Mūsų automobilyje buvo tik šauliai, o varovai su šunimis važiavo kitu, jie turėjo savo maršrutą. Po neskubaus pusvalandį trukusio važiavimo automobilis sustojo ir pagal medžioklininko komandą išlipo pirmasis numeris, netrukus atėjo ir mano eilė. Numeris buvo vidury nedidelio plokščiakauburio, per pusę skyrusio pelkėto retmiškio masyvą. Parodęs varymo kryptį medžioklininkas drąsindamas paplojo man per petį ir trumpai tarė: „Jeigu briedžių yra, jie eis čia“. Jo žodžiams neteikiau didelės reikšmės: geras jėgeris panašiais žodžiais suteikia vilties kiekvienam medžiotojui, stojančiam prie savo numerio.

Pagrindinį smūgį briedžių populiacijai sudavė nekontroliuojama verslinė medžioklė, paskui – masinis brakonieriavimas praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje.

Su tolima čiu nustatęs kelis kontrolinius taškus įsitaisau nedidelėje aukštumėlėje ir panirau į apmąstymus… Iš šios „nirvanos“ būsenos pažadino nuaidėjęs šūvis. Išjungiau karabino saugiklį ir neatitraukdamas žvilgsnio žiūrėjau į tą pusę, kurioje galėjo pasirodyti žvėris, bandydamas išgirsti nors menkiausią šlamesį miške. Kad ir kaip stengiausi įdėmiai žiūrėti, briedį pamačiau tik tada, kai jis visu smarkumu iššoko iš miško man iš dešinės. Greitai aptikęs jį taikiklyje supratau: patakyti bus sunku. Iki briedžio buvo daugiau kaip 200 metrų, o greitis, kuriuo lėkdamas jis skubėjo pasislėpti miško tankmėje, būtų apstulbinęs bet kurį eismo inspektorių užmiesčio kelyje. Radęs pasiteisinimą – esą, briedžio ragai menki, nuleidau ginklą. Tada mano dėmesį patraukė stiprėjantis per krūmus pūškuojančio „greitojo traukinio“ garsas. Pasisukęs į tą pusę pamačiau virš krūmų sąžalyno į mane dumiančius Briedžio Ragus. Būtent taip, iš didžiosios raidės. Ragų savininkui artėjant prie krūmyno ribos mano pulso dažnis priartėjo prie maksimalios ribos, nervai įsitempė kaip styga. Briedis iššoko tiesiog kaktomuša. Išvydęs mane iš netikėtumo net sulėtino greitį. Bet piktas „vabzdys“ su variniu apvalkalu jau skriejo į jį mirtinu smūgiu. Gavęs kulką į krūtinę briedis iš karto parklupo, po akimirkos mėgino stotis, tačiau antras šūvis užbaigė jo kančias. Priėjau prie žvėries ir atsiprašiau jo, paskui grįžau ir atsisėdau toje pačioje vietoje, iš kurios šoviau. Visi įvykiai, trukę vos porą minučių, priminė kompiuterinį žaidimą. Lygiai taip pat virš miško švietė saulė, žvilgėjo šerkšnas, svaigino šaltas oras. Bet dabar laukymėje gulėjo mano nušautas briedis su puikiais ragais. Ir mano sielą užliejo medžiokliška laimė…

ANTRAS SKYRIUS. ATSITIKTINĖ

Rugsėjo pabaiga – palankus metas kanopinių medžioklei. Žvėrys dar neįbauginti varymų, ruošdamiesi žiemai šernai ir stirnos intensyviai maitinasi ir nuolatos lankosi kolūkio laukuose, kuriuose jau nuimtas derlius. Tačiau tikras trofėjų medžiotojas į nieką nekeis galimybės pamedžioti šiuo metų laiku rujojančių briedžių. Tad mūsų kompanija vieną rugsėjo dieną išsiruošė į medžioklės ūkį. Puoselėjome viltis sumedžioti trofėjinį briedį, na, bent jau išgirsti jo riaumojimą. Aš turėjau medžioti su gerai pažįstamu jėgeriu vardu Nikolajus. Tarsi netyčia jis parsitarė, kad išvakarėse jo žmona, padėdama vyrui viską paruošti medžioklei, vienoje iš tykojimo vietų stebėjo puikų briedį su galingais ragais. Tai buvo už kokių 3 kilometrų nuo tos vietos, kurioje turėjome įsikurti mes. Tačiau, Nikolajaus nuomone, žvėris galėjo tiesiog praeiti ten traukdamas savo keliais, ir viltis sutikti jį toje pačioje vietoje nedidelė. Įsitaisėme bokštelyje. Periodiškai apžiūrėdamas kirtavietę su patikrintu naktinio matymo prietaisu „Dedal“, padedamas Nikolajaus bandžiau susigaudyti, kodėl briedžiai nebaubia, kokia šio keisto pasyvumo priežastis. Oras negalėjo būti kliūtis: jis buvo tarsi specialiai sukurtas briedžio medžioklei pamėgdžiojant jo baubimą – giedras, šaltas ir visiškai be vėjo. Nikolajus stebėdamasis pasakojo, kaip aktyviai baubė briedžiai visas dienas prieš mūsų medžioklę. Na, visai kaip žvejams: kibo vakar ir prie kito kranto. Kai praradę viltį ir tikėdamiesi, kad iš ryto bus geriau, ketinome lipti iš bokštelio, išgirdome, kaip miške su trenksmu lūžo šaka. Po kelių minučių – vėl, o dar po poros aiškiai išgirdome neskubiai per mišką einančio žvėries žingsnius. Iš karto imame spėlioti: elnias ar šernas? „U-u-u-o-o!“ – pasigirsta duslus kurksintis garsas ir iš karto nelieka jokių klausimų. Briedis! Staiga viskas nurimsta. Nikolajus siūlo nusileisti iš bokštelio ir nulaužti kelias šakas arba padaužyti į krūmus sausa lazda, kad žvėris išeitų į laukelį. Toks būdas dažnai suveikia ir kartais būna daug efektyvesnis už vilbynės garsus. Tačiau nieko to neprireikė, po kelių minčių briedis išnyra miško pakraštyje ir neskubėdamas traukia palei miško kraštą, panarinęs galvą ir kartkartėmis leisdamas nei šiokius, nei tokius savo meilės garsus. Susidaro įspūdis, kad jis pats gėdijasi dėl jų neįtaigumo.

Ir nors griežtai kovojant su brakonieriais ir reguliuojant šaudymo limitus paskutiniais metais briedžių skaičius labai padidėjo, vis dėlto patinų, pasiekusių gerą trofėjinę kondiciją, dar nėra daug.

Neatsitraukdamas stebiu jį naktinio matymo taikiklyje, tačiau miško fone negaliu gerai apžiūrėti trofėjaus. Ir nors briedis bet kurią akimirką galėjo žengti į išganingą tankmę, neskubu šauti. Šausiu tiktai įsitikinęs, kad trofėjus to vertas. Staiga žvėris pasisuka ir eina tiesiai į mus. Vos susilaikau nešūktelėjęs iš džiaugsmo, pamatęs, kokio platumo jo ragai. Išsikeroję gerokai daugiau negu vieną metrą į plotį, ataugos bemaž vertikaliai eina į viršų, sudarydamos didžiulę taurę ant šio milžino galvos. Viskas, sprendimas priimtas, laukiu tiktai, kad žvėris pasisuktų šonu. Nors atstumas ne didesnis kaip 80 metrų, noriu būti tikras visu 100 procentų. Skubėdamas esu prašovęs ir iš mažesnių atstumų. Vos tik briedis pasisuka ir pamatau jo mentę, šaunu iš karto. Žvėris nepatenkintas būbteli ir krinta, po kelių sekundžių mėgina stotis, tačiau antras šūvis pakerta jį galutinai. Mane žaibiškai užgriūna Nikolajaus klausimų lavina. Visą tą laiką jis neturėjo galimybės pats dalyvauti įvykiuose, tad dabar kamantinėja mane: „Ar švariai žvėris nušautas? Ar ragai dideli? Kodėl taip ilgai delsei šauti?“. O aš noriu patylėti, aš laimingas!

TREČIAS SKYRIUS. DARBINĖ

Ketvirtą sezoną mėginau sumedžioti trofėjinį briedį. Kartkarčiais pasitaikydavo neblogų ragų savininkų, bet vos gaudavau licenciją nušauti briedį, jie tarsi skradžiai žemę prasmegdavo, o kartais pasirodydavo visu gražumu, bet, deja, jau be ragų. Tiesa, kartą gavęs leidimą sumedžioti briedį sezono uždarymo dieną, jau buvau per žingsnį, per mažutį žingsnelį nuo sėkmės, tačiau nepasinaudojau tuo šansu. Pernelyg sudėtingą ir nepateisinamai rizikingą medžioklės taktiką buvome pasirinkę mudu su jėgeriu Jurijum, nepakeičiamu mano partneriu Breslaujos medžioklėse. Ir tada, kai mintyse jau mačiau, ant kokios sienos name galėsiu pakabinti tokius didžiulius ragus, briedis dingo pelkėje, palikęs mus it musę kandusius. Šūviui pritrūko 5 sekundžių ir siena liko tuščia… Atvykęs į tuos kraštus kitą kartą vėl su Jurijum išėjau žiūrėti visų laukų, kuriuose galėjo ganytis briedžiai. Jurijus pirmas išlindo iš krūmyno ir kaip įpratęs ėmė žvalgytis su žiūronais. Kai po kuro laiko ir man pavyko išsivaduoti iš kibaus žilvičių glėbio, jis kažką piktai sumurmėjo apie mano nerangumą, o paskui tiesiai man į ausį sukuždėjo: „Briedis geras, reikia šauti!“. Nustebęs pakėliau karabiną, bandydamas susigaudyti, ką jis galėjo pamatyti su paprastais žiūronais. Tačiau vos įjungęs savąjį „Dedal“ aiškiai pamačiau nelabai ryškų briedžio siluetą. Briedis stovėjo ant aukštos kalvos, šalia kažkokios kerplėšos ir įtariai žiūrėjo į mūsų pusę. Mes buvome gerokai žemiau, todėl dangaus fone galėjome gana neblogai jį matyti. Aš karštligiškai tryniau taikiklio lęšį, bergždžiai tikėdamas įžiūrėti kokias nors jo galvos puošmenos detales, tačiau žvėris pasisuko ir nuėjo šalin, nepatenkintai mataruodamas galva, ant kurios buvo tiktai vienas ragas. Nuleidau karabiną ir nusivylęs pažvelgiau į Jurijų, o jis, savo ruožtu, nieko nesuprasdamas žiūrėjo į mane. Į mano pastabą apie abejotiną trofėjaus kokybę jis ne visai literatūriškai pareiškė, kad mano pernelyg dideli reikalavimai ir kad dėl jų aš nenušausiu briedžio dar kokius dešimt metų. „Bet jis tik su vienu ragu!“ – pateikiau paskutinį argumentą, o Jurijus pasakė, kad vieną ragą veikiau turiu aš pats, ir jei nesiliausiu tauškęs niekų, tai neteksiu ir jo. Vėl pažvelgiau per taikiklį. Briedžio jau nebuvo, bet kažkodėl judėjo ta kerplėša, prie kurios jis tada stovėjo.

Greitai žengęs porą žingsnių į priekį susigaudžiau: briedžio, gulėjusio pačioje kalvos viršūnėje, galvą aš palaikiau išvirtusia šakota kerplėša. Galimybės šauti nebuvo – pernelyg mažas taikinys, o ir apėmęs jaudulys nesuteikė rankoms daugiau tvirtumo. Gerai tiek, kad šalia mūsų lauke buvo nedidelis krūmų „liežuvis“, išsikišęs kokius 20 metrų. Žemai susilenkus, žingsnis po žingsnio, nuolat stabčiojant mums pavyko šiek tiek sutrumpinti atstumą. Dabar jau mačiau visą žvėries kaklą, tačiau šauti nesiryžau. Taip stovėjome apie 10–15 minučių. Baimindamasis, kad sėkmė vėl išslys iš rankų paskutinę akimirką, pasiūliau savo planą: Jurijus sušvilps, žvėris atsistos ir pasisuks korpusu, aš turėsiu kelias sekundes, kad galėčiau šauti žiūrėdamas per taikiklį. Tačiau jėgeris bando mane įtikinti: pirmoje šio plano dalyje reikia ne švilpti, o šauti į kaklą, ir net jei šūvis bus nesėkmingas, kol briedis pakils turėsime 1–2 sekundes pakartotiniam šūviui.

Kažkada seniai nusprendžiau, kad papildęs savo kolekciją gražiais briedžio ragais, daugiau šių žvėrių nemedžiosiu. Bet aistra pasigalynėti gudrumu ir ištverme su šiuo galiūnu, tikrų Baltarusijos miškų platybių šeimininku, išsklaidė anuometes mano iliuzijas. Aš ir toliau medžiosiu briedžius ir labai viliuosi, kad paties didžiausio savo trofėjaus dar nesumedžiojau.

Nugalėjo profesionalo autoritetas. Atidžiai nusitaikęs iššoviau. Briedis iš pradžių nuvirto ant šono, paskui apsivertė ant nugaros negrabiai mataruodamas kojomis. Karabino spyna atitraukta, taikiklio kryžius sustingo ant žvėries kūno. Objektyvas nelemtai prakaituoja, dėl to kiekvieną akimirką trofėjų matau vis prasčiau. Ir kai man atrodo, kad viskas jau baigta, briedis netikėtai pakyla ir susvyravęs bando eiti. Nusitaikęs į mentę šaunu, paskui dar kartą. Žvėris parkrinta, dabar jau galutinai. Apkvaitę nuo netikėtos sėkmės einame prie trofėjaus. Ragai dideli, labai taisyklingi ir simetriški. Ant kiekvienos „kerplėšos“ buvo po 7 ilgas šaknis-ataugas. Pavydėtinas trofėjus… Taip baigėsi ši medžioklės epopėja, visiškai patvirtindama liaudies išmintį: „Jeigu sekasi, tai sekasi…“ Kažkada seniai nusprendžiau, kad papildęs savo kolekciją gražiais briedžio ragais, daugiau šių žvėrių nemedžiosiu. Bet aistra pasigalynėti gudrumu ir ištverme su šiuo galiūnu, tikrų Baltarusijos miškų platybių šeimininku, išsklaidė anuometes mano iliuzijas. Aš ir toliau medžiosiu briedžius ir labai viliuosi, kad paties didžiausio savo trofėjaus dar nesumedžiojau. Ir jums to linkiu!

Tekstas: Aleksandr Piskunov, nuotraukos: Viktor Kozlovskij
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Briedžių medžioklė (На лося „на реву” 2011)